Jukičis Fukudzava
Jukičis Fukudzava (jap. 諭吉福澤, Yukichi Fukuzawa) (1835 m. sausio 10 d. – 1901 m. vasario 3 d.) – autorius, rašytojas, mokytojas, vertėjas, žurnalistas, Keijo universiteto (jap. 慶應, Keio) įkūrėjas.
Jis buvo vienas iš didžiausią įtaką dariusių žmonių Meidži restauracijos (jap. 明治維新, Meiji ishin) periode 1868 m. po to, kai buvo nuverstas Tokugavos šiogūnatas (jap. 徳川幕府, Tokugawa bakufu). Tuo laikotarpiu Fukudzava tapo judėjimo lyderiu siekiančiu pristatyti ir įvesti vakarietiškas idėjas Japonijoje, nes manė, kad šios vakarietiškos idėjos yra būtinos Japonijai, kad ji galėtų tobulėti ir tapti moderni valstybė (Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken, 2007).
Ankstyvasis gyvenimas
Fukudzava Jukičis gimė 1835 m., Kiūšiū (jap. 九州, Kyushu) salos šiaurėje. Jis buvo jaunesnysis sūnus nuskurdusio samurajaus (jap. 武士, bushi; 侍, samurai) šeimoje. Jaunystėje Fukudzava įgijo konfucionizmo idėjomis pagrįstą išsilavinimą Nakane (jap. 中野市, Nakano-shi), bet kadangi ten nebuvo daug galimybių tobulėti, Fukudzava 1854 m. nukeliavo į Nagasaki (jap. 長崎市, Nagasaki-shi) miestą, kuris tuo metu buvo viena iš vietų turinčių kontaktą su vakarais, mokintis vakarietiškų karinių technikų. Tačiau po metų iškeliavo į Osaka (jap. 大阪市, Osaka-shi), kur pradėjo mokintis olandų kalbos, kadangi Olandija tuo metu buvo vienintelė vakarų šalis palaikiusi santykius su Japonija. Olandų kalbos jam reikėjo norint studijuoti rangaku (jap. 蘭学, Rangaku). Rangaku, tai terminas, kurį japonai naudojo apibūdindami žinias ir įvairias mokslines knygas atplukdytas olandų iš vakarų tuo metu, kai Nyderlandai buvo vienintelė valstybė iš vakarų, kuri turėjo kontaktą su Japonija (Bhutia, Rodriguez, 2016). 1858 metais jis persikėlė gyventi į Edo (jap. 戸, Edo), dabartinį Tokiją (jap. 東京都, Tokyo-to), kur atidarė olandų kalbos mokyklą. Vėliau ši mokykla tapo Keijo universitetu, vienu iš pirmųjų universitetų gavusių nepriklausomybę nuo vyriausybės ir turėjusių daug studentų, kurie buvo atsakingi už Japonijos modernizaciją (Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken, 2007).
Kelionės į vakarus
Nuvykęs į Edo, Jukičis Fukudzava atsidėjo anglų kalbos mokymuisi, nes būdamas Edo suprato, kad pasaulyje dominuoja anglų, o ne olandų kalba ir 1860 m. jis garlaiviu iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, San Franciską, Tai buvo pirmoji Japonijos kelionė diplomatiniais tikslais. Grįžus į Japoniją jis buvo paskirtas dirbti vertėju šiogunatui (jap. 幕府, Bakufu). Po to, 1862 metais jis keliavo su pirmąją Japonijos ambasada į Europą. Kelionės metu jis aplankė Angliją, Prancūziją, Nyderlandus, Prūsiją, Rusiją ir dar keletą šalių. Šios kelionės Fukudzava buvo labai svarbios, nes per jas jis įgavo daug įvairių įžvalgų, kuriomis vėliau remdamasis išleido leidinį „Sąlygos vakaruose“ (jap. 西洋事情, Seiyo jijo), kur diskutavo apie ekonomines ir politines struktūras šalyse, kuriose lankėsi. Pirmajame „Sąlygos vakaruose“ leidinyje Jukičis Fukudzava išskyrė šešis svarbiausius faktorius norint Japonijai ir kitoms Azijos šalims tapti moderniomis: pagarba individualiai laisvei, religijos laisvei, stipri švietimo sistema, stabili politika, mokslinio ir technologinio progreso siekimas ir pastovus mąstymas siekiant pagerinti piliečių gerovę (Hirayama, 2019). Šis leidinys Japonijoje tapo vienu iš populiariausių to laikotarpio skaitinių. Siekdamas toliau Japonijoje išpopuliarinti vakarų pasaulio kultūrą Jukiči dar labiau ištobulino savo rašymo stilių ir pradėjo pirmąsias viešąsias kalbas bei debatus Japonijoje. Taip Jukiči tapo visuomenėje žinomas kaip vienas iš daugiausiai apie vakarus išmanantis žmogus. Dėl to jis nusprendė, kad jo tikslas yra mokinti japonus kitokių mąstymo būdų ir juos šviesti, kad Japonija galėtų pasipriešinti Europos imperializmui (Hirayama 2019; Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken 2007).
Meidži restauracija
1868 m. sausio 3 d. grupė vedama tuometinių Čiošiu (jap. 長州藩, Choshu-han) ir Sacuma (jap. 薩摩藩, Satsuma-han) domenų (jap, 藩 han, teritorijos vienetas) nuvertė Tokugavos šiogunatą, įsteigė naują vyriausybę ir gražino jėgas imperatoriui Meidži (明治天皇 Meiji tenno). Iš pradžių Jukičis Fukudzava išreiškė nepasitikėjimą nauja valdžia dėl jų propaguojamos užsieniečių pašalinimo iš šalies politikos, bet kai jis pamatė, kad naujoji valdžia ir toliau plėtojo santykius su vakarais ir tęsė vesternizacijos procesą jis pats pasisiūlė jiems padėti. Tuo laikotarpiu, kai naujoji valdžia siekė gauti kuo daugiau žinių apie vakarus Jukičis gavo labai daug kvietimų užimti postą valdžioje, bet vis atsisakydavo teigdamas, jog jo tikslas yra išugdyti nepriklausomą Japonijos inteligentiją (Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken, 2007; Hirayama, 2019).
Tolimesnė veikla
Jukičis 1882 m. iš Meidži vyriausybėje aukštas pareigas užimančių draugų Okumos Šigenobu (jap. 大隈 重信, Okuma Shigenobu) ir Ito Hirobumi (jap. 伊藤 博文, Ito Hirobumi) gavęs palaikymą ir pastūmėjimą įgauti daugiau įtakos ir skleisti Meidži vyriausybės požiūrį į tolimesnę Japonijos raidos eigą išleido „Dabartiniai įvykiai“ (jap. 時事新報, Jiji Shinpo) laikraštį, kuris metų metus buvo vienas iš didžiausią įtaką tuometinėje Japonijoje darančių laikraščių. Šis laikraštis buvo atsakingas dėl bendro visų piliečių švietimo ir paruošimo naujiems tiek politiniams ir socialiniams pokyčiams Japonijoje. Taip pat šis žurnalas buvo ypatingas dėl daugelio liberalių politikų ir žurnalistų įkvėpimo ir ugdymo. Jukičis taip pat parašė virš 100 įvairių knygų apie parlamentinį valdymą, edukaciją, moterų teises, kalbos reformas ir kitas tuo metu aktualias temas bei skatinamas savo studentų parašė autobiografiją. Prieš gyvenimo pabaigą, 1901 m. Jukičis Fukudzava paskelbė, kad Meidži vyriausybės feodalinių įstatymų visiškas panaikinimas ir pergalė pirmajame Kinijos-Japonijos kare, kuri davė vienos iš pasaulio galių statusą Japonijai, išpildė visus jo gyvenimo lūkesčius (Nirala, Pletcher, Sinha, Tikkaken, 2007).
Apibendrinimas
Jukičis Fukudzava buvo vienas iš didžiausią įtaką turėjusių žmonių, kuris reikšmingai prisidėjo prie Japonijos modernizacijos. Jis per visą gyvenimą nepriėmė jokių jam siūlomų aukštų pozicijų ir iki pat gyvenimo galo išliko paprastu civiliu ir paskyrė visą savo laiką edukacijai ir švietimui. Dėl to jis iki šių laikų yra labai gerbiamas ir laikomas vienu iš modernios Japonijos įkūrėju.
Literatūros sąrašas
- Nirala, S., Pletcher, K., Sinha, S., & Tikkaken, A. (2007). Fukuzawa Yukichi. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. sausio 28 d.].
- Bhutia, T. K., & Rodriguez, E. (2016). Rangaku. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. sausio 28 d.].
- Hirayama, Y. (2019). Fukuzawa Yukichi: Advocate for Education and Independence. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. sausio 29 d.].
