Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – tai Japonijos samurajus, gyvenęs Edo periode (1603–1867), kuris buvo vienas iš keturių garsiųjų samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri) (Hillsborough 2017). Gimė1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11d. Kadangi Edo periode samurajai dažnai keisdavo savo vardus, jo tikras vardas nebuvo Okada. Jo gimtasis vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru).
Ankstyvasis gyvenimas
Dar prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar kitaip žinomu kaip Takečis Dzuidzanas) (jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko kaip buvo įprasta). Jis juo mosikuodavo nuo ryto iki vakaro taip stipriai, kad baigus jam skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu ir 1860 m. su savo mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方 Chūgoku) regioną ir Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salą, mokindamasis kovos ir samurajų gyvenimo meno. 1862 m. persikėlė į Kiotą, toliau sekdamas Takečio mokymus. Pastarasis Okadą pakvietė prisijunti prie nelegaliai suformavusios Tosos lojalistų partijos (jap. 土佐勤皇党 Tosa Kinnō-tō) (Zhao 2018), kad galėtu jį išnaudoti politiniams nužudymams, kuriuos vadindavo „dieviškuoju atpildu“ (jap. 天誅 tenchu). Tosos lojalistai buvo prisiekę ištikimybę imperatoriui ir priešinosi šiogunato (jap. 徳川幕府 Tokugawa bakufu) vykdomai užsienio politikai. Jie priėmė šūkį „Sonno Džioi“ (jap. 尊王攘夷 Sonnō Jōi), kuris išvertus reiškia „Garbė imperatoriui, tremtis užsieniečiams“.
Okados politiniai žudymai
Inouė Saičiro (jap. 井上佐一郎 Inoue Saichirō) (1862 m. rugpjūčio 26 d.) buvo policijos pareigūnas, bet po jo brolio mirties, įtardamas, jog už tai buvo atsakingi Tosos lojalistai, jis tapo šnipu ir įsiskverbė į jų grupuotę. 1862 m. rugpjūčio 26 d. Okada su draugais is lojalistų partijos pasikvietė Inouę į restoraną, išsiaiškinę, jog pastarasis yra šnipas. Jie apsvaigino Inoę ir išsitempę jį į lauką, kur Okada jį pasmaugė. Manoma jog Inouė buvo Okados pirmoji auka.
Seiičiro Honma (jap. 本間精一郎 Seiichirō Honma) (1862 m. spalio 13 d.), kurį manoma, girtą prie baro naktį pasitiko Okada ir Tanabė Godžiro (jap. Tanabe Gōjirō) (Hillsborough 2017). Jie nužudė Honmą, nukirto jam galvą ir pasmeigė ją ant pagalio prie Šidžio tilto (jap. 四条大橋 Shijō ōhashi) (Walthall 1995).
Šigekunis Ugas (jap. 重国羽後 Shigekuni Ugo) ( 1862 m. spalio 15 d). buvo vienas iš pagrindinių žmonių, surengusių vestuves tarp princesės Čikako Kadzu-no Mijos (jap. 和宮 親子内親王 Kazu-no-Miya Chikako naishinnō) ir 14-ojo Tokugavos šioguno (jap. 将軍 shōgun). Kadangi princesė Čikako buvo kilmingesnė ir turtingesnė už šioguną, tai supyktino Tosos nacionalistus. Ugo labai bijojo Tosos lojalistų. Po Šimos Sakono (jap. 島左近 Shima Sakon) mirties, Ugo ilgą laiką bijojo palikti Kudžio (jap. 九条 Kujō) (Kudžio buvo Šimos pagalbininkas) rezidenciją, bet galiausiai grįžo namo pas savo šeimą ir po dviejų mėnesių buvo nužudytas. Nors ir nėra patikimų šaltinių, atskleidžiančių žudikų asmenybes, manoma, kad jį nužudė Okada su dar dvejais Takečio pasekėjais (Hillsborough 2017).
Mašira Bunkičis (verčiamas kaip „Beždžionė Bunkičis“) (jap. 猿の文吉 Mashira no Bunkichi) (1862 m. spalio 23d.) dirbo Šimai Sakonui. Jis aktyviai dalyvavo nacionalistų gaudime, kadangi už tai gerai mokėdavo. Būtent dėl to Tosos lojalistai Bunkičio nekentė. Igurašis Keino (jap. 五十嵐系の Igurashi Keino), kuris 1916 m. prisipažino dalyvavęs Bunčikio nužudyme, sakė:
„Mes visi nekentėme Bunkičio. Mes visi norėjom nužudyt jį, bet mūsų buvo tiek daug, jog turėjom daryt loteriją, kas gaus teisę jį nužudyt. Laimėjo Okada ir dar du kiti. Nebuvo verta mūsų kardų purvinti jo krauju, todėl nusprendėm jį pasmaugti.“ (Hillsborough 2017, p. 116).
Okada kankino Bunkičį kol galiausiai jį pasmaugė ir pakabino jo kūną prie Sandžio tilto (jap. 三条大橋 Sanjō Ōhashi). Kitą ryta jo pakabintas kūnas buvo visiškai nuogas, kojos buvo raudonos, o į išangę ir varpą buvo prakišti bambuko kuolai (Hillsborough 2017).
Ikeučis Daigaku (jap. 池内大学 Ikeuchi Daigaku) (1863 m. kovo 11 d.) ir Hadžimė Kagava (jap. 香川肇 Kagawa Hajime) (1863 m. kovo 18 d), kurių žudikai iki šiol nėra nustatyti, bet manoma kad Okada galėjo prie to prisidėti (Hillsborough 2017). Dėl šaltinių trūkumo, tikima jog Okada yra nužudęs daug daugiau žmonių nei yra aprašyta.
Okados apsauginio darbas
Okada taip pat dirbo Kaišiū Katso (jap. 勝海舟 Katsu Kaishū) apsauginiu 1863 m., jį pasamdęs buvo Sakamotas Rioma (jap. 坂本龍馬 Sakamoto Ryōma) (Hillsborough, 2017). Katsu rašė:
„Iš niekur nieko, mane užpuolė trys samurajai su ištrauktais kardais. Okada iš karto išsitraukė savo ilgą kardą ir perpjovė vieną iš užpuolikų į dvi dalis. Aš buvau sužavėtas jo technika ir žaibišku greičiu“ (Hillsborough 2017, p. 97).
Kaišiū Katsu buvo patyręs samurajus, mokinęsis pas Odanį Seičiro (jap. Odani Seichirō) ir Šimadą Toranosuke (jap. 島田虎之介 Shimada Toranosuke), kurie buvo pripažinti mokytojai samurajai. Kadangi Katsu palaikė Tokugavos šiogunatą, o Okada jam dirbo, Takečis pradėjo nekęst Okados.
Okados mirtis
Iširus Tosos lojalistų partijai, Okada pasivadino Tecudzo (jap. 鉄三 Tetsuzō). Tuo metu tai buvo labai įprastas vardas, kuriuo Okada galėjo slapstytis nuo pareigūnų. Kioto pareigūnai netgi buvo pradėję jį vadint „Benamiu Tecudzo“, bet paskui jį ištrėmė iš Kioto miesto, nes jis turėjo tatuiruočių (Hillsborough 2017). Jis buvo greitai suimtas Tosos pareigūnų, kurie iškart atpažino Okadą. Prasidėjus tardymams, Okada greitai išdavė savo dar nepagautų bendrininkų lojalistų vardus, taip pat atskleidė informaciją apie savo mokytoja Takečį Hanpeitą, ir jo planuotus žudymus. 1865 m. kovo 11d. Okadai buvo skirta mirties bausmė ir jam nukirto galvą (Hillsborough 2017).
Naudota literatūra
- Hillsborough, R. 2017, Samurai Assassins: „Dark Murder“ and the Meiji Restoration, 1853-1868, McFarland & Company, Jefferson.
- Walthall, A. 1995, „Off with Their Heads! The Hirata Disciples and the Ashikaga Shoguns“, Monumenta Nipponica, Vol. 50 (2), p. 137-170. Prieiga per internetą: JSTOR. [žiūrėta 2024 m. lapkričio 18 d.].
- Zhao, Y. 2018, Caught in Between: The Japanese “Men of High Purpose” of the Nineteenth Century and Their Ambiguous Position Between Assassin and Terrorist. Magistro darbas. Duke universitetas.
