Moteriškos mokyklinės uniformos Japonijoje
Mokyklinė uniforma – standartizuota apranga, skirta dėvėti mokykloje. Uniforma sukuria vieningą organizacijos įvaizdį ir simbolizuoja narių statusą visuomenėje. Japonijoje mokyklines uniformos jau gyvuoja apie 150 metų. Japonai turi specialų žodį, apibūdinant mokyklinę uniformą – seifuku ir maždaug 95% vidurinių mokyklų Japonijoje yra įvedusios uniformą kaip privalomą aprangą.
Tombou uniformų muziejus, yra vienintelė mokyklinių drabužių saugykla Japonijoje. Šis muziejus yra įsikūręs netoli Tombou mokyklinių uniformų gamyklos, kurioje siūlai paverčiami audiniais moksleivių uniformoms visoje šalyje. Okajama yra Japonijos uniformų sostinė ir jeigu vilkite Japonišką mokyklinę uniformą, greičiausiai ji yra iš Okajamos. Tombou Uniformų Muziejuje kostiumuoti manekenai yra surikiuoti eilės tvarka pagal chronologiją – taip parodoma uniformų evoliucija.
Meidži periodu (1868-1912), Japonija staiga ėmė vytis Vakarus, į savo šalį priimdama daugybę užsienietiškų idėjų, madų ir technologijos atradimų, įdomumo dėlei paminėtina, kad tarp jų yra ir naujausių šaunamųjų ginklų naudojamų armijoje. Su tuo atsirado ir naujos uniformos, vienas pavyzdžių, – Europietiško stiliaus karinio jūrų laivyno uniformos. Itin greitu metu berniukams mokyklose buvo suteikiamos būtent to stiliaus uniformos, tačiau merginos vis dar vilkėjo tradicinį savo šalies apdarą – kimono. Bet kimono yra pritaikyti sėdėjimui ant tatamio kilimėlių, o ne sėdėti ant kėdės susilenkus prie stalo, pildyti užrašus ir klausytis mokytojo. Pasikeitimas turėjo įvykti. Kai kurie švietėjai pasiūlė vakarietiško stiliaus uniformas, bet pirmasis šalies švietimo ministras, baigęs mokslus Britanijoje, buvo nužudytas 1889 m. Dėl galimos grėsmės pačioms moksleivėms, kuri kiltų vilkint vakarietiško stiliaus uniformas, buvo pasiektas kompromisas: mergaitės vilkės baliono formą turinčias kelnes. Jos atrodo tarsi sijonai, bet suteikia tokį patį funkcionalumą kaip ir kelnės. Kai pedagogė Akuri Inokuchi buvo išsiųsta į užsienį tirti kūno kultūrą Smito Koledže (Masačiusetso valstijoje) Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji išvydo moksleives sportuojant su moteriškomis sportinėmis kelnėmis, kurių dizainas buvo įkvėptas karinio jūrų laivyno uniformos. Grįžusi į Japoniją 1903 metais Inokuči ėmė skatinti merginas pradėti užsiimti sportu ir gimnastika, ir tai daryti vilkint būtent tokius drabužius, kuriuos matė JAV. Tokie skatinimai su mada neturėjo daug bendro, pagrindinis argumentas tai, kad tokios kelnės suteikia visiškai laisvą judėjimą. Po dviejų metų, kai šalies nacionalinėje mergaičių vidurinėje mokykloje moksleivės pradėjo užsiiminėti kasdieniu sportu vilkint siūlytą aprangą, toks drabužių pasirinkimas pradėjo leisti šaknis. Jūreiviško stiliaus drabužiai atspindėdavo aktyvų gyvenimo būdą, bet tik kitos moksleivių kartos metu gimė dabar ikoniška jūreiviško stiliaus uniforma.
Taišio periodu (1912-1926), 1920 m. buvo pristatyta pirmoji jūreiviško stiliaus mokyklinė uniforma merginoms (Heijan merginų mokyklos uniforma). Bet vientisas uniformos dizainas neišpopuliarėjo, o kimono, kuriuos dauguma merginų vis dar vilkėjo, nebuvo praktiški, nei besimokant, nei atliekant kūno kultūrą. Vietinis siuvėjas, iš Otos Vakarietiškų Drabužių parduotuvės, pradėjo masiškai gaminti jūreiviško stiliaus uniformas su dviejų dalių dizainu – sijonas ir palaidinukė. Otos dizainas tapo itin populiarus misionierių mokyklose ir tarpukario metu dviejų dalių dizainas asocijavosi su krikščioniškuoju švietimu. Dviejų dalių uniforma tapo jūreiviško stiliaus uniformos pagrindu ir dizainu, kurį vis dar naudoja daug mokymosi institucijų Japonijoje.
Tuo metu Okajamoje, Tombou fabrike buvo gaminamos tabi kojinės, tai kojinės kurios yra iš dalies pirštuotos, atskiras pirštelis yra suteikiamas didžiajam pirštui. Bet šiam fabrikui buvo sunku išsilaikyti, nes kasdien vis mažiau ir mažiau žmonių vilkėdavo kasdieninius tradicinius drabužius. Kompanijai reikėjo naujo produkto ir buvo nuspręsta tabi kojines pakeisti mokyklinėmis uniformomis. Tai buvo 1926 m., laikas, kai šeimoje buvo įprasta turėti penkias – šešias atžalas, o tai reiškia – begalę klientų. Palanki aplinkybė buvo ir ta, kad vyriausybė vis griežčiau žiūrėjo į švietimą.
Šiovos periodu (1926-1989), iki Antrojo Pasaulinio Karo Japonijos nacionalistinė dvasia vis augo, bet moksleivės vilkėjo vakarietiško-jūreiviško stiliaus uniformas. Kelnės pakeitė sijonus tik dėl to, kad tai palengvindavo bėgimą nuo amerikiečių mėtomų bombų. Nuimami storinti kapišonai, skirti apsisaugoti nuo skrendančių skeveldrų, taip pat buvo privalomas dalykas kiekvienam. Karas nesustabdė jūreiviško stiliaus uniformų populiarumo didėjimo, o kai Japonija atsigavo pokario metais, šis drabužis tapo Japonijos akademinio paveikslo dalimi.
Šešiasdešimtmečiu į mokyklines uniformas imta žvelgti kaip į Imperinės Japonijos simbolį, buvo sprendžiama, kad jos atima iš vaikų individualumą ir kūrybingumą. Vaikai patys sugebėjo su tuo kovoti – žirklėmis. Šešiasdešimtmečio pabaigoje ir septyniasdešimtmečio pradžioje, neklaužados moksleivės vilkėdamos ilgus sijonus, „konvers“ sportbačius, trumpindavosi viršutinę uniformos dalį, tai atskleisdavo nuogą liemens odą. Toks stilius buvo vadinamas sukeban „merginų gaujos vadė“.
Aštuoniasdešimtaisiais jūreiviškos uniformos standartas įgavo naują prieskonį – bleizerį (švarkas kietintais pečiais). Labiau praktiškumas negu pati stiliaus vizualinė visuma sudomino daugelį žmonių. Įprasta buvo vienam moksleiviui įsigyti keletą uniformų visiems ateinantiems metams vidurinėje mokykloje. Įprastai paskutiniais mokslo metais uniforma tapdavo labai nunešiota. Švarkas po kuriuo balti marškiniai ir megzta liemenė – tai derinys, kurį pamėgo paauglių didžioji dalis. Mokyklų vadovai pastebėjo, kad po uniformų dizaino pakeitimo, išaugo norinčiųjų įstoti į mokyklas skaičius. Dėl šios priežasties prasidėjo uniformų atnaujinimas ir keitimas visose šalies institucijose.
Heisei periodu (1989-dabar), moksleivių merginų sijonai sutrumpėjo ir baltos kojinės pailgėjo. Panašiai kaip „sukeban“ karta, merginos ėmė priešintis griežtoms mokyklinių uniformų taisyklėms. Jos nešiodavo labai ryškų makiažą, dažydavo plaukus nenatūraliais atspalviais, naudodavo netikro, bet stipraus įdegio priemones, ir susukdavo sijono gumutę, kad šis sutrumpėtų. Tokias, itin trumpais sijonais dėvinčias ir auksinių-rudų atspalvių įdegius turinčias, merginas vadindavo kogal arba giaru. Japonijos moksleiviai elgiasi atitinkamai pagal mokyklų nustatytas taisykles ir tvarką, bet nauja mada, kurią merginos ėmė įvedinėti, egzistavo šalia tarp griežtų aprangos taisyklių ir jų pažeidimo. Kai kurios merginos įgaudavo dvigubą gyvenimą. Pamokų metu sijonus palikdavo tokius, kokių mokyklos taisyklėse yra reikalaujama, vėliau, po pamokų vėl pavyniodavo sijoną taip, kad šis sutrumpėtų. Buvo aišku kaip dieną, kad merginos mėgavosi uniformų dėvėjimu po pamokų.
Papildoma informacija apie uniformas: platėjimas.
Vienas iš labiausiai iššaukiančių aksesuarų Japonijos merginų mokyklinėse uniformose yra platėjančios kojinės. Yra daugybė versijų, kaip šios kojinės taip išpopuliarėjo po visą šalį, ir viena iš jų tokia, kad šios kojinės atsirado snieguotoje Mijagi prefektūroje, – dėl šilumos ir praktiškumo. Yra ir kita versija: dvi vidurinėje mokykloje besimokančios merginos nusipirko botų kojines ir su jomis nuėjo į pamokas. Tokia mada išpopuliarėjo jų mokykloje ir greitu metu paplito po visą šalį. Moksleivėms toks stilius labai patiko – mokykloms ne. Kai tik tokia mada pradėjo plisti, mokyklos ėmė šias kojines drausti, bet greitai šis apavas tapo nacionaline manija.
Naudota literatūra:
Galbraith, Patrick W. 2009. The Otaku Encyclopedia: An Insider’s Guide to the Subculture of Cool Japan. Tokijas: Kodansha International.
Macias , I. Evers. 2007. Japanese Schoolgirl Inferno: Tokyo Teen Fashion Subculture Handbook. San Fransiskas: Chronicle Books.
Miller. 2004. Those Naughty Teenage Girls: Japanese Kogals, Slang, and Media Assessments. Journal of Linguistic Anthropology, Tomas 14. Numeris 2, psl. 225-242.
Miller, J. Bardsley, ed. 2005. Bad Girls of Japan. Niujorkas: Palgrave Macmillan.
