Juzu

Kvapusis citrinmedis, arba juzu (柚子 yuzu), – citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009). Būtent su Japonija jis šiandien labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai primena auksinius geltonus mandarinus, kurių žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Tokie citrinmedžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra atspariausi šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors vieni šie vaisiai dažniausiai nevalgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančių vitamino C antioksidacinių savybių (Leroma 2023) ir malonaus kvapo taip pat šie vaisiai naudojami kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje.

Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Šis medis paprastai užauga 3–4 metrus, tačiau gali pasiekti ir 5 metrų aukštį. Vasaros pradžioje jis žydi baltais žiedais, lapai – palyginti dideli, tamsiai žali (Sumai magajin Bio 2018). Vaisiai – kiek didesni už citrinas ir kiek mažesni už apelsinus. Juzu yra gana nesultingas, turintis daug stambių sėklų – viename vaisiuje jų gali būti apie 15–20. Būtent todėl iš vieno tokio vaisiaus išgaunama daug mažiau sulčių negu iš citrinos (Leroma 2023). Juzu skonis yra ne toks rūgštus kaip citrinos: jis šiek tiek saldus, tačiau taip pat kartus, tad dėl unikalaus skonio tinka naudoti ir desertams, ir nesaldiems patiekalams, ir gėrimams. Dėl itin malonaus kvapo juzu lengviausia atskirti nuo kitų citrusinių vaisių. Šio kvapiojo citrinmedžio derliaus metas būna nuo vėlyvo rudens iki ankstyvos žiemos. Nors juzu yra atsparus šalčiui bei ligoms, jam užauginti reikia laiko: kad pradėtų derėti vaisiai, turi praeiti 10 metų, tačiau gali prireikti ir 18 metų. Senovėje Japonijoje juzu buvo vadinamas junos (ユノス yunos), beje, kaimuose kai kurie žmonės jį vis dar taip vadina. Manoma, kad iš šio senoviško juzu vardo kilo lotyniškas augalo pavadinimas Citrus junos (Sumai magajin Bio 2018).

Japonijoje šis vaisius ypač populiarus ir naudojamas jau daugiau kaip 1000 metų. Pirmą kartą japoniškoje knygoje juzu paminėtas Nihonšiokio tęsinyje (続日本紀 Shoku Nihongi) (Sumai magajin Bio 2018) – viename iš Japonijos istorijos traktatų, parašytame 797 m. Jame aprašomas juzu dydžio meteoritas, nukritęs senojoje Japonijos sostinėje Naroje (奈良 Nara) (Sumai magajin Bio 2018). Vėliau vaisius aprašytas tradicinės medicinos knygose (Sumai magajin Bio 2018). Japonijoje juzu nuo senų laikų naudojamas kaip pagardas ir padažams gaminti. Pavyzdžiui, specialus sojų ir juzu padažas yra vadinamas pondzu (ポン酢 ponzu), iš juzu ir aitriųjų pipirų gaminama pasta – juzu košo (柚子胡椒 yuzu-kosho) (Uehara ir Baldovini 2021, p. 292). Juzu košo dažniausiai naudojama dar neprinokusių juzu vaisių žalia žievelė. Dabar Japonijos parduotuvėse galima rasti įvairių šio vaisiaus skonio užkandžių ir saldumynų: traškučių, ledų, želė ir panašiai. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip ingredientas gaiviesiems gėrimams, sultims, arbatoms ir alkoholiniams gėrimams, tokiems kaip likeris ar vynas. Anksčiau žiemos metu japonai mėgdavo juzu naudoti voniose, nes buvo tikima, kad tai gali padėti apsivalyti nuo piktųjų dvasių ir pagerinti sveikatą, apsisaugoti nuo peršalimo (Sumai magajin Bio 2018). Šiais laikais tokios vonios Japonijoje vis dar populiarios, taip pat galima įsigyti įvairių juzu vonios druskų, muilų, aliejų. Beje, juzu rašmuo 柚 gali būti naudojamas japoniškuose varduose, pavyzdžiui, Juzuki (柚好來 Yuzuki), Juki (柚木 Yuki), Juzuha (柚葉 Yuzuha). (Pastaba: japoniškų vardų, taip pat tariamų, užrašymas gali skirtis).

Korėjoje ypač vertinamas šio vaisiaus teigiamas poveikis sveikatai. Viena iš tradicinės korėjietiškos arbatos rūšių (유자차 yuja-cha) yra gaminama iš karšto vandens ir juzu marmelado. Ji populiariausia žiemą, nes juzu gausu vitamino C, kuris padeda apsisaugoti nuo peršalimo (VISITKOREA 2023). Taip pat šis vaisius pasižymi odą drėkinančiomis savybėmis, todėl kremas su juzu tinka naudoti sausai rankų arba veido odai (Leroma 2023). Pietų Korėjoje, kaip ir Japonijoje, galima rasti įvairių juzu skonio užkandžių, desertų ir gėrimų. Be to, juzu mediena naudojama tradicinio korėjietiško pučiamojo instrumento (태평소 taepyeongso) gamybai (Low 2019, p. 220). Korėjoje juzu daugiausia auginamas Džedžiu saloje (제주도 Jeju-do), kuri yra žinoma kaip įvairių rūšių citrusinių vaisių auginimo vieta.

Didžiausia juzu augintoja ir eksportuotoja yra Japonija. Šalyje vaisius įprastai auginamas Kočio prefektūroje (高知県 Kōchi-ken), kuri yra gerai žinoma dėl juzu plantacijų ir sudaro apie 50 procentų viso šalies juzu derliaus. Taip pat vaisus auginamas Tokušimos (徳島県 Tokushima-ken) ir Ehimės (愛媛県 Ehime-ken) prefektūrose (Sumai magajin Bio 2018). Visos šios prefektūros yra kalningoje Šikoku saloje (四国 Shikoku) – mažiausioje iš keturių pagrindinių Japonijos salų, esančioje šalies pietuose.

Manoma, kad į Šikoku juzu atvežė Tairos (平 Taira) – samurajų giminės atstovai (Sumai magajin Bio 2018). Po pralaimėto karo jie bėgo iš tuometinės sostinės Kioto (京都 Kyoto) ir pasiėmė su savimi juzu sėklų, jos vėliau paplito giliai Šikoku kalnuose esančiuose kaimuose, kur apsistojo kai kurie Tairos (Sumai magajin Bio 2018). Ši vietovė buvo labai palanki juzu auginti, todėl tapo pagrindine ir geriausiai žinoma šio vaisiaus auginimo vieta.

Pastaruoju metu juzu vis dažniau patenka į vakarietiškų restoranų meniu ir sulaukia vis daugiau dėmesio bei populiarumo, tačiau importuoti šio vaisiaus produktai yra brangūs. Dėl šios priežasties juzu jau auginamas ne tik Rytų Azijoje, bet ir kitose pasaulio vietose: Australijoje, Pietų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juzu produktų galima įsigyti internetu, o juzu skonio gėrimų bei užkandžių galima rasti įvairių Europos šalių parduotuvėse, taip pat ir Lietuvoje.

Literatūros sąrašas:

1.  Lan-Phi, N. T. et. al., 2009, „Chemical and aroma profiles of yuzu (Citrus junos) peel oils of different cultivars“, ScienceDirect, 115 (3), p. 1042. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
2.  Leroma, 2023, „Yuzu fruit: Understanding its potential as a key ingredient in the food industry “, Leroma, 2023 m. vasario 10 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 1 d.].
3. Low, K. 2019, Asian Fruits and Berries – Growing Them, Eating Them, Appreciating Their Lore, McFarland, Jefferson.
4. McNamee, G. L. 2022, „Yuzu“, Encyclopedia Britannica. Prieiga per interentą: čia [žiūrėta 2024 m. lapkričio 27 d.].
5. Tanaka, H., japoniškų vardų žodynas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
6. Uehara, A.; Baldovini, N. 2021, „Volatile constituents of yuzu (Citrus junos Sieb. ex Tanaka) peel oil: A review“, Flavour and fragrance journal, 36 (2), p. 292. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
7. Valorian, 2022, „What is Yuzu? (柚子) | Fruits You Probably Never Heard Of | Ep. 25“, YouTube. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
8. VISITKOREA, 2023, „Citrus Tea (유자차 / Yujacha)“, VISITKOREA, 2023 m. spalio 19 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
9. Zykas, A. sud. 2016, japonų-lietuvių / lietuvių-japonų kalbų žodynas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 9 d.].
10. Sumai magajin Bio, 2018, „Hare no hi no shun/ke no hi no shun yuzu – banshū kara fuyu no Nihon no kaori“, Sumai magajin Bio, 2018 m. gruodžio 30 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. gruodžio 7 d.].

Redagavo Beatričė Pilytė