Roninai

Roninas (浪人 rōnin) – yra samurajus (武士 bushi, 侍 samurai) karys, praradęs savo valdovą. Samurajus gali tapti roninu keliais būdais: jo valdovas miršta arba praradęs savo įtaką netenka galios. Taip pat samurajus gali prarasti savo valdovo palankumą, globą ir būti išvarytas. Taip samurajus tampa negerbiamu roninu.

Pažodžiui roninas verčiamas kaip „bangų žmogus“, kitaip tarus, atsiskyrėlis ar klajūnas. Samurajai tapę roninais tokiais ir būdavo – klajūnai, atskirti nuo visuomenės. Naros ( 奈良時代 Nara-jidai) ir Heiano (平安時代 Heian-jidai) laikotarpiais šiuo terminu buvo vadinami vergai, pabėgę nuo savo valdovų iš jų žemių, kurie dažniausiai pasirinkdavo nusikaltėlio gyvenimą (Szczepanski 2017).

Iš samurajaus į roniną

Sengoku (戦国時代 Sengoku-jidai) laikotarpiu, nuo 1467 iki maždaug 1600 m., samurajams buvo leista ir priimtina susirasti naują valdovą, jei šis žūdavo mūšyje. Šiuo chaotišku ir karingu laikotarpiu visiems valdovams reikėjo kuo daugiau patyrusių karių sustiprinti savo kariuomenei, todėl roninai greitai rasdavo sau naujus valdovus. Taip pat roninai galėjo palikti savo valdovą ir pradėti tarnauti kitam, jei esamas valdovas jiems neįtikdavo (Szczepanski 2017).

Tojotomis Hidejošis (豊臣 秀吉 Toyotomi Hideyoshi), kuris valdė Japoniją 1585-1598 m., pradėjo šalies vienijimą ir taikos laikotarpį, kurį toliau pratęsė Tokugavų šiogunatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, liet. paskutinė feodalinės Japonijos karinė vyriausybė). Taip samurajų ir jų valdovų santykiai pasikeitė. Japonija buvo suvienyta ir įsitvyrojo taika, todėl feodalinės Japonijos valdovams, ar kitaip vadinamiems daimio (大名 daimyō), dideli karių kiekiai nebesuteikė jokios naudos. Samurajai, netekę savo valdovo, gyveno negarbingą gyvenimą ir kentė skurdą (Szczepanski 2017).

Roninas turėjo du pasirinkimus. Roninui buvo leidžiama tapti savo buvusio valdovo artimo giminaičio samurajumi. Jei tai buvo neįmanoma, ar jei samurajus norėjo išlikti ištikimas ir atsidavęs vienam valdovui, jis atlikdavo ritualinę savižudybę, sepuką (切腹 seppuku/ hirakiri, liet. pilvo perskrodimas) (Szczepanski 2017).

Pasak samurajų garbės kodekso – bušido (武士道 bushido), samurajus privalėjo atlikti savižudybę, jei šio valdovas buvo nugalėtas ar žuvo kovoje. Tik taip samurajus galėjo išlaikyti savo garbę. Tokie kodekso įstatymai palengvino visuomenės gyvenimą, kadangi taip buvo išvengta masinių žudymų iš keršto ir nereikalingo bedarbių karių – roninų skaičiaus augimo (Szczepanski 2017).

Samurajai, kurie neatlikdavo savižudybės, o pasirinkdavo toliau gyventi, tapdavo negerbiami, prarasdavo gerą reputaciją. Kaip garbingų samurajų luomo nariams, jiems buvo griežtai draudžiama pradėti naują karjerą: tapti ūkininkais, menininkais ar prekeiviais. Daugumą samurajų tokį darbą niekino ir laikė žeminančiu. Aukštesnio statuso roninui buvo įmanoma rasti darbo, kaip sargybiniu ar samdomu kariu pasiturintiems prekeiviams. Tačiau didesnė dalis roninų pasukdavo į nusikalstamą kelią, įsidarbindavo ar net patys suburdavo nusikalstomas grupuotes ir užsiiminėjo viešnamių ir lošimo namų įsteigimu. Tokie veiksmai tik pablogino roninų įvaizdį paprastų žmonių akyse. Roninai buvo matomi kaip sukti, pavojingi ir negarbingi žmonės (Szczepanski 2017).

Legenda apie 47 roninus

Legenda apie drąsiuosius 47 roninus yra viena žinomiausių ne tik senovės, bet ir modernioje Japonijoje. Suvienytoje Japonijoje, kurioje įsitvyrojo taika, samurajų luomas prarado savo svarbą, o be karo samurajai prarado ir savo funkciją visuomenėje. Tačiau ne visi roninai buvo apibūdinami kaip sukti, pavojingi ir negarbingi žmonės (Szczepanski 2017a).

47 roninų legenda prasideda 1701 m., kai du jauni feodalai, Asanas Naganoris (浅野長矩 Asano Naganori) ir Kamejus Korečika, buvo pakviesti Japonijos imperatoriaus Higašijamos (東山天皇 Higashiyama-tennō) į Edo miestą (šiuolaikinį Tokiją). Asanas – galingas Ako klano (赤穂藩 Akō Han) valdovas, Kamejus – galingas Cuvanų šeimos (津和野藩 Tsuwano-han) valdovas. Šiems feodalams buvo paskirtas aukšto rango šiogunato atstovas Kira Jošinaka (吉良義央 Kira Yoshinaka) mokyti atvykusius etiketo taisyklių. Kira buvo pagarsėjąs, kaip suktas, gobšus, kyšių reikalaujantis žmogus (History in a Nutshell 2017). Atvykę, Asanas ir Kamejus jam įteikė dovanas, kurios Kirai neįtiko. Pasipiktinęs ir įžeistas Kira pradeda atvykėlius įžeidinėjimus visomis palankiomis progomis. Asanas kantriai kentė Kiros panieką, o Kamejus buvo pasiruošęs jį už tai nužudyti. Nerimaudami dėl savo valdovo, Kamejaus vasalai Kirai sumokėjo didelę pinigų sumą. Kiros užgauliojimai Kamejui liovėsi, tačiau Asano niekinimas tapo vis įžūlesnis (History Channel 2017).

Neiškentęs tokios nepagarbos Asanas savo kardu puolė Kirą. Nors Kira ir liko gyvas, tačiau jo veidą subjaurojo Asano padarytas randas. Kardo naudojimas Edo pilyje buvo griežtai draudžiamas, Asanas buvo įkalintas, o vėliau jam įsakyta nusižudyti (History in a Nutshell 2017).

Pasklidusi žinia apie Asano mirtį, pasiekė daugiau nei 300 jo vasalų. Įniršę jie susibūrė į 47 samurajų, dabar jau roninų, grupę ir pagal bušido kodeksą nusprendė atkeršyti Kirai. Tikėdamasis keršto Kira įtvirtino apsaugą savo namuose, o be sargybinių iš jų niekur neišeidavo. Norėdami numalšinti Kiros įtarimus 47 roninai išsiskirstė ir pasirinko naujas profesijas. Roninų vadas Oišis Jošias (大石良雄 Ōishi Yoshio), dar žinomas kaip Oišis Kuranosuke (大石内蔵助 Ōishi Kuranosuke), buvo vienas garbingiausių ir ištikimiausių Asano samurajų. Oišis, norėdamas apsaugoti savo šeimą ir atsikratyti Kiros šnipų, išsiskyrė su savo žmona, apsimetė girtuokliu, paleistuvaudavo, vėlėsi į girtuoklių muštynes. Galiausiai jis prarado visą garbę kaip samurajus. Taip, laikui bėgant, Kira patikėjo, kad šie samurajai pamiršo apie kerštą ir atsipalaidavo. Jis nustojo slapstytis ir sumažino sargybinių skaičių (History Channel 2017).

1703 m. visi roninai susibūrė Edo mieste atnaujinti savo garbingą priesaiką – priversti Kirą atlikti sepuką, taip atkeršydami už savo valdovą ir pasiduoti valdžiai. Vienas iš roninų buvo išsiųstas perduoti žinią apie jų planą Ako klanui. Tuomet du metus trukęs keršto planas buvo sėkmingai įvykdytas. Oišis ir jo grupė be jokių nesklandumų užpuolė Kiros Edo rūmus, pasigailėdami tik moterų ir vaikų. Mūšio metu Kira slėpėsi apsimesdamas tarnu, bet Asano padarytas randas ant veido Kirą išdavė (History in a Nutshell 2017). Pasak F. W. Sealo (2007), radę Kirą roninai leido jam mirti garbingai, atliekant sepuką, tačiau šiam nesutikus Kiros galva buvo nukirsta tuo pačiu kardu, kuriuo Asanas atliko sepuku ritualą. Galiausiai Kiros nukirsdinta galva buvo nuneša prie Asano kapavietės, kaip sėkmingo keršto simbolis roninų mirusiam valdovui. Kaip teigia Szczepanski (2017a), roninų keršto istorija greitai pasklido po miestą ir visi gyventojai susirinko jų sveikinti, roninų garbė buvo atkurta. Po sėkmingo keršto visi roninai pasimeldę prie Asano kapo, susėdo ir laukė savo sulaikymo, bei nuosprendžio (History Channel 2017).

Roninai buvo padalinti ir išskirti į keturias atskiras grupes. Jie tapo didvyriais, kurie laikėsi bušido kodekso ir atkeršijo už savo valdovą, dauguma tikėjosi, kad šiems roninams bus atleista už Kiros nužudymą. Tačiau po ilgų dvejonių roninai buvo nuteisti atlikti garbingąjį sepuką, kuriame dalyvavo ir Oišio sūnus. Po ceremonijos visi roninai buvo palaidoti kartu, Sengakudži (泉岳寺 Sengaku-ji) šventykloje, kur palaidotas ir Asanas. Szczepanski (2017a) teigimu, kiti legendos pasakojimai mini, jog ronino, kuris buvo išsiųstas perduoti žinią į Ako, buvo pasigailėta. Nugyvenęs ilgą gyvenimą jis buvo palaidotas šalia kitų roninų.

Legendoje byloja, kad vienas samurajus, pasipiktinęs Oišio negarbingu girtuokliavimu ir paleistuvavimu, jį apspjovė gulintį gatvėje. Šis samurajus po roninų mirties prie jų kapo atliko sepuką, norėdamas parodytų gailestį ir išpirkti savo kaltę, dėl Oišio įžeidimo (Szczepanski 2017a).

Dėl savo dramatiškumo, principinio įsipareigojimo ir tragedijos, ši tikra pasaka tapo Japonijos nacionaline legenda ir yra dažnai perpasakojama spektakliuose, operose, filmuose ir mene (History Channel 2017).

Šių dienų roninai

Šiuo laikotarpiu terminas „roninas“ Japonijoje nėra užmirštas ir yra vis dar vartojamas, tačiau dažniau kaip jaunimo tarpe egzistuojantis žargonas. Dabar roninais yra vadinami asmenys, kurie nebaigė universiteto ar kolegijos, metė studijas ar buvo iš jų išmesti. Roninais vadinami ir biuro darbuotojai, kurie buvo išmesti iš darbo arba jo nerado (Szczepanski 2017).

Naudota literatūra

1. History Channel, 2017, „Revenge of the 47 ronin“, History Channel. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].
2. History in a Nutshell, 2017, „47 ronin. History of Japan in a Nutshell“, YouTube. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].
3. Seal, F.W. 2007, „The 47 Ronin“, The Samurai Archives Japanese History Page. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].
4. Szczepanski, K. 2017, „What Were The Ronin?“, ThoughtCo. 2017 liepos 21. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].
5. Szczepanski, K. 2017a, „The 47 Ronin Story“, ThoughtCo. 2017 balandžio 25. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].
6. 3png.com. Shuǐmò xuányá biān de jiànkè. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15d.].