Pragaro sugulovė

Pragaro sugulovės (jap. 地獄太夫, Jigoku tayū) vardas yra suteiktas vienai iš daugelio Japonijos būtybių. Jos legenda yra svarbi dėl to, kad papasakoja apie tam tikras Japonijos Budizmo ypatybes. Pirmieji Pragaro sugulovės vaizdiniai literatūroje ir mene pasirodė Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代  Edo Jidai). Šiuo istoriniu periodu grožinė literatūra ir paveikslai, vaizduojantys raudonųjų žibintų kvartalo gyvenimą, buvo itin populiarūs (yokai.com 2019).

Išvaizda

Pragaro sugulovė buvo nepaprasto grožio, elegantiška ir kerinti aukšto rango sugulovė. Ji dėvėjo pragaro elementais papuoštą kimono (jap. 着物, kimono) (Myers 2017).

Legenda

Senai senai, gyveno viena jauna samurajaus (jap. 侍, Samurai) dukra. Kai jos tėvas buvo nužudytas, mergina su savo šeima bėgo slėptis, tačiau pakeliui buvo užpulta banditų. Šie pagrobė merginą ir pardavė ją prabangiam viešnamiui, kuris veikė dabartiniame Osakos (jap. 大阪府 Osaka-fu) regione. Ten ji buvo mokoma, siekiant ją paversti į aukštesniosios klasės sugulovę (jap. 遊女, Yuujo). Bėgant laikui ji tapo išvaizdžia, protinga ir gudria moterimi. Mergina tikėjo, jog dėl visų savo gyvenime patirtų nelaimių ir nesėkmių buvo kalta jos karma – veiksmų, kuriuos ji padarė praeitame gyvenime rezultatas. Merginai siekiant išgąsdinti ir nuvyti ją persekiojančias nelaimes, jai buvo suteiktas pragaro (jap. 地獄, jigoku) slapyvardis. Ji dėvėjo kimono, kurį puošė skeletų, ugnies ir scenų iš pragaro vaizdiniai. Jos kalba buvo elegantiška, jos žodžiai – išmintingi, o poezijos deklamavimo sugebėjimai – išskirtiniai. Vis dėlto, mergina pastoviai kartojo Budos vardą, siekdama gauti nuodėmių atleidimą. Unikalus merginos slapyvardis bei jos neeilinė išvaizda ne tik išskyrė ją iš kitų sugulovių, bet ir padėjo pritraukti papildomo dėmesio (yokai.com 2019).

Gandai apie Džigoku pasiekė ir dzen budizmo vienuolį Ikiu Sodžiun (jap. 一休宗純, Ikkyū Sōjun). Šis, norėdamas susitikti su žymiąja sugulove, apsilankė viešnamyje. Susitikę, jie vienas su kitu bendravo deklamuodami eiles: Džigoku teiravosi ką vienuolis, kuris neturėtų palikti šventyklos, veikia „malonumų rajone“. Ikiu atsakė, jog būdamas dzen vienuoliu jis nėra susietas su savo kūnu, kadangi pasiekus nušvitimą kūnas nebeegzistuoja, todėl nėra skirtumo ar jis viešnamyje ar šventykloje. Jigoku priėmė vienuolį, pasiūlė jam vegetariško maisto, tačiau šis paprašė sakės ir karpio. Kadangi jis valgė žuvį ir gėrė alkoholį, Džigoku suabejojo vienuolio tapatybe (dzen vienuoliams buvo draudžiama valgyti mėsą, vartoti alkoholį ir pan., nes tai buvo žemiški troškimai) (Myers 2017). Džigoku pasiuntė kitas viešnamio suguloves patikrinti Ikiu tapatybės. Merginos šoko, dainavo, grojo instrumentais. Vienuolis besimėgaudamas merginų pasirodymu prisijungė prie šventės. Džigoku paslapčia stebėjo Ikiu veiksmus iš kito kambario, kuomet pastebėjo keistus šešėlius ant popierinių durų. Žvilgtelėjusi į kambarį dar kartą mergina pamatė, jog visos merginos pavirto skeletais, besimėgaujančiais muzika. Tačiau įžengusi į kambarį vėl pamatė normalų vaizdą.

Ikiu linksminosi iki nualpimo. Atgavęs sąmonę, viduryje nakties vienuolis nuėjo į verandą. Ikiu persisvėrė per verandoje esančią atramą ir pradėjo vemti į ežerą. Vėmalams palietus vandenį, karpis, kurį suvalgė vienuolis atgijo. Ši reginį savo akimis regėjo ir pati pragaro sugulovė. Sekantį rytą mergina paklausė Ikiu ar tai ką jį matė buvo sapnas ar realybė. Vienuolis pamokė ją apie dangų ir pragarą, papasakojo, jog išvaizda gali būti apgaulinga. Jis paklausė Džigoku: „Kada mes neesame sapne? Kada mes neesame skeletai? Mes visi esame tiesiog skeletai apgaubti mėsa ir suskirstyti į vyrus ir moteris. Kuomet mes iškvėpsime paskutinį kartą, mūsų oda sutrūks, lytis išnyks, aukštesnio ar žemesnio sluoksnio žmonės visi taps vienodais. Oda tėra karkasas pritvirtinantis mūsų kūną prie skeleto. Pagalvok apie tai! Aukštas ir žemas, jaunas ir senas, vyras ir moteris: visi yra vienodi. Jeigu priimsi šią tiesą, tu suprasi.“

Tai išgirdusi Džigoku prižadėjo atsisakyti savo profesijos ir  nusprendė tapti vienuole, tačiau Ikiu liepė merginai likti sugulove. Jis pasakė, kad ši turi rasti savo  asmeninį kelią į nušvitimą, kad religija yra veidmainiška ir būti prostitute yra vertingiau nei vienuole. Nuo to momento Džigoku tapo Ikiu mokine. Ji pasiliko viešnamyje, o Ikiu pradėjo ją dažnai lankyti, kad galėtų kartu medituoti ir melstis. Ji pagaliau rado vidinę ramybę. Džigoku ne tik tęsė sugulovės darbą, bet ir dosniai aukojo labdarai. Kiekvieną dieną ji meditavo ir meldėsi, kol pagaliau pasiekė nušvitimą. Kaip ir dauguma sugulovių, mergina susirgo ir mirė būdama jauna. Mirties metu vienuolis buvo šalia. Jos paskutiniai žodžiai buvo poema, per kurią ji atskleidė savo norą: „Kai aš mirsiu nesudeginkit ir nepalaidokit mano kūno. Išmeskit mane į laukus, kad mano kūną galėtų suvalgyti badaujantys šunys“. Ikiu išpildė paskutinį sugulovės norą ir paliko jos kūną laukuose. Šalia esančiame kaime vienuolis pastatė jai kapą (yokai.com 2019).

Naudota literatūra:

1. Kazuhiko, K., 2017. An Introduction to Yokai Culture. Monsters, Ghosts, and Outsiders in Japanese History. Japan Publishing Industry Foundation for Culture, Japan.
2. Meyer, M. „Jigoku tayū“. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta: 2019m. balandžio 28 d.].
3. Meyers, J., 2017. “Who is the Hell Courtesan?”. 日本文化の入り口マガジン[わらく]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta: 2019m. balandžio 29 d.].
4. Nzumel, 2015, „Ikkyū and the Hell Courtesan“. Multoghost.wordpress.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta: 2019m. balandžio 28 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras