Onrio

Tradiciniame Japonijos tikėjime ir literatūroje Onrio (jap. 怨霊, Onryō, pažodžiui „kerštinga dvasia“) pavadinimas yra suteiktas vaiduokliams (jap. 幽霊, Yūrei), kurie gali padaryti ar sukelti tiesioginę žalą gyviesiems, sužeisti ar nužudyti savo priešus bei sukelti stichines nelaimes siekdami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas (Matsuyama, 2017).

Onrio terminas kartais persidengia su kitu Gorio (jap. 御霊, Goryō) vaiduoklių grupei taikomu pavadinimu. Pagrindinis skirtumas nuo Onrio yra tas, jog Gorio grupei priskiriamos dvasios nebūtinai visada būna kerštingos (Nakamura, 1983).

Išvaizda

Tradiciškai Onrio ir kiti japoniški vaiduokliai neturėjo savitų skiriamųjų bruožų, kurie leistų nustatyti jų priklausymą konkrečiai grupei ar tipui.

Vis dėlto, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), išaugus klasikinės japonų dramos ir šokio žanro kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) populiarumui, šioms dvasioms vizualizuoti buvo sukurtas specialus teatro kostiumas.

Vaiduoklio ar dvasios kostiumas buvo sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: balto, laidojimo ceremonijos metu vilkimo kimono (jap. 着物, Kimono), kuris yra vadinamas širošiodzoku (jap. 白装束, Shiroshōzoku) arba šinišiodzoku (jap. 死に装束, Shinishōzoku), susivėlusių ir nesušukuotų ilgų juodų plaukų peruko bei specialaus veido makiažo, kurį sudaro baltos spalvos pagrindas (jap. 白粉, Oshiroi) bei mėlynos spalvos veido piešiniai (jap. 隈取, Kumadori) (Graves, 2011).

Kai kurie autoriai teigia, jog Onrio išvaizdos skiriamuoju bruožu arba požymiu taip pat būtų galima laikyti įvairias ant jų kūno matomas žaizdas ar kitus ženklus, kurie indikuotų apie šių vaiduoklių mirties priežastis (Hongo, 2008; Matsuyama, 2017).

Kilmė bei elgsena

Teigiama, jog onrio tipo dvasiomis paprastai tampa tokie žmonės, kurių mirtis yra nenatūrali ir taip pat yra susijusi su stipriomis neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip įniršis, neapykanta, pagieža, pavydas ir pan.

Žmonės tiki, jog onrio dažniausia tampa įvairūs savižudžiai, karų, stichinių nelaimių, žmogžudysčių aukos.

Sakoma, jog šios nelaimingųjų dvasios niekaip negali pamiršti jiems gyvenimo metu padarytos skriaudos, todėl palaipsniui transformuojasi į piktąsias, keršto savo skriaudėjams siekiančias dvasias (Yokai, n.d.).

Kerštas yra šių piktųjų dvasių maistas. Onrio nesirenka savo skriaudėjams atkeršyti iš karto, todėl jie paprastai gyvena ilgą, tačiau kančių kupiną gyvenimą.

Onrio prakeikia vietas ir žmones, kuriose jos vaidenasi. Tikėta, kad šis prakeiksmas, per įvairias užkrečiamąsias ligas, taip pat galėjo būti perduodamas ir kitiems niekuo dėtiems gyviesiems (Matsuyama, 2017).

Legendos

Literatūroje egzistuoja ne vienas pasakojimas apie onrio.

Tekančios Saulės šalyje yra gerai žinoma istorija apie Oiva (jap. お岩, Oiwa). Ji buvo aprašyta „Jocuja Kaidan“ (jap. 四谷怪談, Yotsuya Kaidan) pasakojime ir yra viena iš žymiausių Japonijos kabuki dramų (Gunter, 2016).

Vis dėlto, žymiausiu onrio yra laikoma tikra, IX a. gyvenusi istorinė Japonijos asmenybė – Sugavara No Mičidzane (jap. 菅原道真, Sugawara no Michizane) .

Tuometinėje Japonijos valdžioje Sugavara No Mičidzane ėjo šalies ministro pareigas, tokiu būdu keldamas grėsmę Fudživara klano (jap. 藤原氏, Fujiwara-uji) valdžios monopoliui.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog Fudživara klanas, siekdamas diskredituoti Sugavara No Mičidzane, apkaltino ministrą pasikėsinimu užimti sostą.

Minėtasis ministras buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas į Kiūšiū salą (jap. 九州, Kyūshū), kurioje praėjus dvejiems metams ir numirė.

Rašoma, jog asmenys, kurie neteisingai apkaltino Sugavara No Mičidzane patys mirė keistomis aplinkybėmis, praėjos keleriems metams po pastarojo mirties (Hall, 1999).

Onrio kulto raida

Apie onrio kultą ir kerštingų dvasių baimę buvo užsiminta Naros istorinio laikotarpio (jap. 奈良時代, Nara jidai, 710-794 m.) pabaigos rašytiniuose tekstuose.

Heiano periodu (jap. 平安時代, Heian-jidai, 794-1185m.) onrio kultas dar labiau išpopuliarėjo dėl imperatoriaus dvaro intrigų gausos (Nakamura, 1983).

Onrio kultas buvo paremtas tikėjimu, jog kerštingos sielos galėjo būti nuramintos atliekant įvairius religinius ritualus (Hall, 1999).

Feodaliniu Japonijos periodu karius neramino mūšio lauke nukautų priešininkų dvasių ramybė (Nakamura, 1983).

Vėliau budistų vienuolių dėka, tikėjimas kerštingomis dvasiomis paplito ir eilinių Tekančios Saulės šalies žmonių gretose (Antoni, 1988).

Naudota literatūra

1. Graves, Z. 2011. Ghosts: The Complete Guide to the Supernatural. Chartwell Books.
2. Gunter, L. 2016. „7 Japanese Ghosts Who You Should Avoid at Absolutely all Costs“, Thought Catalogue. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
3. Hall, J. W. 1999. The Cambridge History of Japan, vol. 2. Cambridge: Cambridge University Press.
4. Hungo, J. 2008. „It’s ghost season in Japan — who you gonna call?“. The Japan Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
5. Yokai, n.d. Onryo. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
6. Matsuyama, H., 2017. „Onryo: Duality of Vengeful Spirits and Japanese Ghost Stories“. Patternz.jp. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
7. Nakamura, K., 1983, „Goryo“, Kodansha Encyclopedia of Japan, vol. 3. Tokyo: Kodansha Ltd.

Redagavo Andrius Bimbiras