Kimono šiuolaikinėje visuomenėje

Kimono (着物 kimono liet. „vilkimas daiktas“) – T formos tradicinis japonų drabužis. Dažniausiai naudojamos medžiagos kimono siuvimui – šilkas, medvilnė, poliesteris ar linas. Kimono, koks yra dabar, ėmė formuotis Heiano periodu (794–1192 m.) (Varley 2000). Šiuolaikinėje visuomenėje šis tradicinis rūbas dėvimas švenčių, ceremonijų ar festivalių metu, simbolizuoja asmens mandagumą, geras manieras ir kimono vilkėjimo išmanymą.

Istorija

Nuo Naros periodo (奈良時代 Nara jidai, 710–794 m.) iki Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794–1192 m.) kimono susidėjo iš dviejų atskirų dalių – viršutinių marškinių ir apatinių kelnių ar sijono. Tačiau Heiano metu buvo sukurta nauja kimono gamybos technika: lygūs ir ilgi medžiagos gabalai būdavo susiuvami kartu. Dėl to siuvėjams nereikėdavo rūpintis žmogaus, vilkėsiančio drabužį, kūno apimtimis (Yamanaka 2012).

Toks drabužis turėjo daug privalumų, dėl jų kimono tapo kasdieniu japonų apdaru: tiesaus kirpimo kimono yra lengvai sulankstomas, tiko vilkėti įvairaus kūno sudėjimo žmonėms, buvo galima vilkėti kelis iš karto norint apsisaugoti nuo šalčio, o iš lino ar kitos orui laidžios medžiagos pasiūtas kimono yra lengvas, jį patogu vilkėti tvankių Japonijos vasarų metu (Yamanaka 2012).

Paplitus sluoksniuotiems kimono, imta kreipti dėmesį į spalvų, raštų derinimą. Dėvimų drabužių koloritas atspindėjo asmens socialinę padėtį, šeimos statusą ar metų laikus. Būtent šiuo periodu susiformavo dabartinių kimono spalvų kombinacijos (Milhaupt 2014).

Edo periodu (江戸時代 Edo jidai, 1603–1868 m.) prašmatnius, įmantriai nuspalvintus, ornamentuotus kimono vilkėjo tik sostinėje gyvenusių samurajų žmonos ir dukterys (Frank 2016). Atsižvelgiant į tuometinę visuomenės sudėtį, tik kilmingi ir turtingi gyventojai galėjo įpirkti išsiuvinėtus šilkinius drabužius. Šiuo laikotarpiu kimono rankovės ėmė ilgėti. Kų ilgis reprezentavo jaunystę, tokius kimono dėvėdavo tik netekėjusios merginos. Kadangi dėvint kimono su ilgomis rankovėmis, vadinamą furisode (振袖 furisode liet. „svyruojančios rankovės“), judesiai dar labiau suvaržomi, šiuos apdarus galėjo vilkėti tik sunkaus fizinio darbo neatliekantys žmonės. Atsižvelgiant į patobulinto kimono modelį, diržas (帯 obi) taip pat kito. Kad padėtų subalansuotų furisodės rankovių ilgį, diržas išplatėjo ir nugaroje buvo surišamas į dėžutės formos mazgą. Edo metu kimono vertė įgijo neregėtas aukštumas. Turtingos šeimos šiuos apdarus perduodavo iš kartos į kartą kaip relikvijas ar palikimus (Frank 2016).

Meidži laikotarpiu (明治時代 Meiji jidai, 1868–1912 m.) Japoniją ypač paveikė užsienio kultūros. Nenorėdama atsilikti nuo išsivysčiusių šalių, Japonijos vyriausybė skatino piliečius perimti vakariečių aprangą. 1861 m. olandų kalbos studentams Sagos prefektūroje pirmą kartą buvo leista rengtis vakarietiškais drabužiais (Funabiki 2016). Pagal to meto įstatymą, vyriausybės tarnautojai ir karininkai privalėjo dėvėti europinio stiliaus aprangą. Paprasti piliečiai galėjo ir toliau vilkėti kimono, tačiau formalių progų metu vyriausybė reikalavo dėvėti drabužius su šeimos emblemomis, nes jos reprezentuodavo giminės istoriją (Funabiki 2016). Tačiau vakarietiškos suknelės ir sijonai nepatiko moterims, gyvenančioms tradiciniuose japoniškuose namuose. Atviro kirpimo drabužiai, ploni audiniai ir naujoviškas dizainas negalėjo nukonkuruoti idealiai priglundančio, tarsi suvystančio kimono, kuris moters figūrai suteikia ypatingo grakštumo. Netgi aukštos padėties atstovės namuose vis dar dėvėjo tradicinį apdarą.

Kimono šiandien

Šiandieninėje visuomenėje tradicinis apdaras yra neatsiejamas kultūrinis simbolis. Vakarų pasaulio atstovui kimono gali pasirodyti ypač egzotiškas ir unikalus. Skirtingai nuo europietiškų suknelių, kimono tarsi suvysto moterį į drabužį, primenantį vonios chalatą. Įmantrūs, rytietiškų motyvų raštai, piešiniai ir stilizuotos istorinės scenos, gamtos peizažai, geometrinės figūros, krentančios ilgos ir plačios rankovės, per liemenį surišamas platus diržas ir įvairus spalvų koloritas patraukė ir Vakarų pasaulio susidomėjimą. XIX a. paplitęs japonizmas (Japonijos kultūros įtaka vakarietiškam menui) visam pasauliui pristatė kimono (Yamanaka 2012). Pasaulis su Japonija ėmė artimiau bendradarbiauti XIX a., kuomet 1853 m. į Japoniją atvykęs amerikiečių laivynas pareikalavo atverti uostus prekybai (Victoria and Albert Museum 2016). Prasidėjus prekybai tarp Japonijos ir Vakarų, pastarųjų laivai buvo perpildyti egzotiškų prekių. Netrukus, 1870 m., kimono buvo galima įsigyti Londono drabužių salonuose (Victoria and Albert Museum, 2016). Be japoniškų motyvų dailėje ir namų dizaine, kasdienė apranga taip pat buvo persmelkta Rytų kompozicijų. Šiuo periodu moterys Amerikoje ir Europoje, ypač Prancūzijoje, persisiūdavo kimono į vakarietiško stiliaus sukneles, savo kostiumams naudojo rytietiškos stilistikos medžiagas, aksesuarus. Įvairių idėjų laisvė, platėjantis pasirinkimo diapazonas ir paprasta kimono forma padarė didelę įtaką tuometinei madai, menui ir dizainui (Yamanaka 2012).

Šiuolaikinio kimono modelis nesiskiria nuo to, koks buvo naudojamas Meidži laikotarpiu (Yamanaka 2012). Išsivysčius siuvimo ir modeliavimo, spalvinimo ir dekoravimo technologijoms, kito tik dizainas. Šiuolaikinio kimono stiliai, aksesuarai, spalvos varijuoja nuo vintažinių, klasikinių, skirtų ceremonijoms ir šventėms, estetinius bei kultūrinius kanonus atitinkančių apdarų, iki dekoruotų nėriniais, kaspinais, segėmis, sumodeliuotų pagal filmų, televizijos laidų herojų kostiumus, animacinių personažų ar atitinkamą laikotarpį reprezentuojančių kimono (Frank 2016). Pastaruosius vilki ir siuvasi jaunimas įvairiems renginiams, gatvės pasirodymams ar vaidinimams. Kimono dėvėjimas tapo dar vienu būdu atskleisti savo tapatybę arba pritapti prie vienos ar kitos populiariosios kultūros atšakos (Frank 2016).

Japonijoje, kurios visuomenėje prioritetas neteikiamas individualizmui ir savitumui, studentai ir aukštesniųjų mokyklų moksleiviai, atitrūkę nuo griežtų kriterijų, taikomų vidurinėje mokykloje, kurdami savitą stilių, neretai eksperimentuoja su tradiciniais drabužiais (Okazaki 2015). Didžiuosiuose Japonijos miestuose galima išvysti jaunų žmonių, pasipuošusių persiūtu kimono, kurio griežtą kirpimą pagyvina žaismingi medžiagų piešiniai, kaspinai ir nėriniai. Taip pat priderinamos spalvingos pėdkelnės, aukštakulniai batai, švarkeliai, diržai, stilizuoti smeigtukais, segėmis. Tokie neįprasti pavyzdžiai, matomi didmiesčių gatvėse, kur susiburia Japonijos jaunimas, įvairių menų atlikėjai, atskleidžia japonų gebėjimą varijuoti tarp tradicijų ir modernizmo (Okazaki 2015 ).

Dabartinėje Japonijoje tradiciniais apdarais pasipuošusius žmones galima išvysti ceremonijų ar švenčių metu. Tradicinės vestuvės, Šičigosanas (七五三 Shichigosan, skirtas trejų ir penkerių metų berniukams bei trejų ir septynerių metų mergaitėms), universiteto baigimo ceremonijos, laidotuvės ir tradiciniai festivaliai neapsieina be kimono (Dalby 1993). Tai šventės ar renginiai, per kuriuos žmonės gali pasipuošti prašmatniu apdaru, taip pagerbdami savo senąsias tradicijas. Kai kurių profesijų, ypač tradicinių menų atlikėjų, atstovai kimono rengiasi dažniau. Sumo imtynininkai, tradicinių užeigos namų (旅官 ryōkan) darbuotojai ir kiti senuosius menus reprezentuojantys ir praktikuojantys atstovai vilki kimono kaip darbinius drabužius (Dalby 1993). Kai kuriuose regionuose, ypač Kansajaus, kimono dėvinčias moteris ir vyrus galima sutikti dažniau (Dalby 1993). Senojoje Japonijos sostinėje Kiote, Giono rajone, gyvenančios geišos (芸者 geisha) ir jų mokinės kiekvieną dieną vis dar dėvi kimono, nepaisydamos aukštos rūbų kainos ir ilgo apsirengimo proceso (Iwasaki, Brown 2003). Savo klestėjimo aukso amžiuje (1860 m.) šios moterys diktavo kimono stilių madas, dėvėjimo subtilybes ir aksesuarus, tačiau šiandien geišos rengiasi tik klasikinių spalvų ir raštų kimono, atsisako naujovių ar vakarietiškų idėjų (Iwasaki, Brown 2003).

Dabartinės mados sferoje netrūksta pavyzdžių, kaip tradicinis kimono gali būti pritaikytas kasdieniam vilkėjimui šiandieninėje visuomenėje. Daugėja dizainerių, tokių kaip Džotaras Saitas, kuriančių šiuolaikiniam jaunimui patrauklius kimono (Okazaki 2015). Dabar mados namuose vykstantys kimono pristatymai, parodos ir kiti vieši renginiai ne tik Japonijoje, bet ir užjūrio šalyse pristato naujausias dizaino tendencijas ir leidžia iš arčiau pasigrožėti subtilaus stiliaus apdaru (Okazaki 2015).

Kimono kasdien dėvimi vis rečiau dėl sudėtingo apsirengimo proceso, varžomų judesių, neįprastos priežiūros ir aukštos drabužio kainos. Kimono, ypač skirtą formalioms progoms, apsirengti gali užtrukti iki kelių valandų (Iwasaki, Brown 2003). Diržui surišti atitinkamu mazgu gali prireikti kito žmogaus pagalbos. Prekybos centruose ir knygynuose parduodamos knygos ir žinynai apie taip, kaip reikia apsirengti ir dėvėti šį kartais sunkios medžiagos rūbą (jis su atitinkamais aksesuarais ir priedais gali sverti iki 7 kilogramų) (Dalby 1993). Šiandien ypač populiarėja vintažiniai, praėjusio šimtmečio kimono stilius; kimono, dekoruoti įmantriais geometriniais raštais, dažyti pastelinėmis, neryškiomis spalvomis (Okazaki 2015). Ypač formalioms progoms skirti, pvz., vestuviniai kimono, kartu su aksesuarais, gali kainuoti iki 20 000 tūkstančių dolerių (Dalby 1993). Paprastesnio dizaino kimono, dažytų mechaniniu būdu ir pardavinėjamų universalinėse parduotuvėse, kaina varijuoja nuo 6 iki 100 dolerių, priklausomai nuo raštų įmantrumo, aksesuarų ir kt.

Šiandien dažnai turistų lankomuose miestuose ir istoriniuose rajonuose, ypač Kiote ir Osakoje, netrūksta salonų, siūlančių fotosesijos su kimono paslaugas (Frank 2016). Asmuo, panorėjęs patirti kimono vilkėjimo efektą, už tam tikrą kainą aprengiamas pasirinktos spalvos ir dizaino tradiciniu drabužiu. Neįperkantys aukštos klasės tradicinio rūbo, gali jį išsinuomoti vienai ceremonijai ar šventei. Dauguma japonų vis dar perduoda gerai išlaikytą aukštos vertės kimono savo vaikams kaip šeimos relikviją (Okazaki 2015).

Naudota literatūra

1.  Dalby, L. 1993, Kimono: Fashioning Culture, Yale University Press, New Haven.
2. Frank, P. 2016, „A Brief And Stunning Visual History Of The Kimono“, Huffington Post. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
3. Funabiki, T. 2016, „The Mysteries of the Kimono“, Toyokeizai. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 9d.].
4.  Iwasaki, M., Brown, R. 2003, Geisha, a Life, Washington Square Press, New York.
5. Yamanaka, N. 2012, The book of Kimono, Kodansha International, Tokyo. Priega per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
6.  Jackson, A. 2013, Kimono, Thames & Hudson, London.
7.  Milhaupt, T. S. 2014, Kimono, Reaktion Book Ltd., London.
8. Okazaki, M. 2015, Kimono now, Prestel Publishing Ltd., London.
9. Thomas, S. 2016, „Tokyo Fashion Week“, The Japan Times. 2016 kovo 26. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 17 d.].
10.  Varley, H. P. 2000, Japanese Culture, University of Hawaii Press, Hawaii.
11. Victoria and Albert Museum, 2016, A History of the Kimono. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 17 d.].

Redagavo Leta Gumuliauskaitė.