Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru).
Ankstyvasis gyvenimas
Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar žinomo kaip Takečis Dzuidzanas; jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko, kaip buvo įprasta). Okada Izo mosikuodavo juo nuo ryto iki vakaro taip intensyviai, kad po užsiėmimų skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu, o 1860 m. kartu su mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方 Chūgoku) regioną bei Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salą, mokydamasis kovos meno ir samurajų gyvenimo principų. 1862 m. persikėlė į Kiotą, kur toliau gilinosi į Takečio mokymus. Šis Okadą pakvietė prisijungti prie nelegaliai suformuotos Tosos lojalistų partijos (jap. 土佐勤皇党 Tosa Kinnō-tō) (Zhao 2018), siekdamas juo pasinaudoti politiniams žudymams, vadintiems „dieviškuoju atpildu“ (jap. 天誅 tenchu). Tosos lojalistai buvo prisiekę ištikimybę imperatoriui ir priešinosi šiogūnato (jap. 徳川幕府 Tokugawa bakufu) vykdomai užsienio politikai. Jie priėmė šūkį „Sonno Džioi“ (jap. 尊王攘夷 Sonnō Jōi), kuris išvertus reiškia „Garbė imperatoriui, tremtis užsieniečiams“.
Okados politinės žmogžudystės
Inouė Saičiro (jap. 井上佐一郎 Inoue Saichirō) buvo policijos pareigūnas, tačiau po brolio mirties, įtardamas, kad už tai atsakingi Tosos lojalistai, tapo šnipu ir įsiskverbė į jų grupuotę. 1862 m. rugpjūčio 26 d. Okada su draugais iš lojalistų partijos pasikvietė Inouę į restoraną. Išsiaiškinę, jog šis yra šnipas, apsvaigino Inoę ir išsitempė į lauką, kur Okada jį pasmaugė. Manoma, kad Inouė buvo pirmoji Okados auka.
Seičiro Honma (jap. 本間精一郎 Seiichirō Honma) – dar viena auka. Manoma, kad 1862 m. spalio 13 d. naktį jį girtą prie baro pasitiko Okada ir Tanabė Godžiro (jap. Tanabe Gōjirō) (Hillsborough 2017). Šie nužudė Honmą: nukirto jam galvą ir pasmeigė ant kuolo prie Šidžio tilto (jap. 四条大橋 Shijō ōhashi) (Walthall 1995).
Šigekunis Ugas (jap. 重国羽後 Shigekuni Ugo) – vienas iš pagrindinių žmonių, surengusių princesės Čikako Kadzu-no Mijos (jap. 和宮 親子内親王 Chikako naishinnō Kazu-no-Miya) ir 14-ojo Tokugavos šiogūno (jap. 将軍 shōgun) vestuves. Princesė Čikako buvo kilmingesnė ir turtingesnė už šiogūną, o tai supykdė Tosos nacionalistus. Ugo labai bijojo Tosos lojalistų. Po Šimos Sakono (jap. 島左近 Shima Sakon) mirties Ugo ilgą laiką vengė palikti Kudžio (jap. 九条 Kujō) rezidenciją (Kudžio buvo Šimos pagalbininkas), tačiau galiausiai grįžo pas savo šeimą ir po dviejų mėnesių, 1862 m. spalio 15 d., buvo nužudytas. Nors ir nėra patikimų šaltinių, atskleidžiančių žudikų tapatybę, manoma, kad jį nužudė Okada kartu su dar dviem Takečio pasekėjais (Hillsborough 2017).
Mašira Bunkičis (verčiamas kaip „Beždžionė Bunkičis“; jap. 猿の文吉 Mashira no Bunkichi) – 1862 m. spalio 23 d. Okados Izo auka. Jis dirbo Šimai Sakonui ir aktyviai gaudydavo nacionalistus, nes už tai gerai mokėdavo. Būtent dėl to Tosos lojalistai nekentė Bunkičio. Igurašis Keino (jap. 五十嵐系の Igurashi Keino), kuris 1916 m. prisipažino dalyvavęs Bunčikio nužudyme, sakė: „Mes visi nekentėme Bunkičio. Mes visi norėjom jį nužudyti, bet mūsų buvo tiek daug, kad turėjome traukti burtus, kas gaus teisę jį nužudyti. Laimėjo Okada ir dar du kiti. Nebuvo verta mūsų kardų purvinti jo krauju, todėl nusprendėm jį pasmaugti.“ (Hillsborough 2017, p. 116). Okada kankino Bunkičį, kol galiausiai jį pasmaugė ir jo kūną pakabino prie Sandžio tilto (jap. 三条大橋 Sanjō Ōhashi). Kitą rytą kūnas rastas visiškai nuogas: kojos raudonos, o į išangę ir varpą buvo įstatyti bambuko kuolai (Hillsborough 2017).
Ikeučis Daigaku (jap. 池内大学 Ikeuchi Daigaku) (nužudytas 1863 m. kovo 11 d.) ir Kagava Hadžimė (jap. 香川肇 Kagawa Hajime) (nužudytas 1863 m. kovo 18 d.) – aukos, kurių žudikai iki šiol nenustatyti, tačiau manoma, kad Okada galėjo prie to prisidėti (Hillsborough 2017). Dėl šaltinių trūkumo tikima, kad Okada nužudė daug daugiau žmonių, nei yra aprašyta.
Okados apsauginio darbas
1863 m. Okada dirbo Kaišiū Katsu (jap. 勝海舟Kaishū Katsu) apsauginiu. Jį pasamdė Sakamotas Rioma (jap. 坂本龍馬 Sakamoto Ryōma) (Hillsborough, 2017). Katsu rašė: „Iš niekur nieko mane užpuolė trys samurajai su ištrauktais kardais. Okada iš karto išsitraukė savo ilgą kardą ir perpjovė vieną iš užpuolikų į dvi dalis. Buvau sužavėtas jo technikos ir žaibiško greičio“ (Hillsborough 2017, p. 97).
Kaišiū Katsu buvo patyręs samurajus, mokęsis pas Odanį Seičiro (jap. 小谷清郎 Odani Seichirō) ir Šimadą Toranosukę (jap. 島田虎之介 Shimada Toranosuke), jie buvo pripažinti samurajų mokytojai. Kadangi Katsu palaikė Tokugavos šiogūnatą, o Okada jam dirbo, Takečis pradėjo nekęsti Okados.
Okados mirtis
Iširus Tosos lojalistų partijai, Okada pasivadino Tecudzo (jap. 鉄三 Tetsuzō). Tuo metu tai buvo įprastas vardas, leidęs jam slapstytis nuo policijos. Kioto pareigūnai netgi buvo pradėję Okadą vadinti Benamiu Tecudzo. Visgi vėliau jis buvo ištremtas iš Kioto, nes turėjo tatuiruočių (Hillsborough 2017). Netrukus Okadą suėmė Tosos pareigūnai, jie iškart jį atpažino. Prasidėjus tardymams, Okada greitai išdavė dar nepagautų bendrininkų lojalistų vardus, taip pat atskleidė informaciją apie savo mokytoją Takečį Hanpeitą ir jo planuotas žudynes. 1865 m. kovo 11 d. Okadai buvo skirta mirties bausmė – jam nukirsta galva (Hillsborough 2017).
Naudota literatūra
- Hillsborough, R. 2017, Samurai Assassins: „Dark Murder“ and the Meiji Restoration, 1853-1868, McFarland & Company, Jefferson.
- Walthall, A. 1995, „Off with Their Heads! The Hirata Disciples and the Ashikaga Shoguns“, Monumenta Nipponica, Vol. 50 (2), p. 137-170. Prieiga per internetą: JSTOR. [žiūrėta 2024 m. lapkričio 18 d.].
- Zhao, Y. 2018, Caught in Between: The Japanese “Men of High Purpose” of the Nineteenth Century and Their Ambiguous Position Between Assassin and Terrorist. Magistro darbas. Duke universitetas.
Redagavo Beatričė Pilytė
