Oda Nobunaga
Oda Nobunaga (織田信長) (1534 m. birželio 23 d. – 1582 m. birželio 21 d.) XVI a. viduryje buvo Japonijos susivienijimo pradininkas, taip pat stambus Sengoko periodo (戦国 sengoku – kariaujančios šalys) žemvaldys. Jo pradėtą darbą tęsė pasekėjai Tojotomis Hidejošis ir Tokugava Iejasus. Oda Nobunaga gyveno nuolat kovodamas, iki mirties 1582 m. jis sugebėjo užkariauti trečdalį Japonijos. Jo ištikimas bendražygis Tojotomis Hidejošis tapo pirmu žmogumi, kuriam pavyko suvienyti visą Japoniją ir tapti pirmuoju visos šalies valdovu (Jensen 2000, p. 34).
Istorija
Oda Nobunaga gimė 1954 m. birželio 23d., kaip manoma, Nagojo pilyje, Ovario provincijoje. Vaikystėje jis pasižymėjo keistu elgesiu ir socialinių luomų nepaisymu. Kai į Japoniją buvo įvežti šaunamieji ginklai, Oda Nobunaga pradėjo labai jais domėtis. 1574 m. gavo kilmingojo titulą, o 1577 m. tapo teisingumo ministru – trečiu pagal rangą imperijos pareigūnu.
1551 m. netikėtai mirė Nobunagos tėvas. Per laidotuves Oda elgėsi įžūliai ir isteriškai. Dėl tokio jo elgesio atsiskyrė nemažai vasalų, nes jie buvo įsitikinę, kad Nobunaga yra vidutinybė ir jam trūksta disciplinos. Atsiskyrę vasalai pradėjo remti Nobunagos brolį Nobujukį. Hiratė Masahidė, Nobunagos globėjas ir mokytojas, nusižudė dėl gėdos, kurią jam užtraukė toks mokinio elgesys. Tai labai paveikė Nobunagą ir jis vėliau pastatė šventyklą mokytojo garbei (Jensen, 2000, p. 35–37).
Nors Nobunaga buvo tiesioginis tėvo žemių paveldėtojas, Odos klanas iširo. Negana to, visas klano valdas kontroliavo Ovario srities gubernatorius, Šiba Jošimunė.
Kad padidintų savo galią, Nobunaga įtikino Odą Nobumicu, savo tėvo jaunesnį brolį, prisijungti prie jo. Kartu veikdami, jie užkariavo Kijoso pilį, joje Oda Nobunaga gyveno apie 10 metų. Nobunaga sudarė sąjungą su Imagavos klanu iš Surugos provincijos ir Kiros klanu iš Mikavos provincijos, nes abudu klanai turėjo tą patį valdovą ir neturėjo jokios priežasties atsisakyti. Ši sąjunga užtikrino, kad Imagavos klanas nebeatakuos Ovario provincijos sienų.
Nors Nobujukis ir jo pasekėjai vis dar buvo galingi, 1556 m. Nobunaga nusprendė įvesti armiją į Mino provinciją, kad padėtų Saito Dosanui, nes jo sūnus, Saito Jošitatsu, atsigręžė prieš jį. Ši misija žlugo, Dosanas buvo nužudytas, o jo sūnus tapo naujuoju Mino provincijos valdovu.
Po kelių mėnesių Nobujukis, palaikomas Šibatos Katsuie ir Hajašio Hidesados, sukilo prieš Nobunagą. Šie trys sukilėliai buvo sudoroti Ino mūšyje, bet jiems buvo atleista už nusikaltimus, nes to paprašė Nobunagos ir Nobujukio motina, Cučida Gozen. Kitais metais Nobujukis vėl planavo sukilimą, tačiau Šibata Katsuie išdavė jo planus ir Nobunaga, suvaidinęs sergantį, pasikvietė Nobujukį ir nužudė jį Kijoso pilyje.
1559 m. Nobunaga sunaikino visus priešininkus klano viduje ir visoje Ovario provincijoje (Hall 1991, p. 57).
Okehazamos mūšis
1560 m. Imagava Jošimoto surinko 25 tūkst. karių armiją ir pradėjo žygiuoti Kioto link norėdamas padėti silpnam Ašikagos šiogūnatui. Macudairos klanas iš Mikavos provincijos taip pat prisijungė prie Jošimoto karių. Odos klanas tegalėjo surinkti 3000 karių armiją. Negana to, kariai turėjo būti išskirstyti po įvairias pasienio tvirtoves. Šibata Kacuie stengėsi atkalbėti Odą Nobunagą nuo puolimo, jis netgi siūlė pasiduoti be kovos (Weston 2002, p. 30–31).
Nobunagos žvalgai pranešė, kad Jošimoto armija ilsisi siaurame tarpeklyje ir tai būtų puiki vieta netikėtai juos užpulti. Imagavos armija šventė savo pergales kituose mūšiuose, o tuo metu Nobunaga jau artinosi prie jų stovyklos ir įsikūrė netoliese. Nobunagos armija pridarė netikrų karių iš šieno ir atliekamų drabužių bei šalmų ir pristatė daug vėliavų, kad atrodytų, jog jo armija didelė. Kol priešai dairėsi į jauką, Nobunagos armija apėjo stovyklą iš kitos pusės ir puolė priešus tarpeklyje. Viskas įvyko taip greitai, kad Jošimoto manė, jog tarp jo girtų kareivių kilo muštynės. Jis susiprato tik tada, kai jį patį užpuolė samurajus. Vieną samurajaus puolimą jis atrėmė, tačiau antrasis buvo mirtinas (Seal, p. 27–28).
Mino provincijos ir Kioto užkariavimas
1561 m. Mino provincijoje nuo ligos netikėtai mirė Saito Jošitacu. Jo postą paveldėjo sūnus Saito Tacuokis, kuris dar buvo jaunas ir nepatyręs nei kaip valdovas, nei kaip mūšio strategas. Pasinaudojęs jo nepatyrimu, Oda Nobunaga pradėjo žygį į Mino. Nobunaga sugebėjo įtikinti Saito pasekėjus palikti savo naują nepatyrusį vadą ir taip susilpninęs Saito klaną 1567 m. smogė lemiamą smūgį. Nobunaga užėmė Inabajamos pilį ir paėmė Tacuokį į nelaisvę.
Užėmęs pilį, Nobunaga pakeitė pilies ir šalia esančio miestelio pavadinimą į Gifu (šiais laikais ten įrengtas parkas ir yra pilies griuvėsiai). Jis taip pat pradėjo naudoti naują antspaudą, ant kurio buvo parašyta Tenka Fubu 天下布武 (užkariauti visą pasaulį). 1564 m. Nobunaga privertė savo seserį Oiči ištekėti už Azai Nagamasos, Omi provincijos valdovo, ir tai vėliau jam padėjo lengviau pasiekti Kiotą.
1568 m. Ašikaga Jošiakis nukeliavo į Gifu ir prašė Nobunagos pradėti žygį į Kiotą. Jošiakis norėjo atkeršyti už savo nužudytą brolį. Nobunaga, susiviliojęs galimybe užkariauti Kiotą, sutiko padėti Jošiakiui grįžti į valdžią, tačiau jiems trukdė Omi provinciją valdęs Rokaku klanas. Vadas Rokaku Jošikata atsisakė pripažinti Jošiakį valdovu ir buvo pasiryžęs kariauti,tačiau Oda Nobunaga sugebėjo surengti staigų puolimą ir išvarė Rokaku klaną iš jo pilių.
Per trumpą laiką Oda Nobunaga pasiekė Kiotą ir išvijo Mijošio klaną iš miesto. Jošiakis buvo paskirtas provincijos valdovu,tačiau jis buvo tik Nobunagos marionetė ir tapo aišku, kad šis tik pasinaudojo Jošiakiu, kad užkariautų dar daugiau žemių. Jošiakis nebuvo tuo patenkintas ir paslapčia suformavo grupuotę, veikusią prieš Nobunagą. Nobunagos užkariavimų išsigando Asakuros klanas, kuriam ilgą laiką buvo pavaldus Odos klanas. Negana to, Asakura Jošikagė globojo Ašikagą Jošiakį, tačiau nenorėjo žygiuoti į Kiotą. Asakuros klanas niekino Odą Nobunagą dėl jo užkariavimų. Kai Nobunaga pradėjo žygį į Asakuros klano valdas, Azai Nagamasa, Nobunagos sesers vyras, nutraukė sąjungą su Odos klanu dėl to, kad Asakuros ir Azai klanai ilgus amžius buvo sąjungininkai. Padedami Ikko maištininkų, sąjungininkai prieš Nobunagą labai sustiprėjo. Anegavos mūšyje prie Nobunagos karių prisijungė Tokugavos Iejasu ir nukovė Azai ir Asakuros klanų jungtinę armiją (Weston 2002, p. 38–41).
Oda Nobunaga pradėjo karą prieš budistus. Vienuoliai kariai iš Enriakudži šventyklos, kurie padėjo Azai ir Asakuros klanams kautis prieš Nobunagą, jam trukdė, nes jų šventykla buvo ant Hiei kalno, esančio netoli Nobunagos rezidencijos. 1571 m. Nobunaga užpuolė šventyklą, ją sudegino, nepaisydamas to, kad tuo metu ji buvo laikoma kultūriniu simboliu, ir išžudė apie 4000 žmonių (Seal, p. 51–52).
Mirtis ir palikimas
1582 m. buvęs Nobunagos ginklanešys Hašiba Hidejošis įsiveržė į Biču provinciją ir užpuolė Takamacu pilį. Ši pilis buvo labai svarbi Mori klanui, nes be jos klanas liktų labai pažeidžiamas. Vedamas Mori Terumoto, į Takamacu pilį atvyko pastiprinimas, ir abiejų šalių jėgos tapo apylygės. Hašiba paprašė Nobunagos pastiprinimo. Oda Nobunaga įsakė Nivai Nagahidei pasiruošti veržtis į Šikoku, o Akeči Micuhidei – padėti Hidejošiui. Pakeliui į Čiūgoku regioną Nobunaga užsuko į Honodžio šventyklą Kiote. Kadangi Nobunaga nesitikėjo būti užpultas vidury savo tvirtai kontroliuojamų žemių, jį saugojo tik kelios dešimtys karių. Micuhidė pasinaudojo tuo ir pasiuntė dalį savo karių apsupti Honodžio šventyklos, o kitą dalį – pulti Nobunagos sūnaus Nobutados rūmus. Honodžio šventykloje Nobunagos sargybiniai greitai buvo nukauti, o jis pats nusprendė nusižudyti ir išsaugoti savo garbę. Honodžio šventykloje vienintelis Mori Ranmaru, Nobunagos tarnas, liko šeimininko pusėje. Jis padėjo Nobunagai surasti ramią vietą, kur jie abu galėtų nusižudyti.
Nežinoma, kodėl Micuhidė išdavė Nobunagą. Manoma, kad priežastis galėjo būti gandai, jog Nobunaga nori perleisti Micuhidės postą tam pačiam Ranmarui, su kuriuo Nobunagą siejo itin artimas ryšys. Kitas motyvas galėjo būti niekingas Nobunagoselgesys su Micuhide arba pavydas, kad Nobunaga suteikė didesnių privilegijų savo kitam vasalui Hašibai Hidejošiui. Taip pat Micuhidė galėjo keršyti už savo motiną, kuri žuvo dėl to, kad Nobunaga sulaužė taikos sutartį – 1579 m. jis užgrobė Jakamio pilį iš Hatano Hideharu, žadėdamas jam taiką. Nobunaga sulaužė taikos sutartį ir nužudė Hideharu. Tai pažemino Hatano šeimą ir keletas Hideharu pasekėjų nužudė Akečio Micuhidės motiną.
Praėjus vienuolikai dienų nuo Honodžio užpuolimo, Micuhidė buvo nužudytas, o jo armija visiškai sunaikinta. Tai padarė Hašiba Hidejošis (labiau žinomas kaip Tojotomis Hidejošis), kuris ir tapo Odos Nobunagos įpėdiniu. Oda Nobunaga iki mirties buvo užkariavęs maždaug pusę Japonijos provincijų, kurių dauguma buvo Kioto regione (Weston 2002, p. 69–72).
Literatūros sąrašas:
- Jensen, M., 2000. The Making Of Modern Japan.
- Hall, John Whitney, 1991. The History Of Japan, Vol. 4: Early Modern Japan.
- Seal, F.W. Oda Nobunaga.
- Weston, M., 2002. The Warrior Who United Half Of Japan.
Papildomi šaltiniai:
Redagavo Eidmantė Kalašinskaitė
