Nindzė

Nindzė (忍者 ninja arba  忍び shinobi) – feodalinės Japonijos kariai, specializavęsi šnipinėjime, žvalgyboje, agitacijose,  dažnai samdyti kaip užsakomi žudikai (Hayes 1985, p. 1). Naudojo savitą kovos meną nindžiucu (忍 ninjutsu).

Istorija

Dauguma istorikų sutinka, kad nindzės pradėjo formuotis jau VI a., Tangų dinastijos (kin. 唐朝, Tángcháo) metu, miškinguose vidurio ir pietų Japonijos kalnuose įsikūrus pabėgėliams iš Kinijos – kariams, vienuoliams, mistikams, kurie šiose teritorijose netrukdomi galėjo praktikuotis kovos menus, medituoti, tobulinti antgamtines galias (Poisso 2001). Palaipsniui susikūrė nindzių gyvenvietės, o vėliau jose susiformavo atskiros nindžiucu mokyklos. Pačios žymiausios gyvenvietės Iga (dabartinės Mie prefektūros vakarinėje dalyje) ir Koga (Šiga prefektūros pietinėje dalyje) (Bertrand 2006, p. 12). Manoma, kad šnipinėjimo, žvalgymo, informacijos rinkimo (karo tikslais) taktikos buvo naudojamos jau VII-VIII a. Kinijoje. Japonijoje, VI a. Princas Šotoku (聖徳太子 Shōtoku Taishi) minimas kaip pirmasis pasisamdęs nindzes, kad nugalėtų Mononobe  klaną (物部氏 Mononobe shi) (Green 2001, p. 356).

Nindzių veikla rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėti maždaug X a. viduryje (Bertrand 2006, p. 12), tačiau kaip karinė organizacija nindzės pagarsėjo Sengoku periodo (戦国時代 Sengoku jidai) metu XV-XVI a. Šiuo laikotarpiu pradėjo kurtis nindžiucu mokyklos (pačios žymiausios – Iga-riu ir Koga-riu), susisteminta kovos technika. Nindzių veikla ypač išplinta po pilietinio Onin karo (応仁の乱 Ōnin no ran) (1467–1477).  Vietiniai regionų, klanų vadai daimio (大名 daimyo) pradėjo samdyti nindzes šnipinėjimui bei savo teritorijų plėtimui (Green 2001, p. 356). Sengoku periodo kronikose nindzės minimi kaip šnipai, netikėti užpuolikai, agitatoriai. Nors pagrinde profesionalūs nindzės buvo kilę iš Iga ir Koga gyvenviečių ir savo žinias perduodavo iš kartos į kartą, laikėsi kodekso, tačiau neretai pasitaikydavo ir plėšikų arba slaptą misiją gaunančių samurajų, kurie apsimesdavo esą nindzės ir juodindavo tikrųjų karių vardą (Turnbull 2003, p. 9). Kadangi kai kurie nindzės pradėjo pardavinėti savo paslaugas aukščiausią kainą pasiūliusiems daimio, todėl visuomenėje buvo siejami su rūmų intrigomis, tapo moralę praradusiais kariais, nesilaikančiais karių garbės kodekso (Poisso 2001). Dažnai sąjungininkai nepasitikėjo nindzėmis, nes jų manymu prisidengdami svarbiomis operacijomis nindzės turėdavo kitų tikslų (pvz.: keršto ar pasipelnymo). Tačiau nindzės, kurie buvo armijos samdiniai, įgijo gerą vardą bei buvo gerbiami (Turnbull 2003, p. 9).

Tokugavų šiogūnato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) (1600–1868) metu įsivyravus taikai, nindzės tapo nebereikalingi, prarado savo praktinę vertę ir nustojo veikti kaip atskira grupuotė. Šiogūnatas samdė nindzes patruliavimams mieste atlikti, tuometinėms policijos veikloms. Šiuo laikotarpiu literatūroje bei dramos kūriniuose nindzės pradėti vazduoti kaip mistinės būtybės, turinčios įvairių galių, sugebėjusios staiga dingti, laipioti sienomis, nepastebėti įsibrauti į pilis (Green 2001, p. 355).

Žinomiausi nindzės

Asmenybės, buvusios arba dėl savo veiklų tariamai laikytos nindzėmis:

• Momoči Sandaju (百地 三太夫 Momochi Sandayū) (1512–1581(?)) – vienas iš Iga-riu nindžiucu įkūrėjų. Dėl jo tapatybės iki šiol išlikę neaiškumų, kuriamos įvairios teorijos. Legenda pasakoja, jog jis buvęs vieno žymiausių banditų Išikava Goemon (石川 五右衛門 Ishikawa Goemon) mokytoju.
• Išikava Goemon (1558–1594) – nepriskiriamas nei vienai iš nindzių grupuočių, nes veikdavo vienas ir siekė savų tikslų, tačiau yra vienas žinomiausių nindzių Japonijos istorijoje, pagarsėjęs kaip geriausias vagis. Legendose minima žiauri jo mirtis – virtas iki mirties aliejuje.
• Kato Dandžio (加藤 段蔵 Kato Danjo) – manoma, jog buvo Iga-riu nindze, sugebėjęs nepriekaištingai išmokti nindžiucu šokinėjimo. Tam, jog įrodytų savo sugebėjimus, vienam daimio jis nepastebėtas įsibrovė į vieno iš generolų pilį ir pagrobė pavaldinę.
• Saiga Magoiči (雑賀孫一 Saiga Magoichi) – Saiga nindzių grupuotės vadas, įvaldęs įvairių sprogimų technikas, taip pat Saiga-riu nindžiucu kovos meną. Pagarsėjo organizacinėmis savybėmis, sugebėjęs surinkti komandą ir išlaisvinti savo vyrus iš samurajų nelaisvės (Hayes 1985, p. 3–7).

Treniruotės

Kaip ir kiti kovos menai, nindžiucu tradicijos ir technika buvo perduodamos tėvo sūnui, iš kartos į kartą, arba mokytojo – specialiai atrinktiems mokiniams. Galima teigti, jog nindze buvo gimstama, o ne tampama. Tačiau, XVI a. daimio pradėjo patys kurti savo nindžiucu mokyklas ir  treniruoti nindzes bei juos naudoti savose armijose (Turnbull 2003, p. 12).

Vos tik vaikai pradėdavo vaikščioti, jie buvo ruošiami tapti nindzėmis. Vaikystė buvo praleidžiama kasdien mokantis įvairių kovos menų, naudotis samurajų kardais, ietimis, lanku, kitais ginklais. Taip pat buvo mokoma pasigaminti sprogmenų ir nuodų, pažinti augalus, piešti tikslius žemėlapius (Turnbull 2003, p. 15). Treniruojamasi išlaikyti kūno balansą stovint ant siaurų atbrailų, kelias valandas praleisti po vandeniu kvėpuojant pro bambukinį vamzdelį. Viena iš treniruočių užduočių – ilgą laiką vienam išgyventi laukinėje gamtoje. Kadangi dažnai buvo naudojamos komandinės taktikos, nindzės treniravosi ir grupėmis (Bertrand 2006, p. 12). Tam, kad išliktų nepastebėti, buvo mokomi susitapatinti su gamta, pasislėpti medžių ar akmenų šešėliuose, išnaudoti oro sąlygas, žmonių susibūrimus. Lavinta klausa, sugebėjimas gerai matyti tamsoje, mokoma įvairių vaikščiojimo būdų, kurie padėdavo išvengti garsų. (Green 2001, p. 359-360).

Taktika ir technika

Nindzės misijose pasikliovė ne vien įvairiais ginklais, tačiau dažnai naudojo ir komandines technikas. Pavyzdžiui, būta dviejų, trijų ir keturių žmonių kopimo sienomis technika. Dviejų žmonių technikoje, vienas iš nindzių už kojų pakeldavo antrąjį virš galvos ir bėgdamas link sienos išstumdavo į viršų, trijų žmonių – du nindzės už kojų išstumdavo trečiąjį į viršų,  o keturi žmonės galėdavo sudaryti piramidę. Taip pat manoma, kad norėdami pakilti į viršų, šnipinėti ar įmesti bombą, nindzės naudodavo aitvarus. Peršokti per upę padėdavo kartis. Dažnai misijas atlikdavo užsimaskavę, apsimesdami kokios nors profesijos atstovais (Turnbull 2003, p. 15­­­­–23). Pro sargus nindzėms pavykdavo prasibrauti netoliese sukėlus sąmyšį ir nukreipus dėmesį ar apsimetus apsaugininkais, bei davus klaidingus nurodymus. Tokiose misijose labai svarbiu tapdavo vietinės kalbos dialekto žinojimas (Green 2001, p. 359).

Ginkluotė ir įrankiai

Kad palengvintų misijas, nindzės pritaikė ir sukūrė įvairių įrankių, ginklų. Nindzės visada nešiodavosi šešių daiktų rinkinį: viksvų kepurę, virvę, grifelį, vaistus, tenugui (手拭い, ploną japonišką rankšluostį), bei tsuketake (付竹, įrankius ugniai sukelti). Be šių šešių daiktų į misijas pasiimdavo tik kruopščiai atrinktus įrankius bei ginklus, kurie bus reikalingi (Green 2001, p. 359).

Svarbiausias nindzių ginklas – kardas. Dažniausiai – įprastas japoniškas vienašmenis kardas katana (刀). Dėl savo tvirtumo, lengvumo bei manevringumo, naudojamas ne tik kovoje, tačiau ir kaip pagalbinis įrankis kopiant sienomis. Naudojami smulkieji metamieji ginklai, tokie kaip gerai visiems žinomos žvaigždutės (手裏剣, shuriken), spygliai (鉄菱, tetsu bishi), kurie metami ant žemės norint sustabdyti arklius, žmones. Taip pat įvairiausi peiliai, durklai, kabliai, virvės, pasiklausymo įrenginiai, bombos, leidžiančios nuodingas dujas arba dūmus, taip pat sprogstamosios bombos, kurios leisdavo padaryti sienose skyles, lankai su strėlėmis. Smulkieji ginklai buvo nešiojami specialiame krepšyje, pritvirtintame ant liemens. Nindzės turėjo daug įvairios specializuotos įrangos, tokios kaip kopėčios pagamintos iš virvės bei medžio lentelių, kurių galuose būdavo kabliai (Turnbull 2003, p. 18–22), kusari-fundo (鎖分銅) – metalinė grandinė, kurios galuose pritvirtinti svareliai, kusari-gama (鎖鎌) grandinė, kurios viename gale pjautuvas, kitame – svarmuo. Taip pat naudotas pučiamasis ginklas, jį sudarydavo tūbelė bei strėlytės, prisotintos chemikalų ar nuodų, nunčiakai (ヌンチャク, nunchaku) (Toshitora 1986, p. 35–47 ).

Apranga

Skirtingai nei visi mano, nėra rašytinių šaltinių, kurie teigtų, jog nindzių apranga buvo juoda. Kadangi nindzės dažniausiai dirbdavo po priedanga, rengdavosi paprastų civilių drabužiais. Specialūs nindzių drabužiai buvo paprasti, tačiau pritaikyti jų profesijai. Viršutiniai drabužiai neturėjo jokių užrišimų, kelnės panašios į samurajų jojimo kelnes. Naudojami galvos apdangalai, paliekant atidengtą veidą arba tik akis. Po drabužiais nešiojami ploni šarvai. Nindzių apranga lengva, nevaržanti judesių (Turnbull 2003, p. 16–17 ).

Nindzės XXI a. ir populiariojoje kultūroje

Nindzių tematika labai populiari ir XXI a. Apie nindzes statomi filmai, kuriami animaciniai filmukai, televizijos laidos, vaizdo žaidimai. Japonijoje atidaryta keletas nindzių muziejų, kuriuose rekonstruoti nindzių namai ar kaimai, eksponuojami ginklai, vyksta vaidinimai. Atsiranda kovų meno meistrų, kurie moko nindžiucu.

 

Literatūra:

Bertrand, J., 2006. Techniques that made ninjas feared in 15th-century Japan still set the standard for covert ops. Military History 23, p.12-19 [internete]. Rasta: <web.a.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt> [žiūrėta: 2015 kovo 16].

Green, T. A., 2001. Martial Arts of the World: An Encyclopedia. [e-knyga] Santa Barbara, Calif : ABC-CLIO.Rasta: eBook Academic Collection (EBSCOhost) <web.a.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt> [žiūrėta: 2015 kovo 16].

Hayes, S. K., 1985. The Mystic Arts of the Ninja. [e-knyga] Chicago: Contemporary Books, Inc. Rasta: <http://freescienceengineering.library.elibgen.org> [žiūrėta: 2015 gegužės 10].

Poisso, D., 2001. The History of the Ninja: Black- Clad Assassins. Dragon 289 [e-knyga]. Rasta: <http://freescienceengineering.library.elibgen.org> [žiūrėta: 2015 gegužės 10].

Turnbull, S., Reynolds W. 2003. Ninja AD 1460- 1650. [e-knyga] Botley: Osprey Publishing. Rasta: <http://freescienceengineering.library.elibgen.org> [žiūrėta: 2015 gegužės 11].

Toshitora, Y., 1986. Secret Guide To Making Ninja Weapons. [e-knyga] Cornville: Butokukai, Inc. Rasta: <http://freescienceengineering.library.elibgen.org> [žiūrėta: 2015 gegužės 11].