Kidžimuna
Kidžimuna (jap. キジムナー, Kijimuna) vardu yra vadinami Japonijos Okinavos saloje (jap. 沖縄本島, Okinawa-hontō) bei Riūkiū salyne (jap. 琉球諸島, Ryūkyū-shotō) sutinkami mitologiniai padarai, kurie kaip manoma, gyvena vietiniuose bengalinio fikuso medžiuose.
Pasakojimai apie šiuos paslaptingus salų gyventojus jau keletą šimtmečių yra perduodami iš kartos į kartą ir yra svarbi bei neatsiejama Okinavos kultūros dalis.
Išvaizda
Kidžimuna, taip pat kaip ir tokie jokajai kaip (jap. 妖怪, Yōkai) kodama (jap. 木霊, Kodama), Japonijos mitologijoje yra priskiriami bendrai medžių dvasių kategorijai.
Nors vietinėje Okinavos mitologijoje egzistuoja ne viena šių būtybių išvaizdos variacija, tačiau jų pagrindiniai išoriniai bruožai dažniausiai yra panašūs.
Kidžimuna paprastai yra apibūdinama kaip didžiagalvė ir rausvaveidė, vaiko ūgio būtybė, kurios kūnas padengtas raudonos spalvos plaukais (Foster, 2015).
Taip pat yra teigiama, jog akylesnis žmogus gali pastebėti jų sueižėjusias, į medžio šakas panašias rankas (Meyer, 2015).
Dėl savo raudonos spalvos kidžimuna yra dažnai siejamas su ugnies elementu. Sakoma, kad neretai šios būtybės gali būti pastebėtos apgaubtos paslaptingų liepsnų prie vietinių upių ar vandenyno pakrančių (Foster, 2015).
Elgsena
Kidžimuna mėgdžioja žmonių gyvenimo būdą ir gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties.
Šios būtybės, panašiai kaip ir vietiniai salų gyventojai, kuria savo šeimas, sudaro santuokas ir augina vaikus. Pasakojama, kad pasitaiko ir mišrių santuokų atvejų, kidžimunai sudarius sąjungą su žmogumi.
Kidžimuna garsėja savo vikrumo bei nardymo sugebėjimais, kurie padeda būtybėms pagauti įvairias jūros gėrybes.
Jos ypač mėgsta valgyti žuvų akis. Sakoma, kad jas suvalgę, būtybės palieka visą žuvų laimikį vietiniams žvejams.
Vis dėlto, Kidžimuna taip pat yra žinomas ir kaip apgavysčių ir gudrybių meistras.
Ši būtybė gali suklaidinti žmones, duodama jiems purvą ir priversdama juos manyti, kad tai yra ryžiai.
Kartais šie jokajai gali apvogti arba suklaidinti nakties metu į namus grįžtančius žmones.
Taip pat yra sakoma, kad jos mėgsta išjungti namų ir gatvės žibintų šviesą.
Efektyvus būdas, priverčiantis šias būtybes išsikraustyti iš žmonių kaimynystės, yra įteikimas joms to, ko šios labiausiai bijo.
Kidžimuna yra baikšti būtybė, kuri ypač vengia vištų bei virtuvės puodų.
Nors ši būtybė ir mėgsta jūros gėrybes, tačiau vis dėlto, ji negali pakęsti aštuonkojų.
Tą patį rezultatą galima pasiekti prikalus vinių į kidžimunos gyvenamą medį arba tiesiog sudeginus šį medį (Foster, 2015; Meyer, 2015).
Komunikacijos su žmonėmis ypatybės
Ši būtybė mėgsta lankytis pas vietinius žmones, kuriuos paprastai laiko savo draugais.
Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kidžimuna, radusi bendrą sutarimą su žmonėmis, gali užmegzti su jais visą gyvenimą trunkančią draugystę.
Būtybės padeda gyventojams gaudyti žuvį bei nudirbti kitus darbus mainais už paruoštą maistą (Meyer, 2015).
Vis dėlto, išprovokuotos, raudonplaukės būtybės gali užpulti ar kitaip bandyti pakenkti žmonėms.
Jas ypač erzina medžių, kuriuose jos gyvena, kirtimas.
Supykdyti padarai gali išskersti visus fermos gyvulius, paskandinti žvejų valtis, taip pat imti gaudyti žmones stebuklingomis tuščiavidurių medžių gaudyklėmis, iš kurių neįmanoma ištrūkti.
Taip pat yra pasakojimų, kuriuose teigiama, kad kidžimuna nakties metu gali apsilankyti žmogaus namuose, užspausti jo krūtinę, dusinti jį ir neleisti jam pajudėti.
Vietiniai tvirtai tiki, jog kartą supykdžius šią medžių dvasią, susitaikyti su ja yra neįmanoma (Meyer, 2015).
Pasakojimai, legendos
Šių būtybių bruožus ir elgseną taip pat galima atpažinti vaikams skirtose Okinavos gyventojų pasakose.
„Kidžimuna ir vaikų spuoguoti veidai“
Senovėje, kai išberdavo vaikų veidus, tėvai ir seneliai sakydavo, kad tai kidžimunų darbas.
Iš vakaro močiutė paruošdavo skanių patiekalų, juos ir šiaudines šlepetes padėdavo prie kiemo vartų ir melsdavo, kad vaikų veidai išgytų.
Tada kitą dieną išplovus šlepetes, tuo pačiu vandeniu nuprausti vaikų veidai išgydavo. (Haru Šimabukuro)
„Kidžimuna ir valtys iš Kiodos“
Kartą kidžimuna įsikūrė milžiniško medžio lapijoje.
Kiekvieną vakarą jis eidavo susitikti su draugu žveju iš Kiodos ir jie kartu žvejodavo.
Pagavęs žuvį kidžimuna suvalgydavo jos akis, o likusią dalį atiduodavo savo draugui.
Bet vieną dieną žvejui nusibodo kidžimunos draugija ir jis nusprendė nutraukti ryšį, sudegindamas medį, kuriame ši būtybė gyveno.
Supratęs, kad draugas žvejys sudegino jo namus, jokajus pabėgo į Ona kalnus.
Nuo to laiko, kiekvieną kartą išvydusi valtis iš Kiodos, kidžimuna apverčia jas į jūrą. (Kana Kišimoto)
„Kidžimuna ir dukters siela“
Kidžimuna žvejojo kartu su savo draugu, ir prigaudę daug žuvies jie patraukė namo.
Kadangi žmogus pavargo, nusprendė sustoti pailsėti prie turtingo pono namų.
Kidžimuna tarė: „Tu ilsėkis, o aš einu aplankysiu turtingą poną“ ir įėjo vidun.
Po kiek laiko jam grįžus, žmogus pasiteiravo, ką jokajus ten veikė.
Kidžimuna jam atsakė: „Turtuolio duktė labai serga, greičiausiai neišgyvens. Dėl to aš paėmiau ir įdėjau jos sielą į šį maišą, poryt ji turėtų mirti“.
Kai jie pakilo eiti, Kidžimuna pamiršo maišą kartu su turtuolio dukters siela.
Kitą dieną jokajaus draugas jį atrado toje pačioje vietoje ir parnešė atgal į turtingo žmogaus namus.
„Aš galiu išgydyti tavo dukrą“- tarė žvejys. Ponas jam atsakė: „Gerai, jeigu tu ją išgydysi, aš tau leisiu vesti savo dukrą. Jei ji pasveiks, nežinau, kaip labiau galėčiau tau atsidėkoti“.
Žmogus patikino, kad padarys viską ką tik gali. Jis atrišo maišą ir sugražino merginai sielą.
Po kelių dienų jai pasveikus, žvejys vedė pono dukrą.
Jie gyveno ilgai ir laimingai. (Čiodzen Mijagi)
Kidžimuna festivalis
1994 metais Okinavoje pradėtas rengti vaikams ir paaugliams skirtas teatro ir meno festivalis, kuriam suteiktas „Kidžimuna“ vardas.
Iš mažo vietinės reikšmės renginio jis išaugo į didžiausią jaunimo festivalį Rytų Azijoje.
Festivalio rengėjai siekia atskleisti, supažindinti ir parodyti išskirtinę ir unikalią Okinavos kultūrą augančioms ateities kartoms.
Kidžimuna festivalis vyksta liepos mėnesį ir dažniausiai trunka apie savaitę.
Naudota literatūra
- Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore. University of California Press: Auckland.
- Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai, 2-oji laida, Kickstarter, New York.
- Travelblog.org, 2008. Okinawan Folktales – Kijimuna. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 5 d.].
- Vik, N., 2013. „All of Okinawa is a stage for Kijimuna Festa“, The Japan Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 9 d.].
- キジムナー。怖い話投稿サイト [Kijimuna. Scary story posting site]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 kovo 23 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
