Moteriškos mokyklinės uniformos Japonijoje

Mokyklinė uniforma – standartizuota apranga, skirta dėvėti mokykloje. Uniforma sukuria bendrą organizacijos įvaizdį ir simbolizuoja narių statusą visuomenėje (English Dictionary, 2016). Japonijoje mokyklinės uniformos gyvuoja apie 150 metų. Japonai turi specialų žodį, apibūdinantį mokyklinę uniformą – seifuku. Maždaug 95 % vidurinių mokyklų Japonijoje yra įvedusios uniformą kaip privalomą aprangą (Ashcraft, Ueda 2010, p. 11).

Tombou uniformų muziejus – vienintelė Japonijoje mokyklinių drabužių saugykla. Šis muziejus įsikūręs netoli Tombou mokyklinių uniformų gamyklos, kurioje siūlai paverčiami audiniais visos šalies moksleivių uniformoms. Okajama – Japonijos uniformų sostinė ir jeigu vilkite japonišką mokyklinę uniformą, greičiausiai ji yra iš Okajamos. Tombou uniformų muziejuje kostiumuoti manekenai surikiuoti eilės tvarka pagal chronologiją – taip parodoma uniformų evoliucija (Ashcraft, Ueda 2010, p.12).

Meidži periodu (1868–1912 m.) Japonija staiga ėmė vytis Vakarus: į savo šalį priėmė daugybę užsienietiškų idėjų, madų ir technologijos atradimų. Įdomumo dėlei paminėtina, kad tarp jų yra ir naujausių šaunamųjų ginklų, naudojamų armijoje. Su tuo susijęs ir naujų uniformų atsiradimas, vienas pavyzdžių – europietiško stiliaus karinio jūrų laivyno uniformos. Išpopuliarėjus šioms uniformoms, berniukai mokyklose nešiojo būtent tokio stiliaus uniformas, tačiau merginos vis dar vilkėjo tradicinį savo šalies apdarą – kimono. Kimono labiau pritaikyti sėdėti ant tatamio kilimėlių, o ne ant kėdės ir susilenkus prie stalo rašyti, klausytis mokytojo, todėl pasikeitimai buvo neišvengiami. Kai kurie švietėjai pasiūlė vakarietiško stiliaus uniformas, bet pirmasis šalies švietimo ministras, baigęs mokslus Britanijoje, nužudytas 1889 m. Dėl galimos grėsmės pačioms moksleivėms, kuri kiltų vilkint vakarietiško stiliaus uniformas, buvo pasiektas kompromisas: mergaitės vilkės baliono formos kelnes. Jos atrodo tarsi sijonai, bet suteikia tokį patį funkcionalumą kaip ir kelnės. Kai pedagogė Akuri Inokuči (Akuri Inokuchi) buvo išsiųsta į užsienį tirti kūno kultūros Smito koledže (Masačiusetso valstijoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji išvydo moksleives, sportuojančias su moteriškomis sportinėmis kelnėmis, kurių dizainą įkvėpė karinio jūrų laivyno uniformos. Grįžusi į Japoniją 1903 m. A. Inokuči ėmė skatinti merginas pradėti užsiimti sportu ir tai daryti vilkint būtent tokius drabužius, kokius matė JAV. Šie skatinimai neturėjo daug bendro su mada; pagrindinis argumentas tas, kad kelnės suteikia visiškai laisvą judėjimą. Po dvejų metų, kai Japonijos nacionalinėje vidurinėje mergaičių mokykloje moksleivės pradėjo kasdien sportuoti vilkėdamos siūlytą aprangą, toks drabužių pasirinkimas pradėjo leisti šaknis. Jūreiviško stiliaus drabužiai atspindėdavo aktyvų gyvenimo būdą, bet tik mokantis kitai moksleivių kartai gimė dabar ikoniška laikoma jūreiviško stiliaus uniforma (Ashcraft, Ueda 2010, p. 14).

Taišio periodu (1912–1926 m.) 1920 m. buvo pristatyta pirmoji jūreiviško stiliaus mokyklinė uniforma merginoms (Heijano merginų mokyklos uniforma). Bet bendras uniformos dizainas neišpopuliarėjo, o kimono, kuriuos dauguma merginų vis dar vilkėjo, nebuvo praktiški nei besimokant, nei atliekant kūno kultūrą. Vietinis siuvėjas iš Otos vakarietiškų drabužių parduotuvės pradėjo masiškai gaminti jūreiviško stiliaus uniformas, sudarytas iš dviejų dalių: sijono ir palaidinukės. Otos dizainas pasidarė itin populiarus misionierių mokyklose ir tarpukario metais dviejų dalių uniformos asocijavosi su krikščioniškuoju švietimu. Dviejų dalių uniforma tapo jūreiviško stiliaus uniformos pagrindu, o jos dizainas – vis dar daugelyje mokymosi institucijų Japonijoje naudojamų uniformų etalonu (Ashcraft, Ueda 2010, p. 15).

Tuo metu Okajamoje, Tombou fabrike, buvo gaminamos tabi kojinės – tai kojinės, kurios yra iš dalies pirštuotos, atskiras pirštas numatytas didžiajam pirštui. Šiam fabrikui buvo sunku išsilaikyti, nes kasdien vis mažiau ir mažiau žmonių vilkėdavo kasdieninius tradicinius drabužius. Kompanijai reikėjo naujo produkto, tad nuspręsta vietoj tabių siūti mokyklines uniformas. Tai buvo 1926 m. – laikas, kai šeimoje įprastai augdavo penkios šešios atžalos, taigi – begalė klientų. Palanki aplinkybė ir ta, kad vyriausybė vis griežčiau žiūrėjo į švietimą.

Šiovos periodu (1926–1989 m.) iki Antrojo pasaulinio karo Japonijos nacionalistinė dvasia vis augo, bet moksleivės vilkėjo vakarietiško jūreiviško stiliaus uniformas. Kelnės pakeitė sijonus tik dėl to, kad tai palengvindavo bėgimą nuo amerikiečių mėtomų bombų. Nuimami storinti kapišonai, skirti apsisaugoti nuo skrendančių skeveldrų, taip pat buvo kiekvienam privalomas dalykas. Karas nesustabdė didėjančio jūreiviško stiliaus uniformų populiarumo, o kai pokario metais Japonija atsigavo, šis drabužis tapo Japonijos akademinio paveikslo dalimi (Ashcraft, Ueda 2010, p. 16).

Septintajame dešimtmetyje į mokyklines uniformas imta žvelgti kaip į imperinės Japonijos simbolį; buvo teigiama, kad jos atima iš vaikų individualumą ir kūrybingumą. Vaikai patys sugebėjo su tuo kovoti – žirklėmis. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje neklaužados moksleivės, vilkinčios ilgus sijonus, apsiavusios „Converse“ sportbačius, trumpindavosi viršutinę uniformos dalį ir taip demonstruodavo dalį nuogo liemens. Toks stilius buvo vadinamas sukeban – „merginų gaujos vadė“ (Evers, Macias 2007, p. 23).

Devintajame dešimtmetyje jūreiviškos uniformos standartas įgavo naują prieskonį – bleizerį (švarkas, kietintais pečiais). Labiau praktiškumas negu pati vizualinė stiliaus visuma sudomino daugelį žmonių. Įprasta, kad vienam moksleiviui būdavo perkama keletas uniformų visiems ateinantiems metams vidurinėje mokykloje. Dažniausiai paskutiniais mokslo metais uniforma būdavo labai nunešiota. Švarkas, po kuriuo balti marškiniai ir megzta liemenė, tai derinys, kurį pamėgo didžioji dalis paauglių. Mokyklų vadovai pastebėjo, kad pakeitus uniformų dizainą išaugo norinčių įstoti į mokyklas skaičius. Dėl šios priežasties visose šalies institucijose pradėta atnaujinti ir keisti uniformas (Evers, Macias 2007, p. 46).

Heisei periodu (1989 – dabar) moksleivių merginų sijonai sutrumpėjo, o baltos kojinės pailgėjo. Panašiai kaip sukeban karta, merginos ėmė priešintis griežtoms mokyklinių uniformų taisyklėms. Jos darydavosi labai ryškų makiažą, dažydavosi plaukus nenatūraliais atspalviais, naudodavo netikro, bet stipraus įdegio priemones ir susukdavo sijono gumą, kad šis sutrumpėtų. Tokias itin trumpais sijonais dėvinčias ir auksinės rudos spalvos įdegiu pasižyminčias merginas vadindavo kogal arba giaru (Evers, Macias 2007, p. 55). Japonijos moksleiviai elgiasi atitinkamai pagal mokyklų nustatytas taisykles ir tvarką, bet nauja mada, kurią merginos pradėjo įvesti, užėmė tarpinę vietą tarp griežtų aprangos taisyklių ir jų pažeidimo. Kai kurios merginos gyvendavo tarsi dvigubą gyvenimą: per pamokas sijonus palikdavo tokius, kokių reikalaujama mokyklos taisyklėse, vėliau po pamokų pavyniodavo sijoną taip, kad šis sutrumpėtų. Buvo aišku kaip dieną, kad merginos mėgavosi uniformų dėvėjimu po pamokų.

Papildoma informacija apie uniformas: platėjimas

Vienas iš labiausiai į akis krintančių aksesuarų Japonijos merginų mokyklinėse uniformose – platėjančios kojinės. Yra daugybė versijų, kaip šios kojinės išpopuliarėjo visoje šalyje. Viena iš jų tokia, kad šios kojinės atsirado snieguotoje Mijagi (Miyagi) prefektūroje – dėl šilumos ir praktiškumo. Kita versija: dvi vidurinėje mokykloje besimokančios merginos nusipirko botų kojines ir su jomis nuėjo į pamokas. Tokia mada išpopuliarėjo jų mokykloje ir greitai paplito po visą šalį. Moksleivėms naujasis stilius labai patiko, o mokykloms – ne. Kai tik pradėjo plisti tokia mada, mokyklos ėmė drausti šias kojines, bet greitai apavas tapo nacionaline manija (Ashcraft, Ueda 2010, p. 28).

 

Naudota literatūra:

Ashcraft, B., Ueda, S., 2010. Japanese School girl Confidential: How Teenage Girls Made a Nation Cool. Tokyo: Kodansha International.

Evers, I., Macias, P., 2007. Japanese School girl Inferno: Tokyo Teen Fashion Subculture Handbook. San Fransisco: Chronicle Books.

Galbraith, P., W., 2009. The Otaku Encyclopedia: An Insider’s Guide to the Subculture of Cool Japan. Tokyo: Kodansha International.

 

Redagavo Paulina Kuodytė