Meidži restauracija
Meidži restauracija (明治維新 Meiji Ishin) – 1868 m. sausio 3 d. coup d’etat (liet. valstybės perversmas) (Kodansha 1993). Įvykių virtinė, grąžinusi Japonijai imperinį valdymą. Jėgos, vedamos pietų Sacumos (薩摩 Satsuma) ir Čiošiū (長州 Chōshū) domenų (藩 han, toks teritorijos vienetas), „areštavo“ imperatoriškuosius rūmus Kiote bei paskelbė politinės jėgos grąžinimą imperatoriui Meidži (明治天皇 Meiji tennō). Restauracijos laikotarpis pasižymėjo politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis permainomis. Rytų Azijos šalis pavirto į greitai besivystančią, vieningą valstybę. Meidži restauracijos pavadinimas – pagal to meto imperatoriaus valdymo laikotarpį.
Istorija
Tenpo era (天保年号 Tenpō nengō) (1830-1844 m.) parodė pirmus aiškius vidaus bei užsienio krizių ženklus, kurie lėmė Tokugavos šiogunato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) žlugimą ir Meidži valstybės gimimą. Šie metai buvo pažymėti ekonomikos nuosmūkiu, gilėjančiomis šiogunų (将軍 Shōgun, liet. karvedys) bei domenų fiskalinėmis problemomis. Prasidėjęs badas kurstė valstiečių sukilimus. Paskatintas tokių ekonominių ir socialinių problemų, šiogunatas ėmėsi Tenpo reformų (天保の改革 tenpō no kaikaku), tačiau nesėkmingai. Didėjo nerimas dėl Rusijos bei Didžiosios Britanijos pastangų nutraukti Japonijos užsidarymo politiką (鎖国 Sakoku), bei Kinijos pralaimėjimas Opiumo kare prieš britus. Kita vertus, nerimas dėl augančios Vakarų galios pynėsi su augančiu vakarietiško pažinimo troškimu. Tuo metu paplitęs Mito (水戸) domene, Kokugaku (国学, liet. „nacionalinis mokymas“) ir konfucianizmo idėjų mišinys, tapo vyraujančia Meidži restauracijos ideologija.
Iki XIX a. vidurio, Europos jūrų pajėgos užvaldė Indijos pusiasalį. Ėmę kontroliuoti didžiąją Pietryčių Azijos dalį, pradėjo belstis į Kinijos duris. Privertė pasirašyti nelygiavertes, pusiau kolonijines sutartis. Rusija užvaldė visą Sibirą, užsimojo į šiauriau esančias Japonijos salas. Pakeliui į Kiniją, pro Japoniją praplaukdavo JAV prekybiniai laivai; jos pakraščių vandenis dažnai drumstė ir banginių medžiotojai. Vakarų karinė galia ir sparčiai besivystanti industrializacija pradėjo slėgti Japonijos krantus. Jie ilgą laiką bandė įtikinti Japoniją „atsiverti“, kol 1853 m. Jungtinės Valstijos pasiuntė pirmojo rango kapitono Metju Perio (Matthew C. Perry) vadovaujamą beveik ketvirtadalį savo laivyno. Japonams teko nusileisti (Reischauer ir Jansen 1995). Technologiškai pažangesnis Perio laivynas lengvai galėjo sugriauti Edo miestą (江戸), dabartinį Tokiją. 1854 m. kovo mėnesį, pasirašyta Kanagavos sutartis (日米和親条約 Nichibei Washin Jouyaku) tarp Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. 1856 m. JAV konsulas Taunsendas Harris (Townsend Harris) atvyko derėtis dėl lankstesnių prekybos ir uostų atvėtimo sąlygų, eksteritorialumo ir fiksuoto pirkėjo mokesčio. 1858 m. šiogunatas pasirašė sutartį. Po amerikiečių, panašius sandorius vykdė ir kitos Europos šalys. Tokugavos valdžią itin susilpnino susidariusi situacija. Paramos paieškos tarp domenų bei imperatoriškųjų rūmų buvo nesėkmingos. 1859 m. Japonijai atvėrus uostus užsienio laivams, staigi infliacija išprovokavo vidinės rinkos lūžį, tuo pačiu iškeldama grėsmę valstybės monetarinei sistemai. Europą ištikęs šilkmedžių amaras padidino japoniško šilko paklausą.
Šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ (尊皇攘夷 Sonnō jōi) pasklido po šalį. Tuo metu valdęs šiogunas Tokugava Iesada (徳川 家定 Tokugawa Iesada, 1824-1858 m.) mirė neturėdamas palikuonių, kas sukėlė ginčus dėl tolimesnio valdymo proceso. Tokugavos režimas atrodė silpnas ir pažeidžiamas kaip niekada ankščiau.
1858 m. vasarą, šiogunatas paskyrė Ii Naosuke (井伊直弼) vyriausiuoju seniūnu tairo (大老 Tairō, titulas, iš dalies prilygstantis dabartinio ministro pirmininko pareigoms). Siekiant sustiprinti režimą, buvo pasirašytos sutartys su užsieniečiais, išspręstas paveldėjimo ginčas, opozicijai skelbiamas Ansei išvalymas (安政の大獄 Ansei no taigoku). Keletui galingiausių daimio (大名 daimyō, liet. „žemvaldys, feodalas“) buvo paskelbtas namų areštas ar priverstinis pasitraukimas iš pareigų. Imperatoriškųjų rūmų didikai, nekreipiantys dėmesio į sankcijas, buvo jėga išvaryti iš tarnybos. Žemesnio rango disidentams iš įvairių domenų – atleidimas iš pareigų, ištrėmimas, mirties bausmės. Teoriškai militaristinė šioguno diktatūra išsaugojo imperatoriaus ir tautos karinio protektoriaus vaidmenį, bet praktiškai ji jau nebepajėgė to atlikti. Su Perio reikalavimais susidūrusi Edo vyriausybė siekė užsitikrinti savo politikos nacionalinę paramą ir žengė precedento neturintį žingsnį – tarėsi su daimio. Atsakyta įvairiai, bet dažniausiai – neigiamai (Reischauer, Jansen 1995). 1860 m. Ii buvo nužudytas, kas atvėrė naujus kelius šiogunato, svarbiausių domenų ir imperatoriškųjų rūmų santykiams. Tarp 1861 m. ir 1864 m. Čiošiū, Sacumos ir Tosos (土佐 Tosa) pietvakarių domenai, prisidengdami įtemptais Kioto ir Edo santykiais, tarpusavy varžėsi dėl reforminės idėjos. Ši idėja buvo judėjimas Kobu gattai (公武合体 kōbu gattai), siekęs suartinti imperatoriškuosius rūmus ir šiogunatą. Buvo siūloma suteikti daugiau galios daimio sprendimams, tačiau dėl didelės konkurencijos tarp pačių daimio, šis judėjimas žlugo. Pasinaudojus esančia progą, imperatoriškieji rūmai mėgino sustiprinti savo įtaką šiogunatui. 1862 m. šiogunui liepta atšaukti visas sutartis su Vakarais, bei liepti užsieniečiams išvykti iš šalies. Šiogunatas suvokė, kad išsiuntimas neįmanomas, todėl kurį laiką bandė laviruoti.
1862 m. prie Jokohamos miesto (横浜 Yokohama) įvyko Namamugi incidentas (生麦事件 Namamugi jiken), kai Sacumos samurajus nužudė britą, neparodžiusį deramos pagarbos jo šeimininkui. D. Britanija pareikalavo kompensacijos, tačiau jos nesulaukusi pasiuntė laivyną, kuris sugriovė dalį Kagošimos (鹿児島 Kagoshima) miesto. Tuo tarpu Čiošiū, uždaręs Šimonoseki (下関 Shimonoseki) sąsiaurį, įsakė pajėgoms apšaudyti užsieniečių laivus, į ką sąjungininkų flotilė atsakė nušluodama jų tvirtoves. Imperatoriškieji rūmai liko įbauginti įsibrovėlių. Čiošiū domenas nesiskaitė su Edo valdžia, tad 1863 m. rugsėjo mėn. 30 d. šiogunatas išvarė jų armiją iš Kioto. Žlugus kobu gattai, domenai bei šiogunatas jėgas sukoncentravo į regionines programas. Derino suintensyvėjusią politikos kontrolę, kartu su kariniu pasirengimu. Tuo tarpu Čiošiū liko izoliuotas nuo kitų domenų, bei lojalių pabėgėlių prieglauda.
1864 m. Čiošiū pajėgos bandė nukeliauti iki Kioto rūmų, tačiau nesėkmingai. 1866 m. kovo mėnesį, įsteigta Sacumos-Čiošiū sąjunga (薩摩長州同盟 Satsuma-Choushū dōmei). Bendradarbiavo Saigo Takamoris (西郷隆盛 Saigō Takamori) ir Kidas Takajošis (木戸孝允 Kido Takayoshi) (Sacumos ir Čiošiū domenų lyderiai), kurie kovojo už imperatoriaus Komei (孝明 Kōmei) (Imperatoriaus Meidži tėvo) valdžią. Aljanso tarpiniku buvo Sakamoto Rioma (坂本龍馬 Sakamoto Ryōma).
Restauracija
1868 m. sausio 3 d. Sacumos pajėgos, padedamos sąjungininkų, užėmė Kioto imperatoriškojo dvaro valdžią ir paskelbė atkuriantys tiesioginę imperatoriaus valdžią. 1869 m. birželio mėn. Bošino pilietinis karas (戊辰戦争 Boshin sensō) pasibaigė paskutinių Tokugavos jūrų laivynų sutriuškinimu. 250 metų (nuo 1600 m.) trukęs rėžimas, kartu su domenais ir šiogunatu – panaikintas. Taip atsivėrė naujas kelias valstybės modernizacijai ir reformoms. Naujosios vyriausybės sudėtis: laimėjusių domenų samurajų sąjungos, rūmų pritariančiosios bajorijos dalis. „Imperatoriškųjų“ pajėgų valdymą vykdė grupė jaunų, gabių reformatorių, kilusių iš Sacumos ir Čiošiū samurajų. Vėliau priėmę Vakarų sutartis, suvokę, kad šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ taps netaktišku, jį pakeite nauju – „turtinga šalis, galinga kariuomenė“ (富国強兵 fukoku kyōhei).
Japonai, turintys žinių apie svetimšalių technologijas, tapo itin naudingais. Vakarams atsivėrusi šalis pasinaudojo į ją vis labiau plūstančių „barbarų“ paslaugomis (Jansen 2000). Atsargiai tęsiant vieningos valstybės idėją, užsimota pakeisti pastarąją feodalinę tvarką į centralizuotą valdymą, tuo pačiu modernizuojantis naujose technologijose. Iš senos valdžios buvo paveldėtas tik sužlugęs, subankrutavęs Tokugavos dvaras, į autonomiškus feodalinius junginius susiskaidžiusioje, ikiindustrine ekonomika vis dar tebesitenkinačioje šalyje (Reischauer, Jansen 1995). O naujosios vyriausybės turtas buvo penkiolikmetis imperatorius, kuriuo jie kiek įmanydami naudojosi.
1869 m. imperatorius Meidži perkeltas iš Kioto rūmų į Edo mieste buvusią šioguno pilį. Tuo tarpu naujoji sostinė pervadinta į Tokiją (東京 Tōkyō, liet. „Rytų sostinė“).
Daimio vaidmuo dažniausiai buvo tik simbolinis, dėl to domenus pakeisti į labiau centralizuoto valdymo teritorijas pasirodė ne taip jau sunku. Konfiskuotos Tokugavos žemės tarnavo kaip centrai, iš kurių atkurtos imperijos galia išplėsta visuotinai. Iki 1871 m. visi domenai suskirstyti į panašaus dydžio prefektūras. Daimio pakeisti centrinės valdžios atsiųstais pareigūnais.
Samurajų privilegijų, klasinio susiskirstymo panaikinimo reforma, pasirodė sunkiau įgyvendinama nei tikėtasi. 1873 m. karo prievolę keičia karo tarnyba. 1876 m. samurajams uždrausta nešiotis kardus, iš algų teliko smulkios išmokos ar vyriausybės obligacijos. Per trumpą laikotarpį samurajai neteko visų privilegijų. Statusą pagal kilmę visuomenėje pradėjo keisti išsilavinimas ir gabumai.
Valstybės valdymo modernizavimas, prasidėjo sudarant ministerijas: Finansų (įtakingiausia iš visų, dėl pinigų cirkuliavimo kontrolės), Armijos ir laivyno, Švietimo. Remiantis prancūzų ir vokiečių pavyzdžiu, kuriama teismų ir teisės sistema. Dėl mokesčių įplaukų stabilizacijos, aiškiau apibrėžtos žemės nuosavybės, vietoj įprastų procentų už žemdirbystės produkciją 1873 m. įvesti nustatytieji piniginiai mokesčiai. Mokėtojai – valstiečiai, paskelbti tiesioginiais žemės savininkais. Skirtingai nuo feodalinės Europos, Japonijoje neiškilo rimtesnių sunkumų su senųjų feodalinių klasių žemės nuosavybe (Reischauer ir Jansen 1995). Ekonomikos modernizavimas pasižymėjo nauja bankų struktūra, pakeista pinigine sistema. Valstybę sujungė telegrafo tinklai, tiesiami geležinkeliai. 1872 m. Tokijas ir Jokohamos uostas sujungti pimuoju traukiniu.
Vakarų technologijų žinojimas buvo būtinas. Japonija samdėsi daug kainuojančius svetimšalių ekspertus, siuntė savo studentus pasisemti naujų žinių. Kiekvienoje srityje stengiamasi panaudoti tai, ką patys gerai žinojo. „Kadangi už pagalbą iš užsienio mokėjo iš savo kišenės, tai ir vertino ją labiau, ir pasinaudojo ja geriau nei dauguma šalių, kurios tokią paramą ankstesniais laikais buvo gavusios už dyką“ (Reischauer, Jansen, 1995, p. 77). Anglų kalbos taip pat mokė misionieriai.
Rimčiausias reformų pasipriešinimasis kilo iš samurajų pusės. Įvykus keletui mažesnių sukilimų, karių luomas 1877 m. Sacumoje, susikovė su nauja šauktinių kariuomene. Reformatoriai, sunkiai įveikę samurajus laimėjo. Pergalė reiškė, kad šalyje nebegresia jokie kariniai konfliktai. Naujoji vyriausybė buvo saugi. 9-o dešimtmečio finansinis nuosmūjkis privertė imtis griežtos išlaidų mažinimo programos. Drastiškos priemonės padėjo atstatyti finansinę pusiausvyrą. Pirmoji sėkmė – medvilnės verpimas. Kitą dešimtmetį pagal medvilnės gamybą Japonija jau varžėsi su Vakarais, ėmė ją eksportuoti. Netvirtai pradėjusi, naujoji vyriausybė pasiekė finansinį bei karinį šalies stabilumą. Šalis žengė pirmuosius žingsnius, siekdama karinio bei ekonominio saugumo prieš Vakarus (Jansen 2000). 1890 m. lapkričio 29 d. priimta Meidži konstitucija.
Naudota literatūra
- Ian, N. 2005, War revolution & Japan. Taylor & Francis e-Library. Prieiga per internetą: Ebscohost.com,[žiūrėta 2015 gegužės 23].
- Jansen, M. B. 1952, „Review of „Toyama, S., Meiji Restoration“, The Far Eastern Quarterly, Vol. 12, No. 1 (Nov., 1952), p. 90-93. Prieiga per internetą: Jstor.org Čia [žiūrėta 2015 gegužės 23].
- Jansen, M. B. 2000, The making of modern Japan, Harvard University press, Belknap.
- Kodansha, 1993, Japan: an illustrated encyclopedia.
- Reischauer, E. O., Jansen, M. B. 1995, Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas, Litterae universitatis, Kaunas.
