Riūkiū etninė grupė

Riūkiečiai (jap. 琉球民族 Ryūkyū minzoku) – etninė Japonijos grupė, gyvenanti Riūkiū salyne (jap. 琉球列島 Ryūkyū-rettō), besidriekiančiame tarp Kiūšiū salos (jap. 九州 Kyūshū) (Japonija) ir Taivano. Didžiausia salyno sala – Okinava (jap. 沖縄島 Okinawa-jima). Salynas priklauso Japonijos Okinavos (jap. 沖縄県 Okinawa-ken) ir Kagošimos (jap. 鹿児島県 Kagoshima-ken) prefektūroms. Salyno gyventojų skaičius siekia apie 1,5 mln. (Visuotinė lietuvių enciklopedija, n. d.).

Istorinis kontekstas

Maždaug iki X a. salyno gyventojai vertėsi medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu (Accessible Travel Okinawa, n. d.). Nuo X a. pradėjo formuotis atskiros gentys, paremtos etniniais ir šeiminiais ryšiais, kurios XIV a. pradžioje suskilo į tris karalystes: šiaurinę Hokudzano karalystę (kunigamių kalba 北山 Fukuuzan), centrinę Čiūdzano karalystę (jap. 中山 Chūzan) ir pietinę Nandzano karalystę (jap. 南山 Nanzan). Trijų karalysčių karai dėl dominavimo tęsėsi iki Čiūdzano karalystės pergalės 1429 m., tada buvo įkurta Riūkiū karalystė (jap. 琉球国 Ryūkyū-koku) (Travel Japan, n. d.; Schoonover, 2013).

Riūkiū karalystė palaikė stiprius prekybinius, kultūrinius ir politinius ryšius su Kinija. Riūkiū karalystės kaip Kinijos „duoklininkės“ statutas tęsėsi nuo 1429 iki 1609 m., kai Šimazu klanas (jap. 島津氏 Shimazu-shi) iš Kiūšiū salos (Japonija) užėmė Okinavą. Riūkiū karalystė buvo įtraukta į Japonijos feodalinę sistemą, nors tuo pačiu metu vis dar palaikė oficialius santykius su Kinija. 1879 m., Meidži restauracijos (jap. 明治維新 Meiji Ishin) metu, Riūkiū karalystę oficialiai aneksavo Japonija ir ji tapo Okinavos prefektūros dalimi (Uezato, 2020).

Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Riūkiū salynas buvo okupuotas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir grąžino Japonijai tik 1972 m. (Minority Rights Group, 2018).

Kultūra

Dėl geografinės padėties, stiprių politinių ir prekybinių ryšių su Kinija, Japonija ir Pietų Azija susiformavo išskirtinė Riūkiū salyno tautų kultūra.

Kalba

Riūkiečių vartojamos kalbos priskiriamos japonų kalbų šeimai. Išskiriamos šešios pagrindinės, japonų kalbai artimos, tačiau nuo jos besiskirančios kalbos: okinaviečių (沖縄口/ウチナーグチ Uchināguchi), mijakų (宮古口/ミャークフツ Myākufutsu), jaejamų (八重山物言/ヤイマムニ Yaimamuni), amamių (島口/シマユムタ Shimayumuta), kunigamių (山原言葉/ヤンバルクトゥーバ Yanbaru Kutūba) ir jonagunių (与那国物言/ドゥナンムヌイ Dunan Munui). Japonijos imperijos laikotarpiu (1868–1945 m.) aktyviai laikytasi nuomonės, kad Riūkiū kalbos yra tik japonų kalbos tarmės (Kavaliauskas, n. d.). Dėl neigiamos vyriausybės politikos šių kalbų atžvilgiu ir draudimų Riūkiū kalbas vartoti valdžios institucijose ir mokyklose, Riūkiū kalbos sparčiai nyksta – jauni salyno gyventojai dažniau vartoja bendrinę japonų kalbą (Kavaliauskas, n. d.; Minority Rights Group, 2018). Šiuo metu šešios pagrindinės Riūkiū salyno kalbos įtrauktos į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.

Menai

Nuo XVII a. antrosios pusės Riūkiū kultūra turėjo didelę įtaką karalystės valdymui. Teatras, muzika ir taikomoji dailė buvo formuojama ne pagal menininkų asmeninius interesus, o pagal valstybės poreikius, daugiausiai meną naudojant įvairuose politiniais tikslais (Uezato, 2020).

Kumiodoris (okin. 組踊 Kumi wudui) – tradicinis Okinavos muzikinis teatras, jį XVIII a. pradžioje sukūrė šokių magistratas (jap. 踊奉行 Odori bugyō) Tamagusukis Čiokunis (jap. 玉城朝薫 Tamagusuku Choukun) Kinijos diplomatams linksminti. Teatre vaidina vien tik vyrai, pasirodyme naudojama muzika, dialogai, šokiai, kalbama ir dainuojama okinaviečių kalba, vaizduojamos vietinės reikšmės legendos ir istoriniai įvykiai. Įprastai grojama tradiciniu tristygiu instrumentu sanšinu (jap. 三線 Sanshin). Nuo 2010 m. kumiodoris įtrauktas į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą (National Theatre Okinawa, n. d.).

Kidžiokos bašiofu (jap. 喜如嘉の芭蕉布 Kijōka-bashōfu) – tradicinis okinaviečių moterų amatas, kai iš bananmedžio lapų pluošto gaminamas audinys. Visi darbai, nuo lapų pluošto rinkimo, iki audimo ir dažymo, atliekami rankomis (Visit Okinawa Japan, n. d. – b). Šis amatas įtrauktas į svarbių Japonijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąrašą.

Riūkiū stiklas pradėtas gaminti Okinavoje Meidži eros pradžioje. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus perdirbti amerikiečių karių paliktus stiklinius butelius, buvo imti gaminti ryškių spalvų, pūslėto stiklo gaminiai, reprezentuojantys vandens ir augalijos spalvas (Visit Okinawa Japan, n. d. – b).

Maistas

Pagrindinis ingredientas – kiauliena. Manoma, kad kiauliena į Okinavą pateko iš Kinijos. Naudojamos visos gyvulio dalys, ypač mėgstami patiekalai su kiaulienos papilve, šonkauliukais ir kojomis. Vartojama daug žuvies, tofu, daržovių (karčiųjų melionų, saldžiųjų bulvių, jūros dumblių). Vietinis okinaviečių gėrimas – avamoris (okin. 泡盛/アームイ Āmui), seniausias distiliuotas gėrimas Japonijoje, gaminamas ne iš japoniškų, o iš tailandietiškų ryžių (Accessible Travel Okinawa, n. d.).

Šventės

Nahos virvės traukimo festivalis (jap. 那覇大綱挽 Nahaōdzunahiki) – vienas iš didžiausių ir laukiamiausių Okinavos prefektūros festivalių. Jis pradėtas švęsti dar Riūkiū karalystės laikotarpiu, norint padėkoti už gausų derlių ir paprašyti lietaus. Kasmet, spalio mėnesį, festivalio metu traukiama 200 metrų ilgio, 43 tonų svorio virvė, jai patraukti reikia apie 15 000 žmonių (Accessible Travel Okinawa, n. d.).

Naha Hari festivalis (jap. 那覇ハーリー Naha hārī) – tradicinė žvejų lenktynių šventė, vykstanti kasmet gegužės mėnesį. Šventė kilusi iš Kinijos, Okinavoje pradėta švęsti prieš 600 metų. Ji skirta melstis už žvejų saugumą ir gausų derlių. Lenktynės vyksta tradicinėmis valtimis, išpuoštomis drakonų ar žuvų motyvais (Visit Okinawa Japan, n. d. – a).

 

Dabartinės problemos

Amerikos karinės bazės

Po Antrojo pasaulinio karo, JAV užėmus Okinavą, didelė dalis žemdirbystei tinkamos žemės buvo panaudota karinių bazių statybai. Šiuo metu 70,6 % Japonijos teritorijos, priklausančios JAV karinei infrastruktūrai, yra Okinavoje, nors Okinavos prefektūra sudaro tik 0,6 % visos Japonijos teritorijos. Pagrindinės problemos saloje – karinių lėktuvų keliamas triukšmas ir tarša, lėktuvų avarijos ir karių įvykdomi nusikaltimai (Okinawa Prefectural Government, n. d.). 2016 m. apie 65 000 Okinavos salos gyventojų susirinko į protesto akciją prieš JAV karines bazes Okinavoje. Protestas buvo surengtas reaguojant į vietinės gyventojos išprievartavimą ir nužudymą, kurį įvykdė buvęs JAV laivyno pareigūnas (Minami, 2016).

Pripažinimas

Riūkiečiai Japonijoje nėra oficialiai pripažįstami kaip etninė grupė. Nors Japonija supranta Riūkiū kultūros reikšmę, ši bendruomenė vis dėlto nesulaukia realaus palaikymo iš Japonijos vyriausybės. Nepaisant aštuntame ir devintame dešimtmečiuose atsiradusių raginimų Riūkiū kalbas vartoti visuomeninėse įstaigose, šių kalbų vartojimas valdymo, teisinėse ar mokymo įstaigose nėra reglamentuojamas. Šios kalbos bei Riūkiū tautos istorija nėra įtrauktos į bendrąją mokymo programą (Minority Rights Group, 2018).

1999 m. įkurta vietinių Riūkiū čiabuvių asociacija (jap. 琉球弧の先住民族会 Ryūkyū ko no senjūmin-zoku-kai) dalyvauja Jungtinių Tautų organizuojamuose forumuose, reikalaudami iškelti JAV karines bazes iš Okinavos, aktyvinti Riūkiū kalbų, istorijos ir tradicijų puoselėjimą bei pripažinti Riūkiū salyno gyventojus atskira etnine grupe (Minami, 2016).

 

Literatūros sąrašas:

1. Accessible Travel Okinawa, n.d., „Okinawa culture and history List“, Accessible Travel Okinawa. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
2. Kavaliauskas, V. n.d., „Riukiu kalbos“, Visuotinė Lietuvių Enciklopedija. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
3. Minami, D. 2016, „The Okinawa Problem: The forgotten history of Japanese colonialism and Ryukyuan indigeneity“, Rising Powers Initiative. 2016 m. rugsėjo 20 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
4. Minority Rights Group, 2018, „Ryukyuans (Okinawans) in Japan“, Minority rights group. 2018 m. balandis. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
5. National Theatre Okinawa, n.d., „Kumiodori“, National Theatre Okinawa. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
6. Okinawa Prefectural Government, n.d., „U.S. military base issues in Okinawa“, Okinawa Prefectural Government. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
7. Schoonover, M. 2013, „The Ryukyu Kingdom is Reunited by Sho Hashi“, Okinawan at Heart. 2013 m. balandžio 17 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
8. Travel Japan, n.d., „The Ryukyu Kingdom: A Brief History“, Travel Japan. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
9. Uezato, T. 2020, „Okinawa: The unique culture of the Ryūkyū Islands“, Nippon. 2020 m. spalio 30 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
10. Visit Okinawa Japan, n.d. – a, „Hari – Okinawa’s Maritime Festivals“, Visit Okinawa Japan. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
11. Visit Okinawa Japan, n.d. – b, „Traditional Okinawan Arts“, Visit Okinawa Japan. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
12. Visuotinė lietuvių enciklopedija, n.d., „Riukiu salos“, Visuotinė Lietuvių Enciklopedija. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].

Redagavo: Wiktoria Czerlanis