Niko šventyklos

Niko šventyklos (jap. 日光神社, Nikkōjinja) – tai religinės paskirties statiniai, 1999 m. įtraukti į UNESCO organizacijos pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 1999). Niko yra japonams šventa vieta, žinoma dėl savo architektūrinių ir dekoratyvinių šedevrų. Šventyklos buvo pastatytos Tokugava Šiogūnų (jap. 徳川将軍, Tokugawa shōgun) valdymo laikotarpiu, kuris tęsėsi daugiau kaip 250 metų iki Meidži restauracijos laikotarpio pradžios XIX a. antroje pusėje. Iš viso Niko mieste yra trys šventyklos: Futarasano šventykla (jap. 二荒山神社, Futarasan Jinja), Tošiogu šventykla (jap. 東照宮, Tōshōgū), Rinodži šventykla (jap.輪王寺, Rinnōji) (Japan-guide.com).

Futarasano šventykla

Futarasano šventykla yra centrinėje Niko miesto dalyje. Ši šventykla buvo įkurta 782 m., o jos įkūrėju yra laikomas budistų vienuolis Šiodo Šionenas (jap. 勝道上人, Shōdō Shōnin). Futarasano šventykla dedikuota trims kalnų dievybėms: Nantai kalno (jap. 男体山, Nantai-san), Nioho kalno (jap. 女峰山, Nyohōsan) ir Taro kalno (jap. 太郎山, Tarōyama). Futarasanas – dar vienas Nantai kalno pavadinimas. Futarasano šventykla išlaiko senovės šintoizmo (jap. 神道, Shintō, liet. „dvasių  ar dievybių kelias“) praktiką – gamtos dvasių garbinimą. Japonijoje kalnų dvasios, buvo garbinamos nuo pat Neolito laikų, todėl išliko tokios pagrindinės dievybės, kaip Fudži kalnas (jap. 富士山, Fujisan). VIII-ame amžiuje įsivyravus budizmui šie protėvių kultai natūraliai integravosi tarpusavyje (Temples Of Japan).

Už Futarasano šventyklos esantis Nantai kalnas, yra tikroji šventvietės širdis. Šioje vietoje yra atliekami religiniai ritualai bei laikomi mikoši (jap. 神輿, Mikoshi) – nešiojami altoriai, naudojami religinių festivalių metu. Įėjimas į šventyklą pažymėtas didingais bronziniais šventaisiais vartais (jap. 鳥居, Torii), kurie veda link netoliese esančios Tošiogu šventyklos. Likusi šventyklos dalis apželdinta kriptomerijomis (jap. スギ Sugi)  sudaro didingų ramsčių, atrodančių  kaip gamtos sukurtų šventųjų vartų, įspūdį. Toliau nuo pagrindinės šventyklos, Nantai kalno šlaituose, yra įrengti altoriai kuriuos eiliniam lankytojui yra sunku pasiekti (Japan-guide.com).

Kiekvieną mėnesį Futarasano šventykloje vyksta religinės šventės. Viena garsiausių – Jajoji festivalis (jap. 弥生祭, Yayoisai), kuris vyksta balandžio mėnesį. Šio festivalio metu mikoši, papuošti dirbtiniais vyšnių žiedais, linksmai ir triukšmingai nešiojami  po miestą, tokiu būdu išreiškiant pagarbą vietinėms dievybės,  ir parodant joms, kaip gyvena žmonės (Japan-guide.com).

Rinodži šventykla

Rinodži šventykla yra svarbiausia šventykla visame Niko mieste. Šios šventyklos istorija prasidėjo prieš daugiau nei 1200 metų. Kaip ir Futarasano šventyklos atveju, ji buvo įkurta jau anksčiau paminėto vienuolio Šiodo Šioneno. Šventyklos pagrindinis pastatas – Sanbutsudas (jap. 三仏堂, Sanbutsudō). Jame stovi didžiulės Amida, Sendžiu Kanono  (jap. 千手 観音, Senju kan’non) ir Bato Kanono (jap. バト – 漢音, Batō kan’on) medinės, auksu padengtos dievybių statulos. Jos laikomos trijų Niko kalnų (Nantai, Nijoho, Taro) dievybių budistinėmis apraiškomis, įprasmintomis Futarasano šventykloje. Priešais Sanbutsudą stovi namas kuriame saugomi šventyklos lobiai. Jame esanti Budos statula ir Sūtros (jap. 経 kyō liet. „senoviniai budistų raštai“) yra paskelbti Japonijos nacionalinėmis vertybėmis. Šventyklos Gomado salėje stovi turto dievų statulos: Bišamonteno statula (jap. 毘沙門天 Bishamonten), Daikokuteno statula (jap. 大黒天, Daikokuten) ir Bendzaiteno statula (jap. 弁財天, Benzaiten). Šalia yra Šiojoeno (jap. 所与園, Shoyoen) japoniško stiliaus sodas, kuris taip pat buvo įkurtas Šiodo Šioneno pastangų dėka (NAVITIME JAPAN).

Rinodži šventykloje esančioje įkūrėjo salėje  (jap. 開山堂, Kaisandou) yra vienuolio Šiodo Šioneno mauzoliejus. Mauzoliejų sudaro kvadrato formos salė, išlakuota cinoberiu (ryškiai raudonas gyvsidabrio pigmentas). Joje saugomas medinis honzonas (pagrindinis Budos vaizdinys), Džizo Bosatsu (jap. 地藏菩薩, Jizōbosatsu liet. „Pragaro kankinių gelbėtojas“). Manoma, jog šis mauzoliejus buvo sukurtas XIV – XV amžių sandūroje. Tikintieji teigia, jog tai yra vieta kurioje žmonės gali pajusti mistinę dievo energiją, saugojančią Niko kalnus (Nikko Kinugawa Travel Guide).

Taijuinas (jap. 耐油員, Taiyuin) – mauzoliejus skirtas Tokugavos Iemitsu (jap. 徳川家光, Tokugawa Iemitsu), Tokugavos Jejasu (jap. 徳川家康, Tokugawa Yeyasu) anūko ir trečiojo Edo bakufu Šiogūno garbei. Iemitsu, kuris labai gerbė Jejasu ir renovavo Niko Tošiogu šventyklą, prisiekė tarnauti Jejasu netgi po mirties. Tam, kad Iemitsu mauzoliejus nebūtų didingesnis už jo senelio ir būtų išpildyta priesaika, Taijuinas buvo pastatyta priešais Tošiogu šventyklą. Be pagrindinės salės, ainoma (jap. 間の間, ainoma, liet. „tarpinis kambarys“) ir Haideno (jap. 拝殿, Haiden liet. “garbinimo salė“), kurie laikomi Japonijos nacionalinėmis vertybėmis, šis mauzoliejus turi daugybę kitų dėmesio vertų vietų, tokių kaip didingieji Nitenmono vartai (jap. 二天門, Nitenmon) ir Kokamono vartai (jap. 小家門, Kokamon) (Nikko Kinugawa Travel Guide).

Tošiogu šventykla

Tošiogu šventykla –  paskutinė Tokugavos Jejasu poilsio vieta. Tošiogu šventykloje Jejasu buvo suteiktas dievybės – Tošio Daigongenas (jap. 東照大権現, Tōshōdaigongen  liet. „Didžioji Rytų ryškios šviesos dievybė“) statusas. Tošiogu mauzoliejus buvo išplėtotas į įspūdingą kompleksą. Tai padarė Jejasu anūkas Iemitsu pirmoje XVII-ojo amžiaus pusėje. Gausiai dekoruotą šventovės kompleksą sudaro daugiau nei dešimt pastatų, įkurtų miško apsuptyje. Pastatus puošia daugybė medžio drožinių ir didelis aukso lapų kiekis. Japonijoje, kur tradiciškai šventyklų architektūrai būdingas paprastumas, toks puošybos būdas yra neįprastas. Tošiogu šventykloje vyrauja šintoizmo ir budizmo elementai. Iki Meidži laikotarpio (jap. 明治時代, Meiji-jidai) pradžios, kai šintoizmas buvo atskirtas nuo budizmo, buvo įprasta garbinimo vietose turėti abiejų religijų elementų. Visoje šalyje budizmo elementai buvo šalinami iš šventovių ir atvirkščiai, tačiau Tošiogu šventykloje dvi religijos buvo taip susimaišiusios tarpusavyje, kad niekuomet taip ir nebuvo atskirtos (Japan-guide.com).

Tarp daugybės pastatų Tošiogu šventykloje, ypač ryški yra penkių aukštų pagoda (jap. 塔, Tō), kuri stovi priešais pagrindinius įėjimo vartus. Įėjus pro pagrindinius Tošiogu šventyklos vartus, pirmiausia matoma grupė įspūdingų saugyklų. Iš daugybės spalvingų medžio skulptūrų esančių saugyklose, labiausiai žinomos yra trys išmintingosios beždžionės: Midzaru (jap. 見ざる, Mizaru  liet. „Nematyti“), Kikadzaru (聞かざる, Kikazaru liet. „Negirdėti“) ir Ivadzaru (jap. 言わざる, Iwazaru „Nesakyti“) ir Sodzonodzo drambliai (liet. „Vaizduotės drambliai“), kurie buvo išdrožti menininko, niekada nemačusio dramblių. Už saugyklos stovi garsūs Jomeimono vartai (jap. 世名門, Yomeimon). Tai ypatingai vaizdingas statinys, turintis išskirtines dekoracijomis. Kelias į kairę nuo Jomeimono vartų veda į Hondžido (jap. 本地, Honjido) salę, kurioje yra „Verkiantis Drakonas“. Tai didžiulis tapybos kūrinys atliktas ant salės lubų. Šis pavadinimas drakonui suteiktas dėl to, kad trinktelėjus dviem medžio gabalais stovint po drakono galva, salėje ima sklisti paslaptingas garsas. Už Jomeimono vartų yra pagrindinis šventyklos pastatas. Jį  sudaro garbinimo salė, prijungta prie pagrindinės salės. Šios salės yra skirtos Jejasu ir dviejų kitų įtakingiausių Japonijos istorinių veikėjų – Tojotomi Hidejoši (jap. 豊臣秀吉, Toyotomi Hideyoshi) ir Minamoto Joritomo (jap. 源頼朝, Minamoto Yoritomo) sieloms. Į dešinę nuo pagrindinio šventyklos pastato yra Sakašitamono vartai (jap. 坂下門, Sakashitamon). Šalia jų yra garsus drožinys – Nemurineko (jap. 眠り猫, Nemuri neko liet. „Miegantis katinas“). Už Sakašitamono vartų driekiasi ilgas kelias, vedantis per miškus į kalną, kur yra Tokugavos Jejasu mauzoliejus (Japan-guide.com).

Apibendrinimas

Niko šventyklos, atspindi Šintoizmo – prigimtinės japonų tradicijos, paremtos protėvių ir dvasių kultu, žmogaus ir gamtos sąveikos darna, pasaulio kaip šventybės samprata ir budizmo tarpusavio kūrybiško bendradarbiavimo išdava (Beinorius, 2017).

Naudota literatūra

1. Beinorius A., 2017. Prigimtinė japonų tradicija – šintoizmas. lt. [internete] 2017 birželio 26. Prieiga per internetą: <http://alkas.lt/2017/06/26/a-beinorius-prigimtine-japonu-tradicija-sintoizmas/> [žiūrėta 2019 m. sausio 5d.].
2. Hope, R.C., 1896. The Temples and Shrines of Nikko. Yokohama: Kelly & Walsh.
3. Japan-guide.com, Rinnoji Temple. Japan-guide.com. Prieiga per internetą: <https://www.japan-guide.com/e/e3803.html> [žiūrėta 2018m. lapkričio 24d.].
4. Japan-guide.com, Toshogu Shrine. Japan-guide.com. Prieiga per internetą: <https://www.japan-guide.com/e/e3801.html> [žiūrėta 2018m. lapkričio 24d.].
5. Japan-guide.com, Futarasan Shrine. Japan-guide.com. Prieiga per internetą: <https://www.japan-guide.com/e/e3804.html> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24d.].
6. NAVITIME Travel, Sanbutsudo. NAVITIME Travel. Prieiga per internetą: <https://travel.navitime.com/en/area/jp/spot/02301-1300811/> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25d.].
7. Nikko Kinugawa Travel Guide, Rinno-Ji Temple. Nikko Kinugawa Travel Guide. Prieiga per internetą: <http://nikko-travel.jp/english/attract/sightseeing.html#attract_sightseeing_3 [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24d.].
8. Temples Of Japan, Monk Shodo Shonin. Temples Of Japan. Prieiga per internetą: <http://templesofjapan.com/Shodo-Shonin.html> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25d.].
9. UNESCO World Heritage list, Shrines and Temples of Nikko. UNESCO World Heritage list. Prieiga per internetą: <https://whc.unesco.org/en/list/913> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24d.].

Redagavo Andrius Bimbiras