Karaokė

Karaokė – dainavimo būdas, kuris išpopuliarėjo Japonijoje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dainos yra įrašomos su pilnu akompanimentu, bet be vokalo partijos, ją vėliau sukuria dainuojantys  (Keneddy, Bourne 1996). Žodis karaokė yra kilęs iš japonų kalbos kara (空) – tuščias ir ōkesutora (オーケストラ) – orkestras. Tai globalus fenomenas, kuris sėkmingai išpopuliarėjo Pietryčių Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriose Europos dalyse (Kelly 2001, p. 76). Muzikos žanrai, kuriuos galima dainuoti karaokėje: enka, popmuzika, šokių muzika, rokas, sunkusis metalas, klasikinė, euroamerikietiškoji popmuzika ir rokas, kiniška bei korėjietiška popmuzika (Buckley, 2009, p. 246).

Istorija

Prieš išsivystant karaokei, buvo įvairių šio reiškinio pirmtakų:

1. Profesionalūs dainininkai koncertinių turų metu ar televizijoje dainavo kartu su iš anksto įrašytu instrumentiniu garso takeliu – fonograma.
2. Muzikos aparatai (jukebox), kuriuose įrašyti populiarūs garso takeliai be vokalo ir turintys funkciją prijungti mikrofoną.
3. Pianinas su iš anksto įrašytais kūriniais, kurių funkcija yra akompanuoti dainuojančiam žmogui (Buckley, 2009, p. 247).

Karaokė pirmą kartą iškilo Kansai pramogų rajone aštuntajame dešimtmetyje, šie aparatai buvo sukurti būtent dainininkams mėgėjams (Kelly 2001, p. 76). Vaizdinė karaokė pirmą kartą pasirodė rinkoje 1982 m., kai firma „Pioneer“ sukūrė „Laser Karaoke“. 1984 m. pasirodė pirmoji CD karaokė, išleista „Sony“ (Mitsui, Hosokava 1998, p. 8). Šie karaokės aparatai buvo labai populiarūs, tačiau juos iš rinkos išstūmė 1992 m. pasirodę „Taito X-20000“, kuriuose vaizdo ir garso takeliai buvo persiunčiami telekomunikacijų tinklu, dėl to klientai galėjo pasirinkti norimas dainas, būtent  tai leido sekti naujausias dainų tendencijas (Mitsui, Hosokava 1998, p. 8). Karaokės mikrofonų modeliai turi jiems pritaikytų priedų: chorinis efektas, tono ištaisymas, o virtualios realybės karaokė leidžia žiūrovams matyti save ekrane ir pasirinkti įvairius vaizdo efektus (Mitsui, Hosokava 1998, p. 9).

Iš pradžių karaokė  buvo pagrindinė vidutinio amžiaus vyrų pramoga. Susirinkę išgerti jie dainuodavo enka (tradicinę popmuziką) (Buckley, 2009, p. 247). Devintajame dešimtmetyje karaokės gamintojai pradėjo eksportuoti šiuos aparatus į užsienį. Pagrindinė priežastis buvo Japonijos firmų darbuotojai, kurie buvo paskirti į užsienio padalinius visame pasaulyje. Karaokės aparatai buvo statomi baruose, kuriuose lankydavosi japonų bendruomenės nariai, tačiau ši veikla po truputį išpopuliarėjo  ir tarp ne japonų tautybės gyventojų (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 31).

Dabartinė karaokės įranga

1. Garso šaltinis;
2. vaizdo šaltinis;
3. mikrofonas;
4. garso ir vaizdo skirstytuvas;
5. priedai (automatinė taškų skaičiavimo sistema) (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 8).

Karaokės teorijos      

1. Karaokė patenkina paplitusį pomėgį dainuoti.
2. Suteikia galimybę mėgdžioti įžymybes ir taip patenkinti savo fantazijas. Žvaigždžių mėgdžiojimas motyvuoja jaunus žmones, o tai parodo, kokią įtaką garsenybės turi jaunimui. (Ogawa, 1990).
3. Efektyvus būdas stresui malšinti.
4. Tarnauja kaip forumas, kuriame individai gali įgyvendinti savo strateginius veiksmus, siekdami savo gerovės.
5. Tai yra socialinis „tepalas“, kuris žmonėms, turintiems keblumų bendrauti, padeda išspręsti šiuos sunkumus. (Kelly, 2001, p. 77).

Karaokės funkcijos

Viena iš karaokės funkcijų yra formalizuotas forumas. Žmonės dainuoja vienas po kito, kiekvienas dalyvis pasirenka jo muzikinį skonį atspindinčią dainą, kurią sugeba atlikti. Tabu  dainuoti dainą, kuri jau nuskambėjo arba ją jau pasirinko kitas dalyvis. Šiame demokratiškame forume iš kiekvieno dalyvio  tikimasi, kad jis atliks savo dalį,  taip pat įrodys   savo atsidavimą bendruomenei (Kelly, 2001, p. 79). Karaokė yra gera priemonė, kuri padeda tvirtinti žmonių tarpusavio santykius. Ji  atstoja senovėje rengtus festivalius kaimuose, kurių metu žmonės turėjo galimybę sąveikauti su bendruomene (Hiroshi, 2001, p. 104).

Karaokės barai

Anksčiau karaokę dainuodavo tik vidutinio amžiaus vyrai, kurie norėdavo paįvairinti savo vakarą bare, ir truputį išgėrę nuspręsdavo padainuoti prieš publiką. Karaokės barai davė pradžią blaiviam dainavimui. Kadangi karaokės baras yra uždara erdvė, ten nėra daug publikos ir žmonės gali atsipalaiduoti. Atsiradus karaokės barams, klientų ratą praplėtė moterys ir paaugliai. Tai lėmė, kad padvigubėjo pelnas, uždirbamas iš karaokės:  1986 m. – 200 milijardų jenų, 1991 m. – 400 milijardų jenų. Šis skaičius dar kartą padvigubėjo 1995 m. – gautas 1 bilijonas jenų  (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 11). Karaokės barų įvairovė yra labai plati. Ji priklauso nuo tokių faktorių, kaip amžius, socialinis statusas ir pajamos. Galima išsinuomoti karaokės kambarį paprastame japonų šeimai priklausančiame bare už tūkstantį jenų per valandą, tačiau karaokės kambarių yra ir prestižiniuose Osakos viešbučiuose, kurie stilingai įrengti, o jų kainos nuo penkių iki dešimties kartų didesnės (Kelly 2001, p. 77). Yra  įvairaus stiliaus karaokės barų: vienuose vyrauja tradicinis stilius, dainuojamos enka stiliaus dainos ir renkasi vidutinio bei vyresnio amžiaus lankytojai; kiti  modernaus stiliaus, juose skamba amerikietiškas bliuzas, kantri, įvairūs Europos, Amerikos ir Japonijos popmuzikos stiliai. Atitinkamai pagal muzikos stilius gali būti parinktas interjeras ir aplinkos dekoras (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 30). Šiuolaikinės karaokės barų rinkoje dominuoja klientai, kurių amžius svyruoja nuo 14 iki 35 metų (Buckley, 2009, p. 247). Iš karaokės barų kiekvienais metais surenkama apie 553 milijardai jenų (Hiroshi, 2001, p. 104).

Karaokės terminai

Džiūhačiban (十八番 arba ohako) – dauguma karaokės dainininkų turi vieną dainą, kurią sugeba atlikti geriausiai ir ją naudoja norėdami pademonstruoti savo dainavimo sugebėjimus.

Karamovie arba movioke – karaokė, kuri naudoja scenas iš filmų. Aktoriai mėgėjai gali pakeisti savo mėgstamiausius aktorius iš populiarių filmų. Filmas būna be garso ir movioke gerbėjai gali įgarsinti aktorius, ekrane matydami subtitrus (Mcfedries 2004, p. 235).

Karaokės žokėjus (karaoke jockey) arba KJ – žmogus, kuris karaokės bare nustato dainų eilės tvarką ir pristato atlikėjus.

Hitokara – karaokės dainavimas vienam (hitori, „vienas asmuo“ arba „vienas“ + カラオケ karaoke) Japonijoje. Ši tendencija pastaruoju metu labai išpopuliarėjo tarp dainininkų mėgėjų Indijoje ir Kinijoje.

Karaoke-do (karaokės kelias) – disciplina ir treniruotės, kurios suteikia žmogui galimybę ištobulinti pasirinktą muzikinį kūrinį ir jį atlikti, kai pasitaiko proga (Kelly, 2001, p. 80).

Karaokės mokyklos

1. Nodo jiman –populiari savaitinė laida, kurią transliuoja NHK kanalas. Į ją dažnai kviečiami garsūs atlikėjai, dažniausiai enka dainininkai, kurie pataria karaokės mėgėjams, kaip geriau dainuoti ir perteikti kūrinį.
2. „Karaokės dodžio“ (dojo– salė, skirta kovos menams praktikuoti) – laida, kurią transliuoja NHK kanalas, panaši į talentų šou. Dalyviai iš įvairių miestų pasirinktinai atlieka karaokės kūrinius,  juos vertina komisija,  sudaryta iš garsių kompozitorių, tekstų autorių ir atlikėjų. Šios laidos nugalėtojas gauna sutartį su įrašų kompanija (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 19).
3. Karaokės entuziastai gali rinktis iš didelės įvairovės karaokės kursų, kurių metu jie mokomi dainavimo technikos, laikysenos ir gestų scenoje (Kelly, 2001, p. 81).
4. Yra įvairių leidinių, susijusių su karaoke. Pagrindiniai žurnalai, skirti karaokės mokymui:

• žurnalai, skirti vidutinio amžiaus enkamėgėjams: Karaoke Taisho, Karaokefan irKaraoke Journal;
• vyresnio amžiaus dainininkams mėgėjams – Hatsuratsu.

Šiuose žurnaluose įtraukti ne tik dainų žodžiai ir muzika, bet ir praktiniai patarimai. Pavyzdžiui, karaokės gimnastika – taisyklingas kvėpavimas dainuojant, karaokės gaminimas – tinkamas vokalo naudojimas, karaokės ateities spėjimas – romantiškų epizodų dainavimas ir karaokės humoras – mokėjimas pašiepti save dainuojant (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 20).

Įdomūs faktai apie karaokę

• Karaokės populiarumo viršūnė buvo dešimtajame dešimtmetyje (Kelly, 2001, p. 76).
• 1993 m. karaokė buvo populiariausių pomėgių sąrašo viršuje (43 %), po jos sekė tokie tradiciniai hobiai  (32%): arbatos ceremonija, gėlių komponavimas, sodininkystė. 24 % pomėgių sudarė menai: fotografija, piešimas, skulptūra (Kelly, 2001, p. 76).
• Socialinės problemos, siejamos su karaoke, yra triukšmo kėlimas gyvenamųjų namų rajonuose. Taip pat manoma, kad karaokė mažina jaunimo moralės normas šiuolaikinėje Japonijoje (Buckley, 2009, p. 247).

Pastaruoju metu karaokė sparčiai plinta visame pasaulyje. Vienintelis bendras dalykas įvairiuose pasaulio regionuose yra karaokės aparatas, tačiau vietos, kur jis yra statomas, skiriasi. Taip pat įvairiose pasaulio vietose skiriasi dainų tendencijos, lankytojų įvairovė ir dainavimo stilius. Šie skirtumai priklauso nuo šalies ekonominės padėties ir kultūrinio konteksto (Mitsui, Hosokava, 1998, p. 51).

Šaltiniai:

• Buckley, S., 2002. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. London: Routledge.
• Kennedy, M., Bourne, J., 1996. The Concise Oxford Dictionary of Music, [internete] rasta: < http://www.encyclopedia.com/doc/1O76-karaoke.html#> [žiūrėta 2014 m. vasario 27 d.].
• Hiroshi, 2001. 105 Key Words for Understanding Japan. Tokyo: Heibonsha.
• Kelly, B., 2001. The Worlds of Japanese Popular Culture: Gender, Shifting Boundries and Global Cultures. New York: Cambridge University Press.
• Mitsui, T., Hosokava, S., 1998. Karaoke Around the World: Global technology, local singing. [e. knyga] London: Taylor & Francis e-Library. Rasta: BookFinder < http://en.bookfi.org/> [žiūrėta 2014 m. vasario 27 d.].
• McFedries, P., 2004. Word Spy: The Word Lover’s Guide to Modern Culture. Broadway: Broadway Books.

Redagavo Indrė Ligeikytė