Mijamotas Musašis

Mijamotas Musašis (宮本武蔵, Miyamoto Musashi, 1584 m. birželio 13 d. – 1645 m.), dar žinomas kaip Šinmenas Takezo ir Mijamotas Bennosukė, buvo garsus  japonų samurajus ir klajoklis be mokytojo. Jis pirmasis įvaldė dviejų kardų techniką – Niten Iči-ryū (二天一流, niten ichi ryū)  ir ją aprašė savo knygoje „Penkių žiedų knyga“ (五輪の書, Gorin no Sho). Šioje knygoje aprašė ne tik techniką, bet ir kovos strategijas bei savo filosofiją.

Kilmė

Mijamotas Musašis gimė 1584 m. Mijamoto kaimelyje (dabartiniame Mimasakos (美作市) mieste). Tai buvo nedidelė gyvenvietė Mimasakos provincijoje. Netoli miestelio esantis Kamos šlaitas vedė į vieškelį, jungiantį kelius į Harimą ir Mimasaką. Šis vieškelis buvo seniai naudojamas – iš pradžių gyvūnų, vėliau medžiotojų ir pirklių, o Edo laikotarpiu (江戸時代, Edo jidai, 1603–1868 m.) feodalų, keliaujančių į Edo (dabartinį Tokijo) miestą (Willson, 2004, p. 27). Taip pat tai buvo vienintelis kelias, vedantis iš Mijamoto kaimo. Musašio vardas Mijamotas kilo iš šio kaimelio pavadinimo.

Tėvai

Šinmenas Munisai (新免無二際, Shinmen Munisai) buvo Mijamoto Musašio tėvas; tikslios informacijos apie Musašio motiną nėra, yra tik dvi hipotezės. Pirmoji – Musašio motina buvo jo tėvo pirmoji žmona Jošiko, Beššio Šigeharu (Bessho Shigeharu) dukra (jis buvo Mijamoto kaimelio feodalas). Manoma, kad Jošiko, pagimdžiusi Musašį, dėl nežinomų priežasčių išsiskyrė su Munisai ir paliko sūnų kartu su tėvu. Tada Munisai susituokė su Omasa Munesada, ketvirtosios Šinmeno kartos atstove, o Jošiko ištekėjo už Tasumio Masahisos, kurio žmona buvo neseniai mirusi. Tasumių šeimos genealoginiuose įrašuose rastas toks fragmentas:

Beššio Šigeharu dukra iš pradžių ištekėjo už Hiratos Munio ir po poros metų su juo išsiskyrė. Po to ji ištekėjo už Tasumio Masahisos.

Antroji Tasumio Masahisos žmona buvo Mijamoto Musašio motina.

Musašio vaikystės vardas buvo Hirata Denas. Jis vėliau išpopuliarėjo dėl savo kardo. Vaikystėje jis nukeliavo į Hirafuku, kad rastų savo tikrąją motiną. Jis prisiglaudė pas Tasumio šeimą (12, p. 113).

Antroji hipotezė – Musašio motina buvo Omasa. Pasak įrašo ant jos antkapio, Omasa mirė iš karto pagimdžiusi Musašį (1584 m. kovo 4 d.). Iš pradžių Munisai pasisamdė slaugę sūnui auginti, o vėliau susituokė su Jošiko, Beššio Šigeharu dukra. Po kelerių metų jie išsiskyrė ir Jošiko pasiėmė Musašį su savimi. Tada ji ištekėjo už Tasumio Masahisos. Remdamasis Omasos genealogija, Musašis kartais pareikšdavo esąs Šinmenas Musašis Fudživara Genšinas (新免武蔵藤原玄信). Tiesa, jeigu tikroji Mijamoto Musašio motina buvo Jošiko, tada jis turėjo kraujo ryšį su Akamacu (赤松, Akamatsu), su Minamoto (源, Minamoto) arba Gendži ir senąja karališkąja gimine (Tokitsu, 2004, p. 9–10).

Mijamoto Musašio tėvas, Hirata Munisai, dar vadinamas Šinmenu Munisai, buvo garsus, pripažintas ir gerbiamas kelių rūšių kovos menų ekspertas bei mokytojas. Jis buvo įvaldęs jitte, džiudžicu ir tinkamą šarvų naudojimą. Munisai buvo vienas iš nedaugelio, kuris gavo Neprilygstamojo po Saule titulą iš tuometinio dinastijos valdovo Ašikagos Jošiakio (足利義昭).

Vaikystė

Mijamoto Musašio vaikystė nebuvo lengva. Anksti netekęs motinos,  Musašis turėjo gyventi su pamote, su kuria nesutarė. Gana anksti pablogėjo santykiai ir su tėvu. Berniukas nuo mažens stebėjo savo tėvo kovos menus ir po truputį pradėjo jį kritikuoti. Munisai nepatiko, kad jį sūnus kritikuoja, todėl pradėjo jo nekęsti. Ši priežastis lėmė tai, kad maždaug nuo 7–8 metų, berniuką pasiėmė globoti ir auginti jo senelis – dvasininkas Dorinbo. Mijamotas Musašis likusią vaikystę praleido pas senelį, kur įgijo pradinį išsilavinimą, išmoko tapyti ir daug sužinojo apie budizmą (Wilson, 2004, p. 29–30).

Paauglystė (dvikovos)

„Aš nuo pat mažens mokiausi ir tobulinau strategiją, o 13-os metų pirmą kartą kovojau dvikovoje. Mano priešininkas buvo Arima Kihei, Šinto ryū mokyklos ekspertas, ir aš jį nugalėjau. 16-os metų nugalėjau stiprų priešininką Akijamą, kuris buvo iš Tadžimos provincijos. 21-ų nuvykau į Kijoto miestą. Ten kovojau su keliais ekspertais iš gerai žinomų mokyklų ir visada laimėdavau“ – toks yra Mijamoto Musašio „Penkių žiedų knygos“ (Go Rin no Shio) įvadas, iš kurio sužinome apie ankstyvąsias jo dvikovas (A. E. Lyngzeidetson, 2009, p. 9).

Vieną 1596 m. rytą Arima Kihei laukė viešo atsiprašymo iš Mijamoto Musašio, nes šis buvo iškrėtęs pastarajam pokštą. Užuot atsiprašęs, vos tik priėjęs Mijamotas Musašis pradėjo pulti. Nors Musašis buvo dar tik vaikas (13-os metų), po kelių susirėmimų berniukas laimėjo. 1599 m., būdamas 16-os, Mijamotas Musašis pasirinko klajoklio gyvenimą ir paliko kaimą. Tų pačių metų pavasarį jis antrą kartą susikovė dvikovoje, ją irgi laimėjo. Šį kartą priešininkas buvo vardu Akijama (秋山). Nėra tiksliai žinoma, kur vyko dvikova ir kas buvo jo priešininkas Akijama. „Penkių žiedų knygoje“ atskleidžiama, kad priešininkas buvo stiprus. Manoma, kad ši dvikova jaunajam Musašiui buvo pati svarbiausia. Kovotojas per visą savo gyvenimą dalyvavo daugiau nei 60-tyje kovų, tačiau senatvėje medituodamas prisimindavo būtent šią kovą su Akijama (Wilson, 2004, p. 31).

Japonijoje 1600 m. įvyko žymus Sekigaharos (関ヶ原の戦い, Sekigahara no tatakai) mūšis, jis nulėmė tolesnį Japonijos likimą. Mijamotas Musašis šiame mūšyje dalyvavo kaip Šinmeno (新免, Shinmen) klano atstovas (tai buvo klanas, kuriam Musašio šeima buvo prisiekusi ištikimybę). Vakarų pusė, už kurią kovojo Musašis, pralaimėjo. Nors mūšis ir buvo pralaimėtas, daug šaltinių teigia, kad Musašis išsiskyrė iš minios ir kovojo su didele narsa. Po mūšio Musašis keleriems metams dingo iš akiračio – apie šį jo gyvenimo laikotarpį nėra išlikę jokių žinių.

Būdamas 21-ų Mijamotas Musašis nuvyko į Kijoto (京都, Kyōto) miestą, kur vyko dar kelios žymesnės jo dvikovos. Čia jis kovojo prieš Jošiokos (吉岡, Yoshioka) klaną. Pirmasis priešininkas buvo Seidžiuro Jošioka, pasižymėjęs ypatingu susitelkimu ir savitvarda. Musašis lengvai palaužė Seidžiuro savikontrolę atvykdamas vėliau, nei buvo suplanuota. Šitaip jis lengvai laimėjo dvikovą. Kita dvikova buvo su Seidžiuro broliu – Denšičiro Jošioka. Šis buvo pagarsėjęs savo jėga, tačiau Musašis ir jį sugebėjo palaužti tokiu pačiu būdu – atvykdamas vėliau. Po brolių mirties buvo likęs tik paskutinis klano vadovas, dvylikametis Seidžiuro sūnus – Matašičiro Jošioka. Norėdamas apginti gerą savo klano vardą, Matašičiro buvo priverstas atkeršyti. Musašis šį kartą atvyko anksčiau nei buvo sutarta ir pasislėpė. Jis netikėtai nudūrė paskutinį klano vadą ir išžudė likusius pasaloje Matašičiro pagalbininkus (Wilson, 2004, p. 36–41).

Dvikova prieš Vakarų provincijos demoną

Sasakis Kodžiro (佐々木小次郎, Sasaki Kojirō), dar vadinamas Vakarų provincijos demonu, išpopuliarėjo dėl ypatingos išvaizdos ir ilgo kardo („Drying Pole“), Jo kovinė technika buvo laikoma viena iš geriausių. Iki kovos su Musašiu Kodžiro nebuvo nė karto pralaimėjęs (Wilson, 2004, p. 51). Mijamotas Musašis, būdamas maždaug 29 metų, iškvietė Kodžiro į dvikovą. Sutarta vieta buvo maža negyvenama sala – Funadžima (船島, Funajima). Musašis vėlavo, kaip jam jau buvo įprasta. Tai palaužė Vakarų provincijos demono savikontrolę, ir Musašis vos keliais medinio kardo mostais laimėjo kovą. Prieš prasidedant dvikovai, Vakarų provincijos demonas iš įniršio savo kardo makštį numetė Musašiui prie kojų. Dėl šios priežasties kilo garsi frazė: „Tu pralaimėjai, Kodžiro. Argi laimėtojas išmestų savo kardo makštį?“ (Wilson, 2004, p. 56).

Ši Musašio dvikova su Sasakiu Kodžiro pakeitė Musašio suvokimą apie dvikovas ir patį gyvenimą. Tolesnėse dvikovose klajoklis vengė nužudyti priešininką, nes tai atrodė beprasmiška.

Tolesnis gyvenimas

Nedaug yra išlikusių dokumentų, kuriuose aprašomas tolesnis Mijamoto Musašio gyvenimas, tačiau galima spėti, kad tai buvo jo dvasinio, vidinio tobulėjimo laikotarpis. Po dvikovos su Vakarų provincijos demonu jis ėmė kitaip žvelgti į dvikovas ir pasaulį. Musašio pradėjo piešti, užsiimti kaligrafija ir kitais menais. Užuot įrodinėjęs savo kovinius sugebėjimus ar įgijęs daugiau kovinių žinių, Musašis labiau domėjosi menais ir vidinio „aš“ paieška. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu Musašis pradėjo praktikuoti dzenbudizmą (Tokitsu, 2004, p. 5).

Senatvė

Maždaug 1633–1634 m. Mijamotas Musašis nustojo klajoti ir apsistojo pas Hosokavą Tadatošį (細川忠利, Hosokawa Tadatoshi), o nuo 1640 m. ten pradėjo tarnauti kaip mokytojas. Jis mokė kovos menų, užsiėmė kaligrafija ir piešimu. Tais metais Musašis įgijo Valdovo svečio titulą. 1642 m. Mijamotas Musašis savo valdovui, Hosokavai Tadatošiui, parašė knygą – „Trisdešimt penkios taktikos strategijoje“. Ši knyga buvo pagrindas jo vėlesnei knygai – „Penkių žiedų knygai“.

Tais pačiais metais Musašis patyrė pirmuosius neuralgijos priepuolius, jie įspėjo apie silpstančią sveikatą. Kitais metais (1643 m.) Mijamotas Musašis kaip atsiskyrėlis išvyko gyventi į Reigano olą (霊巌洞, Reigan dō), joje likusias savo gyvenimo dienas meditavo ir rašė „Penkių žiedų knygą“. 1645 m. Mijamotas Musašis baigė rašyti knygą ir tais pačiais metais mirė (Wilson, 2004, p. 178–179).

Charakteris

Neskaitant trumpų vizitų į Kijoto miestą, viešnagių mažuose miesteliuose ir paskutinių gyvenimo metų, praleistų Reigano oloje, Musašis visą laiką klajojo. Jo klajonės padėjo jam bręsti, suvokti pasaulį savaip. Keliaudamas Musašis plėtė akiratį, o tai leido jam įvairiapusiškai žiūrėti tiek į aplinką, tiek į žmogaus prigimtį. Jis buvo ypač atidus detalėms, jam nebuvo „nereikalingų“ nutikimų ar vaizdų. Pasirinkimas būti klajokliu suteikė įdomų gyvenimą. Musašis galėjo saugiai gyventi su vietiniu daimyo (大名, daimyō), tačiau tai būtų sustabdę jo nesibaigiančią brandą (Wilson, 2004, p. 182–183).

Teigiama, kad Mijamotas Musašis buvo ypatingas ir malonus žmogus. Keliaudamas niekada neturėjo pinigų maistui ar viešnagėms – už viską atidirbdavo ten, kur apsistodavo. Kadangi buvo išsimokslinęs, jam dažnai tekdavo rašyti laiškus tuomet beraščiams kaimiečiams (Wilson, 2004, p. 183).

Manoma,  jog Mijamotas Musašis buvo karštakošis; teigiama, kad nuo jo rankos žuvo daug vyrų. Nors tai tiesa, reikia suprasti, kad kai kuriais atvejais tai buvo tiesiog savigyna. Musašiui senstant, jo išmintis didėjo, o mirčių kiekis mažėjo. Užuot žudęs, jis pasirinkdavo tęsti kovą, kol priešininkas supras, kad ta kova yra beprasmė, ir pasiduos. Yra įrašų, teigiančių, esą, Musašis net prižiūrėjo nukentėjusį užpuoliką, kad šis saugiai išgytų. Tai rodo jo brandą, išmintį ir savitą požiūrį į dvikovas bei žmogų (Wilson, 2004, p. 183–184).

Esama žinių ir apie Musašio silpnybes. Viena iš žymiausių buvo kartais pasireiškiantis išdidumas. Manoma, kad Musašis iki pat mirties liko išdidus. Musašis gynė savo gerą vardą nepaisydamas pasekmių (Wilson,  2004, p. 184–185).

 

Naudota literatūra:

Wilson, W. S., 2004. The Lone Samurai: the life of Miyamoto Musashi. Tokyo: Kodansha International.

Tokitsu, K., 2004. Miyamoto Musashi. His Life and Writings. [e. knyga] Massachusetts: Shambhala Publications. Rasta: <http://books.google.lt/books?id=IZMIiyYmIVcC&lpg=PA9&ots=8TntzmweyD&dq=the%20bessho%20shigeharu&hl=lt&pg=PP1#v=onepage&q=the%20bessho%20shigeharu&f=false> [žiūrėta 2014 03 26].

Lyngzeidetson, A. E., 2009. Miyamoto Musashi. The Masterless Samurai. [e. knyga]. Rasta: <www.kisurvivalsystems.com/PDFs/Musashi%201.2.pdf> [žiūrėta 2014 03 27].

Papildomai žiūrėti:

Musashi, M., 1974. A Book of Five Rings. Iš japonų kalbos vertė V. Harris. London: Allison and Busby.

 

Redagavo Gabija Lenortavičiūtė