Kincugi

Kincugi (金継 kintsugi, jungimas auksu) arba kincukuroi (金繕い kintsukuroi, rekonstravimas auksu) – tai japoniško meno šaka, kai sudužusi keramika yra suklijuojama sumaišius aukso, sidabro ar net platinos dulkes su specifiniu laku (Jobson, 2014), kurio ištakos sieka neolitinę Kiniją. Mišiniu užliejami tarpeliai, įskilimai, taip sukuriant unikalų efektą (ši technika turi nemažai maki-e (蒔絵) bruožų). Kincugi technikos atsiradimas turėjo didelės įtakos  ir filosofijai, kuri išryškino gaminio trūkumus, taip atskleisdama savitą grožio suvokimą.

Rytų Azijoje naudojamo lako kilmė

Rytų Azijoje naudojamas lakas yra gaminamas iš itin toksiško ir tame regione paplitusio lakingojo raugmedžio (lot. rhus verniciflua) sulos. Ši sula kasmet išgaunama įpjaunant mažus tarpus medyje. Surinkta sula tuomet lėtai kaitinama norint pašalinti bet kokius nešvarumus ir perteklinę drėgmę. Gaunamas lakas yra neįtikėtinai atsparus vandeniui, rūgščiai ir net kai kuriais atvejais – karščiui. Kuomet gaunamas reikiamas lako rezultatas, tuomet galima juo tepti tam tikrą paviršių. Kad lakas atitinkamai išdžiūtų, gaminys turi būti padėtas į šiltą, drėgną vietą. Tačiau norint gauti kokybišką lako išvaizdą, reikia tepti daugiau nei vieno lako sluoksnį, tad padengimo ir džiovinimo procesus reikia kartoti iki 30 kartų. Tai nepaprastai laiką gaišinantis ir brangus procesas (The Metropolitan Museum of Art, 2004).

Pirmi lako naudojimai pastebėti Kinijoje, Neolito amžiuje (8500 pr. m. e.–2070 pr. m. e.). Tačiau sudėtingesni lako gaminiai pasirodė gerokai vėliau, Kariaujančių valstybių laikotarpyje (kin. 戰國時; 465–221 m. pr. m. e.). Iš ten lako gavyba bei naudojimas pasklido po visą Rytų Azijos regioną (The Met, 2004).

Lakas Japonijoje

Japonijoje pirmosios lako paviršiaus dekoracijos, neįskaitant nesudėtingos kompozicijos tapymo ant lako paviršiaus priešistoriniame laikotarpyje, buvo ausko ir sidabro įliejimai, atsiradę Nara laikotarpyje (奈良時代; Nara jidai; nuo maždaug 710 m. iki 794 m.). Beveik be abejonės ši technika atkeliavo iš Tangų (kin. 唐朝) Kinijos, kuri turėjo didelės kultūrinės įtakos Japonijai bei kaimyninėms šalims tuo metu. Tačiau kuomet kai lako dekoravimo technika atkeliavo į Japoniją, ši technika pasuko visiškai kitu keliu ir buvo toliau puoselėta iki pat Naujausiųjų laikų (tuo metu Kinijoje lako dekoravimo technika išnyko kartu su Tangų dinastijos baigtimi, neįskaitant jos atmainų).

Vėlesniais laikais įliejimui buvo naudojami ir kiti metalai kaip švinas, alavas bei alavo lydinys. Visgi tobuliausias technikos rezultatas buvo pasiektas tuomet, kai auksas arba sidabras buvo sumalami į dulkes. Gautos dulkės būdavo maišomos su pačiu laku arba užberiamos ant jo paviršiaus (The Met, 2004).

Lako naudojimas Japonijoje įgavo didžiulį pagreitį.  Buvo išnaudojamos bene visos lako galimybės. Gauti rezultatai dažniausiai atskleisdavo delikatumą bei subtilumą, kartu su sunkiai išgauta kokybe. Labiausiai garsinusi Japoniją technika yra maki-e (蒔絵), gimininga kincugi techinkai. Maki-e – tai lako paviršiaus dekoravimas aukso arba sidabro dulkėmis (atsirado Heiano laikotarpyje (平安時代 Heian jidai; 794–1185)

Kincugi kilmė

Nedaug žinoma apie šios technikos kilmę. Viena iš teorijų teigia, jog tai įvyko, kai Japonijos šiogunas (将軍 shōgun) Ašikaga Jošimasa (足利 義政; 1436-1490), Muromači laikotarpyje (室町時代 Muromachi jidai, 1338–1573) gyvenęs karys (Ulak, 2016), nusiuntė sudužusį arbatos dubenį atgal į Kiniją, kad šį sutaisytų. Grąžintas rezultatas buvo toks nepatrauklus, kad tai paskatino japonus ieškoti alternatyvaus, estetiškesnio rekonstravimo būdo. Nauja jungimo auksu technika taip sužavėjo kolekcionierius, kad šie ėmė sąmoningai daužyti vertingas keramikos kolekcijas (Gobnik, 2009).

Kincugi suteikė visiškai kitokią reikšmę estetikai tuo metu. Nuostabi XIV a. vaza iš Longčuano (kin. 龙泉, Lóngquán), Kinijos, tokią, kokią tariamai siuntė šiogunas Jošimasa, iš pradžių atspindėjo neįtikėtiną simetrijos grožį savo ornamentais ir gėlių dekoracijomis. Tačiau kuomet kai kincugi buvo panaudota rekonstruoti šiai vazai, pirminis simetriškumas buvo visiškai sudarkytas padrikai bėgančių aukso linijų. Visgi ši technika buvo priimta būtent dėl drąsaus aukso panaudojimo. Tai atspindi galbūt ir menką, bet tam tikros meninės laisvės išraišką itin konservatyvioje visuomenėje (Gobnik, 2009).

Iš kitos pusės, ši technika gali būti naudojama ir kitu, ne rekonstravimo, o gražinimo tikslu. Jacuširo keramikos gaminiai puikūs to pavyzdžiai. Manoma, kad jie buvo specialiai atrinkti ir sudaužyti dėl padarytų klaidų, nelygumų juos gaminant. Taigi, šiuo atveju kincugi ne tik rekonstravo patį gaminį, bet ir iškėlė jo vertę (Gobnik, 2009).

Ši techika taip pat byloja apie tam tikrus kultūrinius susirėmimus tarp kaimyninių šalių. Puikus pavyzdys – XV a. dubuo, dekoruotas įvairiausiais Korėjai būdingais vaizdiniais bei spalvomis. Rekonstruojant šį gaminį, buvo panaudota maki-e technika. Dubuo įgavo smulkių, tačiau akivaizdžiai japoniškų bruožų. Taigi, japonų kolekcionieriai ne tik galėjo didžiuotis brangiausiais ir rečiausiais kinų ar korėjiečių dirbiniais, bet ir visam laikui paženklinti juos japonišku antspaudu (Gobnik, 2009).

Kincugi tapo ypač populiaria technika taisant keramikinius indus, naudojamus japoniškoms arbatos ceremonijoms (dar vadinama Arbatos Keliu, 茶の湯 chanoyu) (Ulak, 2016, p. 4). Nors ši technika yra kilusi iš Japonijos, tačiau ji buvo taip pat sėkmingai naudojama ir Kinijoje, Vietname bei Korėjoje. Verta paminėti, kad japoniškas arbatos ceremonijos kultas atsirado tame pačiame Muromači periode.

Filosofija

Kincugi filosofija teigia, kad trūkumus reikia priimti ir puoselėti. Šis mąstymas turi tam tikrų panašumų su japonų filosofija vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi). Vabi-sabi reprezentuoja japonišką požiūrį į estetiką ir trūkumus. Ši estetika kartais apibūdinama kaip “netobula, nepastovi ir neužbaigta” (Koren, Leonard, 1994). Pagrindinė idėja yra kilusi iš budizmo, trijų būties požymių (三法印 sanbōin), ypač nepastovumo (無常mujō), kančios (苦 ku) ir tuštumos (苦 ku). Japonų estetikoje itin vertinami naudojimo požymiai, siekiama juos išryškinti. Tai parodo japonų požiūrį į darbą, pastangas ir kaip tai yra vertinama šioje šalyje.

Kincugi taip pat siejama su dar vienu japoniško mąstymo aspektu, vadinamu „jokių minčių“ (無心 mushin). Mušin pilnas pavadinimas – mušin no šin (無心の心 mushin no shin), kilęs iš Zen budizmo (kin. 禅 chan) išsireiškimo mąstymas be mąstymo. Tokia padėtis pasiekiama tuomet, kai žmogaus protas išsilaisvina iš pykčio, baimės ar ego kasdieniniame gyvenime. Mušin buvo ypač paplitusi tarp japonų karių. Tai leisdavo jiems atsikratyti bet kokių minčių ir stoti į kovą.

Kincugi technikos tipai

• Įskilimo technika (ひび) – aukso dulkės maišomos su sakais ar laku ir užliejami įskilimai.
• Dalies metodas (欠けの金継ぎ例) – kuomet dirbinio trūkstama dalis yra pakeičiama auksu arba lako ir aukso junginiu.
• „Lopų“ metodas (呼び継ぎ) – trūkstamas gaminio fragmentas keičiamas panašaus dydžio, bet kito gaminio fragmentu, taip sukuriant “lopymo” efektą.

Žymiausi menininkai

Vieni žymiausių meninkų naudojančių kintsugi techniką – Muneakis Šimode ir Takahito Sato. Muneakis Šimode dirba Maki-e Baisen studijoje Kiote. Studijoje siūlomos pamokos bei parduodami specialūs reikmenys kincugi technikai (Foreit, 2014).

Giminingos lako dekoracijų technikos Rytų Azijos regione

• Išraižytas lakas (kin. diaoqi) – kelių sluoksnių lakas yra išraižomas norint gauti trijų dimensijų kompoziciją.
• „Išgraviruotas auksas“ (kin. qiangjin) – techinka, kuri atliekama įrėžiant griovelius lake. Tuomet į griovelius įspaudžiamios aukso dulkės arba aukso folija.
• „Užpildymo“ technika (kin. diaotian arba tianqi) – į vienos spalvos laką įliejamas kitos spalvos lakas. Ši technika atliekama dviem būdais: išdžiūvusiame lake įbrėžiami grioveliai ir į juos įliejamas kitos spalvos lakas. Antrojo metodo atveju, skirtingi lakai liejami šalia vienas kito ant to paties paviršiaus, taip išryškinant lako variacijas.
• Našidži technika (jap. nishiji) – raudoną, raibą paviršiaus efektą sukurianti japoniška technika. Dar kitaip vadinama „kriaušės odos“ technika, kai ant ne pilnai išdžiūvusio lako paviršiaus užbarstomos ypatingai plonos metalo dalelės.
• Maki-e (蒔絵) – tai ant japoniško, pusiau sustingusio lako užbarstytos aukso arba sidabro dulkės, naudojant specialius makizutsu arba kebo teptukus (The Met, 2004).

 

Literatūros sąrašas

Department of Asian Art, 2004. The Metropolitan Museum of Art. Lacquerware of East Asia, [internete] rasta: <http://www.metmuseum.org/toah/hd/elac/hd_elac.htm> [žiūrėta  2016 kovo 27].

Foiret, C., 2014. Trendland. Kintsugi: The Art of Broken Pieces, [internete] rasta: <http://trendland.com/kintsugi-the-art-of-broken-pieces/> [žiūrėta  2016 kovo 27].

Gopnik, B., 2009. The Washington Post. Golden Seams: The Japanese Art of Mending Ceramics at Freer, [internete] rasta: <http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2009/03/02/AR2009030202723.html> [žiūrėta  2016 kovo 27].

Jobson, C., 2014. Colossal. Kintsugi: The Art of Broken Pieces, [internete] rasta: http://www.thisiscolossal.com/2014/05/kintsugi-the-art-of-broken-pieces/ [žiūrėta  2016 kovo 27].

Ota, K., A., 1985. The New York Times. Shopper‘s World; Japan‘s Ancient Art of Lacquerware, [internete] rasta: <http://www.nytimes.com/1985/09/22/travel/shopper-s-world-japan-s-ancient-art-of-lacquerware.html> [žiūrėta  2016 kovo 27].

Ulak, T. J., 2016. Encyclopædia Britannica. Japanese art, [internete] rasta: <http://www.britannica.com/art/Japanese-art> [žiūrėta  2016 kovo 27].