Juzu

Kvapusis citrinmedis arba juzu (柚子 yuzu) – tai citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009), su kuria dabar ir yra labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai išvaizda primena auksiniai geltonus mandarinus, žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Šie medžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra labiausiai atsparūs šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors ir vieni šie vaisiai dažniausiai nėra valgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančio vitamino C ir antioksiduojančių savybių (Leroma 2023) bei malonaus kvapo taip pat naudojamas kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje.

Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Juzu medis auga 3-4 metrus, bet gali užaugti ir iki 5 metrų, vasaros pradžioje žydi baltais žiedais, lapai – pakankamai dideli ir tamsiai žali (Sumai magajin Bio 2018). Vaisiai – kiek didesni už citrinas ir kiek mažesni už apelsinus. Juzu yra pakankamai nesultingas ir turi labai daug gan didelių sėklų – viename vaisiuje gali būti apie 15-20. Todėl iš vieno juzu vaisiaus išgaunama daug mažiau sulčių, negu iš citrinos (Leroma 2023). Juzu skonis yra ne toks rūgštus, kaip citrinos, šiek tiek saldus, tačiau taip pat ir kartus, tad dėl savo unikalaus skonio tinka naudoti ir desertams, ir nesaldiems patiekalams, ir gėrimams. Itin malonaus kvapas – būtent dėl šios savybės juzu lengviausia atskirti nuo kitų citrusinių vaisių. Juzu derliaus metas būna nuo vėlyvo rudens iki ankstyvos žiemos. Šis medis yra atsparus šalčiui bei ligoms, tačiau jam užauginti reikia laiko. Kad pradėtų derėti vaisiai turi praeiti 10 metų, bet gali prireikti ir iki 18. Senovėje Japonijoje juzu buvo vadinamas „junos“ (ユノス yunos) (Sumai magajin Bio 2018). Kaimuose kai kurie žmonės jį vis dar taip vadina (Sumai magajin Bio 2018). Manoma, kad iš šio senoviško juzu vardo kilo lotyniškas šio augalo pavadinimas citrus junos (Sumai magajin Bio 2018).

Japonijoje šis vaisius ypač populiarus ir naudojamas jau daugiau kaip 1000 metų. Pirmą kartą japoniškoje knygoje juzu paminėtas Nihonšiokio tęsinyje (続日本紀 Shoku Nihongi) (Sumai magajin Bio 2018) – viename iš Japonijos istorijos traktatų, parašytame 797 m. Ten aprašomas „juzu dydžio“ meteoritas, nukritęs senojoje Japonijos sostinėje Naroje (奈良 Nara) (Sumai magajin Bio 2018). Vėliau juzu buvo aprašomas tradicinės medicinos knygose (Sumai magajin Bio 2018). Japonijoje juzu nuo senų laikų naudojamas kaip pagardas ir padažams gaminti, pavyzdžiui, specialus sojos-juzu padažas yra vadinamas pondzu (ポン酢 ponzu), iš juzu ir čili pipirų gaminama pasta – juzu košo (柚子胡椒 yuzu-kosho) (Uehara ir Baldovini 2021, p. 292). Juzu košo dažniausiai naudojama dar neprinokusių juzu vaisių žalia žievelė. Dabar Japonijos parduotuvėse galima rasti įvairių juzu skonio užkandžių ir saldumynų – traškučių, ledų, želė ir pan. Taip pat gali būti naudojamas gaiviesiems gėrimams, sultims, arbatoms bei alkoholiniams gėrimas, tokiems kaip likeris ar vynas. Anksčiau žiemos metu japonai mėgdavo juzu naudoti voniose, nes buvo tikima, kad tai padės apsivalyti nuo piktųjų dvasių bei pagerins sveikatą, apsaugos nuo peršalimo (Sumai magajin Bio 2018). Šiais laikais juzu vonios vis dar populiarios Japonijoje, taip pat galima įsigyti įvairių juzu vonios druskų, muilų, aliejų. Taip pat juzu rašmuo 柚 gali būti naudojamas japoniškuose varduose, pvz., Juzuki (柚好來 Yuzuki), Juki (柚木 Yuki), Juzuha (柚葉 Yuzuha). (Pastaba: japoniškų vardų, turinčių tą patį tarimą, užrašymas gali skirtis). 

Korėjoje ypač vertinami šio vaisiaus teigiami efektai sveikatai. Viena iš tradicinės korėjietiškos arbatos rūšių (유자차 yuja-cha) yra gaminama iš karšto vandens ir juzu marmelado. Ji ypač populiari žiemos metu ir korėjiečiai ją vertina kaip labai naudingą sveikatai, nes juzu saugo nuo peršalimo bei turi itin daug vitamino C (VISITKOREA 2023). Taip pat juzu padeda sausai odai, todėl kremas su šiuo augalu gali būti naudojamas rankoms žiemos metu arba veido odai (Leroma 2023). Pietų Korėjoje, kaip ir Japonijoje, galima rasti įvairių juzu skonio užkandžių, desertų ir gėrimų. Taip pat juzu mediena naudojama tradicinio korėjietiško pučiamojo instrumento (태평소 taepyeongso) gamyboje (Low 2019, p. 220). Korėjoje juzu daugiausia auginamas Džedžiu saloje (제주도 Jeju-do), kuri yra žinoma kaip įvairių rūšių citrusinių vaisių auginimo vieta.

Didžiausia juzu augintoja ir eksportuotoja yra Japonija. Šioje šalyje daugiausia juzu auginamas Kočio prefektūroje (高知県 Kōchi-ken), kuri yra gerai žinoma dėl šios veiklos ir užaugina apie 50 proc. visos juzu produkcijos Japonijoje; taip pat Tokušimos (徳島県 Tokushima-ken) ir Ehimės (愛媛県 Ehime-ken) prefektūrose (Sumai magajin Bio 2018). Visos šios prefektūros yra kalningoje Šikoku saloje (四国 Shikoku) – mažiausioje iš keturių pagrindinių Japonijos salų, esančioje šalies pietuose. Manoma, kad į Šikoku juzu atvežė Tairos (平 Taira) – samurajų giminės atstovai (Sumai magajin Bio 2018). Po pralaimėto karo jie bėgo iš tuometinės sostinės Kioto (京都 Kyoto) ir pasiėmė su savimi juzu sėklas, o šios paplito po giliai Šikoku kalnuose esančius kaimus, kuriuose kai kurie Tairos apsistojo (Sumai magajin Bio 2018). Ši vieta buvo labai palanki juzu augimui, todėl dabar ir yra pagrindinė ir geriausiai žinoma juzu auginimo vieta.

Pastaruoju metu juzu atkeliauja ir į vakarietišką meniu ir sulaukia vis daugiau dėmesio ir populiarumo. Tačiau importuoti juzu produktai yra brangūs. Todėl juzu jau auginami ne tik Rytų Azijoje, bet ir kitur – Australijoje, Pietų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juzu produktų galima nusipirkti internetu, o juzu skonio gėrimų bei užkandžių galima rasti įvairių Europos šalių parduotuvėse, taip pat ir Lietuvoje.

Literatūros sąrašas:

1.  Lan-Phi, N. T. et. al., 2009, „Chemical and aroma profiles of yuzu (Citrus junos) peel oils of different cultivars“, ScienceDirect, 115 (3), p. 1042. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
2.  Leroma, 2023, „Yuzu fruit: Understanding its potential as a key ingredient in the food industry “, Leroma, 2023 m. vasario 10 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 1 d.].
3. Low, K. 2019, Asian Fruits and Berries – Growing Them, Eating Them, Appreciating Their Lore, McFarland, Jefferson.
4. McNamee, G. L. 2022, „Yuzu“, Encyclopedia Britannica. Prieiga per interentą: čia [žiūrėta 2024 m. lapkričio 27 d.].
5. Tanaka, H., japoniškų vardų žodynas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
6. Uehara, A.; Baldovini, N. 2021, „Volatile constituents of yuzu (Citrus junos Sieb. ex Tanaka) peel oil: A review“, Flavour and fragrance journal, 36 (2), p. 292. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
7. Valorian, 2022, „What is Yuzu? (柚子) | Fruits You Probably Never Heard Of | Ep. 25“, YouTube. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
8. VISITKOREA, 2023, „Citrus Tea (유자차 / Yujacha)“, VISITKOREA, 2023 m. spalio 19 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
9. Zykas, A. sud. 2016, japonų-lietuvių / lietuvių-japonų kalbų žodynas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 9 d.].
10. Sumai magajin Bio, 2018, „Hare no hi no shun/ke no hi no shun yuzu – banshū kara fuyu no Nihon no kaori“, Sumai magajin Bio, 2018 m. gruodžio 30 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 7 d.].