Nanbano prekybos laikotarpis
Nanbano prekybos laikotarpis (jap. 南蛮貿易時代 Nanban bōeki jidai, liet. „Mainų su pietiniais barbarais laikotarpis“), arba Nanbano mainai (jap. 南蛮貿易 Nanban bōeki, liet. „Mainai su pietiniais barbarais“), yra 1543 m. prasidėję prekybiniai ryšiai tarp Japonijos ir Portugalijos. 1614 m. šie ryšiai nutrūko, nes pradėta vykdyti Japonijos uždarumo politika (jap. 鎖国 Sakoku, liet. šalies uždarymas) (Cruz 2016).
Kinų kalbos žodžiu Nánmán (kin. 南蠻, liet. „žmogus iš Pietų“) vadinti Kinijos pietuose ir pietvakariuose, daugiausia Jangdzės (Yangtze) upės slėnyje, gyvenę vietiniai žmonės. Vėliau japonai perėmė šį žodį, ir Nanban (jap. 南蛮, liet. „pietiniai barbarai“) pradėtas vartoti norint apibūdinti į Japoniją atvykusius portugalus ir kitus europiečius (Cruz 2016).
Kultūrinis susidūrimas
Nuo pirmojo susidūrimo 1542 m. Tanegašimos (jap. 種子島 Tanegashima) saloje japonai portugalus vertino atsargiai. Atvykėliai iš Europos vietiniams sukėlė stiprų kultūrinį šoką, nes nesuprato japonų rašto sistemos ir nemokėjo naudotis valgymo lazdelėmis. Nanbano prekybos laikotarpiu japonai buvo supažindinti su naujomis technologijomis, karine ginkluote, krikščionybe, europietišku menu, kalba ir kulinarija (Cruz 2016).
Daugelis užsieniečių tapdavo Japonijos valdovų draugais. Vienam jų – Viljamui Adamsui (William Adams) – buvo suteiktas samurajaus statusas ir dėl to atiteko feodas Edo (jap. 江戸) mieste (dabartinis Tokijas).
Markas Polas (Marco Polo) aprašė puošnias šventyklas, rūmus ir taip supažindino europiečius su milžiniškais Japonijos tauriųjų metalų ištekliais. Tuo metu ši šalis turėjo tapti pagrindine vario ir sidabro tiekėja Europai. Taip pat Japonija buvo kur kas labiau apgyvendinta ir urbanizuota negu bet kuri Vakarų Europos valstybė – XVI a. Japonijoje gyveno 26 mln. žmonių, Prancūzijoje – 16 mln., o Anglijoje – vos 4,5 mln. gyventojų (Cruz 2016).
To meto europiečiai buvo labai susižavėję japonais. Allesandras Valignanas (Allesandro Valignano) rašė, kad japonai „<…> pranoksta ne tik kitas Azijos tautas, bet taip pat ir europiečius“ (Cruz 2016). Pirmieji atvykėliai iš Europos pabrėžė japonų meistriškumą apdirbti metalą. Japonijos gamtiniai ištekliai, pavyzdžiui, geležies, yra labai riboti, todėl kiekvienas gaminys iš šios medžiagos buvo kuriamas pasitelkiant nepriekaištingus įgūdžius.
Kariniai japonų sugebėjimai irgi buvo pastebėti. 1609 m. ispanų karališkajame dekrete Ramiojo vandenyno vadams skelbiama: „Nerizikuoti rankomis ir nestoti į kovą su japonų kariais“. Vėliau vokiečiai pasamdė japonų samurajus kovoti su anglais Pietryčių Azijoje įsikūrusiose Malukų salose (Cruz 2016).
Portugalų mainai XVI a.
1543 m. portugalų laivai ėmė plaukti į Japoniją. Tuo metu Portugalija jau buvo užmezgusi prekybinius ryšius su Goa (maždaug 1515 m.). Iš Lisabonos išplaukdavo 3–4 karavelės, pilnos sidabro, kad Indijoje portugalai galėtų įsigyti medvilnės ir prieskonių. Viena šių karavelių patraukdavo į Kiniją – joje už sidabrą pirkdavo šilko (Cruz 2016).
Pirmieji Japoniją pasiekdavę portugalų laivai (paprastai keturi mažesni kiekvienais metais), visada atplukdydavo tik kinišką šilką ir porcelianą. Japonai labai laukdavo šių prekių, tačiau tuo metu Kinijos imperatorius buvo uždraudęs bet kokį kontaktą su Japonija. Taip suaktyvėjo japonų piratų (kin. 倭寇 wōkòu, jap. wakō) reidai, o portugalai pasinaudojo tuo kaip galimybe tapti tarpininkais Azijos prekyboje. 1571 m., padedant į krikščionybę atsivertusiam daimio (jap. 大名 daimyō, liet. „feodalas“) Omurai Sumitadai (jap. 大村 純忠 Ōmura Sumitada) ir jo draugui portugalui, nuodėmklausiui, jėzuitų misionieriui Gasparui Vilelai (Gaspar Vilela), buvo įkurtas Nagasakio uostas. Taip portugalų prekyba išsiplėtė, o jų įtaka Japonijai, ypač Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salai, smarkiai išaugo. 1578 m. uoste Sumitada padėjo atremti Riūdzodžio (jap. 龍造寺氏 Ryūzōji-shi) klano puolimą. Po dvejų metų Nagasakio (jap. 長崎市 Nagasaki-shi) miestas visam laikui atiduotas Kristaus bendruomenei (Cruz 2016).
1557 m. įsigijusi Makao ir Kinijos oficialiai pripažinta prekybos partnere, Portugalija pradėjo reguliuoti prekybą į Japoniją laikydamasi principo prekes parduoti aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ši prekyba su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi iki 1638 m., kai Japonijoje buvo uždrausta prisišvartuoti portugalų laivams įtarus, kad taip į šalį gabenami krikščionių dvasininkai. Portugalų mainus palaipsniui vis labiau sunkino kinų kontrabandininkai, japonų prekybiniai laivai „Raudonojo antspaudo laivai“ (jap. 朱印船 Shuinsen), kurių per metus pasirodydavo apie 10, taip pat kasmet atplaukiantis ispanų laivas iš Manilos, vokiečiai, pradėję veikti apie 1609 m., ir anglai, nuo 1613 m. atplaukdavę kartą per metus (Cruz 2016).
Vokiečių įtaka
Vokiečiai, kuriuos japonai vadino ne Nanban, o Komo (jap. 紅毛 Kōmō, liet. „raudonplaukiai“), laivu „Liebe“ (liet. „Meilė“) pirmą kartą į Japoniją atvyko 1600 m. Šio laivo vairininkas Viljamas Adamsas tapo pirmuoju anglu, atvykusiu į šalį (Neimantas 1984, p. 137–138).
1605 m. du „Liebe“ laivai buvo išsiųsti į Patanį (Pattani) pakviesti vokiečių prekeivių į Japoniją. Patanio prekybos su vokiečiais vadovas Viktoras Sprinckelis (Victor Sprinckel) atsisakė; jis teigė, kad yra pernelyg užsiėmęs priešintis portugalų konkurencijai Pietryčių Azijoje. Vis dėlto 1609 m. vokietis Žakas Spekas (Jacques Specx) su dviem laivais atvyko į Hiradą (jap. 平戸市 Hirado-shi) (Neimantas 1984, p. 151–158).
Ramiajame vandenyne vokiečiai dalyvavo jūriniuose susirėmimuose prieš portugalus ir ispanus. Galiausiai jie tapo vieninteliais vakariečiais, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) turėjusiais leidimą prekiauti su Japonija Dedžimos (jap. 出島 Dejima) uoste (Neimantas 1984, p. 160).
Tanegašimos šautuvai
Japonai buvo susidomėję šaunamaisiais portugalų ginklais. Pirmieji du europiečiai, 1543 m. pasiekę Japoniją, buvo portugalų prekeiviai Antonijus da Motas (António da Mota) ir Franciskas Zeimotas (Francisco Zeimoto). Į Tanegašimą atvykę kinų laivu, jie norėjo mainyti šaunamuosius ginklus. Tuo metu japonai jau buvo susipažinę su tokio pobūdžio ginklais, nes prieš 270 m. jie buvo išrasti Kinijoje ir nuo to laiko gabenami į Japoniją. Šie ginklai – pabūklai – buvo vadinami Tepo (jap. 鉄砲 Teppō, liet. „geležinis pabūklas“). Vis dėlto portugalų ginklai buvo pranašesni: lengvi, turėjo gaidukus, jais buvo paprasta nusitaikyti.
Praėjus metams, kai pirmą kartą buvo parduoti portugalų ginklai, japonų kalviai sugebėjo perprasti jų mechanizmą ir pradėjo masinę gamybą. Kadangi ginklai buvo pristatyti Tanegašimoje, jie pavadinti salos vardu. Praėjus kiek mažiau nei 50 m., Japonijoje šaunamieji ginklai buvo paplitę labiau negu bet kurioje pasaulio šalyje. Ginklai tapo svarbiu įrankiu Tojotomiui Hidejošiui (jap. 豊臣 秀吉 Toyotomi Hideyoshi) ir Tokugavai Iejasu (jap. 徳川 家康 Tokugawa Ieyasu) vienijant Japoniją, taip pat 1592 ir 1597 m. bandant įsiveržti į Korėją (Neimantas 1984, p. 30–54).
Katalikybė Japonijoje
1549 m. jėzuitui Pranciškui Ksaverui (Francis Xavier) atvykus į Japoniją, katalikybė greitai tapo pagrindine šios šalies religine jėga. Nors katalikų dvasininkai buvo toleruojami vien dėl tarp šalių vykstančios prekybos, iki XVI a. pab. į katalikų tikėjimą atsivertė 150 000 japonų, daugiausia Kiūšiū saloje (Boxer 1967, p. 114). Taip pat jėzuitai perėmė prekybos miesto Nagasakio valdymą. 1587 m. Tojotomis Hidejošis uždraudė toliau skleisti krikščionybę Japonijoje ir įsakė dvasininkams palikti šalį (Boxer 1967, p, 147). Vis dėlto išvykti sutiko vos 3 iš 130 misionierių ir jėzuitai toliau skleidė katalikybę. Hidejošis dar kartą išreiškė priešiškumą krikščionybei, kai 1597 m. prie Japonijos krantų sudužo ispanų laivas „San Felipė“ (Saraiva, Jami 2008) – tada 26 krikščionys buvo nukryžiuoti. Šį sprendimą Hidejošis priėmė todėl, kad jėzuitai siekė jį įtikinti atsikratyti kito religinio ordino iš Ispanijos. Vis dėlto Ispanijos kariuomenė Hidejošį įspėjo apie katalikų rezgamas intrigas. Nors beveik 100 bažnyčių buvo sunaikintos, didžioji dalis jėzuitų liko Japonijoje.
1614 m. Tokugava Iejasu uždraudė krikščionišką veiklą Japonijoje (Boxer 1967, p, 329–330). Po šio sprendimo jėzuitai ėmė veikti slapta ir prisidėjo prie Hidejošio surengtos Osakos apgulties (jap. 大坂の役 Ōsaka no Eki) (1614–1615 m.) (Boxer 1967, p. 383). Po Jejaso mirties represijos prieš krikščionis tapo nebevaldomos: dalis buvo nužudyti, likę atsimetė nuo šios religijos.
Naudota literatūra
- Boxer, C. R. 1967, The Christian Century in Japan, University of California Press, Berkeley and Los Angeles. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 8 d.].
- Cruz, F. F. 2016, „The Portuguese in Japan: Nanban Art & Trade“, Linkedin. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 8 d.].
- Neimantas, R. 1984, Gyvenimas ant ugnikalnio, Vaga, Vilnius.
- Saraiva, L., Jami, C. 2008, History Of Mathematical Sciences: Portugal And East Asia III – The Jesuits, The Padroado And East Asian Science (1552-1773), World Scientific, Singapore.
- Iliustracija: prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 18 d.].
Redagavo Kristina Tutlytė
