Sakmė apie princą Gendžį

Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014).

Autorė

Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki Šikibu buvo autorės pseudonimas, bet ne tikrasis jos vardas. Tikrasis vardas iki šiol nėra nustatytas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi rūmų įrašais teigia, jog ja galėjo būti imperatoriaus rūmų freilina – Fudživara Takako (jap. 藤原 香子, Fujiwara Takako). Būdama 30-ies metų amžiaus, ji ėmė tarnauti imperatorienei, slapčia ją mokė kinų kalbos. Tuo metu kinų kalbą galėjo mokytis tik vyrai, kurie ją naudodavo spręsdami kasdienines politines valdžios problemas. Moterys dažniausiai likdavo namuose, rašydavo poeziją ar memuarus japonų kalba. Murasaki kinų kalbą išmoko savarankiškai besidomėdama kiniška literatūra bei paskatinta savo išprususio tėvo. Žymiausi Murasaki Šikibu kūriniai yra „Sakmė apie princą Genjį“ ir „Murasaki Šikibu dienoraštis“. Manoma, kad rašytoja pradėjo kurti po savo vyro mirties, tapusi imperatoriškųjų rūmų freilina bei imperatorienės Šioši (jap. 藤原彰子, Fujiwara no Shoshi) bendruomenės nare. Gyvendama rūmuose ji turėjo galimybę ne tik iš arti stebėti vidinį imperatoriškojo dvaro gyvenimą, bet ir pati jį patirti. Manoma, kad tai paskatino ją pradėti rašyti dienoraštį, eilėraščius ir poemas (Chelsea Bernard, 2014).

Sakmė apie princą Gendžį

„Sakmė apie princą Gendžį“ – yra psichologinis romanas, kuriame yra papasakojamas, autorės sugalvoto, princo Gendžio gyvenimas bei jo meilės santykiai su moterimis. Sakmė yra sudaryta iš 54 skyrių arba 1100 puslapių.  Romanas yra suskirstytas į 3 dalis. Pirmojoje ir antrojoje dalyse yra pasakojama apie princo Gendžio jaunystę, romantinį gyvenimą, netektis bei tremtį, o trečiojoje dalyje – apie princo Gendžio įpėdinius bei žmogaus egzistencinius klausimus. Darbe taip pat yra tarpinių skyrių dėl kurių autentiškumo ir autorystės yra nesutariama iki šiol. Pats romanas yra unikalus savo sklandžiu rašymo stiliumi, autorės gebėjimu atskleisti žmogiškąsias emocijas ir jausmus. Šiame romane taip pat yra apie 800 tradicinių japoniškų eilėraščių, vadinamų vaka (jap. 和歌, waka).

Romane yra pasakojama apie Hikaru Gendžio (jap. 光源氏, Hikaru Genji) gyvenimą. Hikaru (jap. 光, hikaru) yra kilmingas šeimos vardas, kuris reiškia šviesą, švytėjimą. Dėl šios priežasties pagrindinis romano personažas yra dažnai vadinamas švytinčiu princu arba švytinčiu Gendžiu. Gendžis – japonų imperatoriaus Kiricubo (jap. 桐壷, Kiritsubo)  sūnus. Princo motina buvo žemesnio statuso moteris, kuri negalėjo vadintis imperatoriaus žmona. Dėl politinių priežasčių imperatoriui Kiricubo teko išbraukti Gendžį iš teisėtų paveldėtojų į karūną sąrašo. Gendžio statusas rūmuose sumenko ir jis buvo paskirtas dirbti vienu iš imperatoriaus kariuomenės vadų. Pagrindinis dėmesys istorijoje yra teikiamas Gendžio romantinio gyvenimo ir aristokratiškos visuomenės ypatybių aprašymui.

Gendžio motina mirė princui būnant trijų metų amžiaus. Šią žinią išgirdęs imperatorius Kiricubo pasineria į sielvartą ir daugelį metų negali jos pamiršti. Vėliau imperatorius sutiko kilmingą merginą, princesę Fudžicubę, kuri ne tik priminė jo buvusią mylimąją – Gendžio motiną, bet ir tapo viena iš imperatoriaus žmonų. Nuo šios merginos prasideda princo Gendžio meilės kelionė. Iš pradžių jis pamilo Fudžicubę kaip pamotę, o vėliau kaip moterį, o ši jam atsako jam tuo pačiu. Princas jautėsi  sužlugdytu, nes žinojo, kad ši meilė buvo uždrausta. Be to, Gendžis jau turėjo žmoną Aoi (jap. 葵, Aoi), su kuria santykiai suprastėja po šių princo meilės aferų. Pasakojimo metu Gendžis palaikė intymų ryšį ne su viena moterimi, tačiau dauguma santykių pasibaigdavo netikėta moterų mirtimi. Kitais atvejais, moterys princui tiesiog atsibosdavo.

Kiek vėliau Gendžis apsilanko Kitajamoje, kuri yra šiaurinėje Kioto miesto dalyje. Ten jis sutinka labai gražią 10-ies metų amžiaus mergaitę. Ji sugeba sužavėti princą, kuris vėliau išsiaiškina, kad ši buvusi jo pamotės Fudžicubos dukterėčia. Jis ją pagrobia ir parsiveža į savo rūmus, kuriuose jis rūpinasi mergaitės švietimu ir ruošia ją tapti svajonių moterimi. Per šį laiką Gendžis slaptai susitinka su Fudžicuba, kuri laukėsi jo sūnaus. Visi manė, kad vaikas yra imperatoriaus Kiricubo, todėl šiedu buvo sutarę niekam apie šią paslaptį neprasitarti. Vėliau jų vaikelis tampa teisėtu princu, o Fudžicuba tampa imperatoriene.

Santykiai tarp Gendžio ir jo žmonos Aoi pagerėja. Ji pagimdo jam sūnų, kuris netrukus miršta. Princas sielvartaudamas randa užuojautą pas Murasakę (jau užaugusią mažąją mergaitę) ir vėliau ją veda. Gendžio tėvas, imperatorius Kiricubo miršta. Kiricubo sūnus Suzaku, kurio motina yra išvien su imperatoriaus priešais užima valdžią. Viena iš Gendžio meilės aferų iškyla į viešumą. Jo pusbrolis, spaudžiamas pareigos, nubaudžia Gendžį, ištremdamas jį su jo sugulove į Sumos miestą, apsuptą jūros ir kalnų. Čia Gendžis tęsia savo meilės kelionę ir šį kart užmezga intymius santykius su Akašio (išmintingas vyras, pas kurį Gendžis apsilaikydavo) dukra. Ji pagimdo Gendžiui vienintelę jo dukrą, kuri vėliau taps imperatoriene.

Imperatoriaus įsakymu Gendžis sugrįžta į Kiotą. Jo ir Fudžicubės sūnus tampa imperatoriumi. Jis žino, kad Gendžis yra tikrasis jo tėvas, todėl imperatorius nusprendžia pakelti Gendžio rūmų statusą iki aukščiausio lygmens.

Gendžiui tapus 40-ies, jo gyvenimas po truputėlį ima ristis žemyn. Jo politinė karjera, valdžia ir statusas nekinta, tačiau jo vidiniai išgyvenimai, jo meilė daro jį pažeidžiamu. Jis veda dar vieną žmoną, trečiąją princesę, kuri knygoje yra žinoma Ona (jap. 女三宮 , Onna san no Miya) vardu. Gendžio sūnėnas Kašivagis (Kashiwagi) ją išprievartauja, kuri vėliau pastoja. Naujosios Gendžio vedybos sujaukia jo ir Murasakės santykius. Ji nusprendžia  tapti vienuole, daugiau savęs nebeskaudinti ir ramiai nugyventi likusį savo gyvenimą.

Mirus Murasakei, Gendžis apmąsto visą savo gyvenimą, jo laikinumą ir beprasmiškumą. Istorija nutrūksta skyriuje, pavadintu „pranykęs debesyse“ (jap. 雲隠 , Kumogakure). Šiame skyriuje nėra jokio teksto, tik jo pavadinimas, kuris leidžią daryti aliuziją į princo Gendžio mirtį.

Likę autorės darbo skyriai yra vadinami Udži (Udži – miestas esantis pietinėje Kioto prefektūroje). Jie pasakoja apie Kaoru (jap. 薫, Kaoru) ir jo geriausio dragą Nio (jap. 匂 , Nio). Nio yra imperijos princas, Gendžio dukros sūnus. Šie du vaikinai varžosi dėl merginų dėmesio, Kaoru netgi dvejoja dėl Nio ištikimybės ir mano, kad šis slepia savo mylimąją nuo jo. Kaoru yra laikomas pirmuoju pasaulio istorijoje literatūros antiherojumi.

Ši Heiano periodo aristokratų gyvenimą pabrėžianti, nelaiminga, komplikuotų santykių ir psichologinių vidinių veikėjų išgyvenimų kupina istorija išgarsino Murasakės Šikibu vardą. Jos darbas yra žinomas kaip vienas svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių (De Wolf, Charles, Manoa, 2017, Yosano Akiko, 1994-1995).

Romano autorystės problema

Iki šiol nesutariama dėl tikrojo romano autoriaus vardo. Kai kurie tyrinėtojai yra pareiškę abejones dėl Murasaki Šikibu darbo autorystės. Surinkti įrodymai leidžia teigti, jog būtent Murasaki Šikibu parašė šį romaną. Viena iš veikėjų jos darbe netgi yra pavadinta jos naudotu Murasaki Šikibu pseudonimu. Taigi kodėl tyrinėtojams kyla abejonės dėl šio romano autorystės? Heiano laikotarpiu žmonių reakcija į Murasaki parašytą darbą galėjo būti nevienoda. Vieni galėjo žavėtis, girti jos meistriškumą, o kiti neigiamai žiūrėti į šį darbą tik todėl, kad jos autorė buvo moteris. Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, jog buvo bandyta suklastoti darbo autorystę, priskiriant šį darbą vienam iš imperatoriaus rūmuose gyvenusių vyrų. Vis dėlto yra sutariama dėl darbo išleidimo metų (1021 m.), nes tai patvirtina antras svarbus įrodymas – Šarašinos dienoraštis (jap. 更級日記, Sarashina Nikki), kuriame Šarašina pasidalijo savo teigiamomis emocijomis, perskaičius Murasaki Šikibu romaną apie princą Gendžį. Murasaki Šikibu taip pat užsimena apie šį romaną savo pačios dienoraštyje.

Jos dienoraščio įrašas patvirtina, kad jau 1008 metais, dalį romano jau buvo galima perskaityti.

Romano Interpretacijos ir šie laikai

• „Sakmė apie princą Gendžį“ yra svarbus darbas tiek japonų, tiek pasaulio literatūros kontekste. Jis tapo įkvėpimo šaltiniu daugumai rašytojų. Kūrinys pasižymi vidine darna, tikroviškų veikėjų vaizdavimu, sumišusiu, psichologiniu princo Gendžio bei jo moterų gyvenimu. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Jasunaris Kavabata (Yasunari Kawabata) atsiimdamas premiją teigė, jog: „Sakmė apie princą Gendži yra aukščiausia japonų literatūros viršūnė. Iki pat mūsų dienų nėra tokio grožinio kūrinio, kuris galėtų jam prilygti“ (Yasunari Kawabata, 1968).
• Japonijos mokyklose šis darbas yra įtrauktas į privalomų perskaityti literatūros kūrinių sąrašą.
• XII a. buvo sukurtas ritinys su „Sakmės apie princą Gendžį“ iliustracijomis (jap. 源氏物語絵巻, Genji Monogatari Emaki). Jis yra laikomas nacionaline šalies vertybe bei yra saugomas dviejuose Japonijos muziejuose (Tokugavos meno muziejuje ir Goto muziejuje).
• XVII-XVIII a. kiekvienam romano skyriui buvo sukurti atskiri šilkografiniai paveikslai.
• Remiantis XII a. rankraščiu, 2000-ųjų metų liepos 19, ant 2000 jenų banknoto, rašytojos garbei, Japonijos bankas nusprendė uždėti Princo Gendžio ir Murasakės atvaizdus.
• Šiuolaikinėje literatūroje Gendžio sakmė buvo pritaikyta mangos komiksuose (Waki Yamato, 1988).
• Remiantis šiuo romanu buvo sukurtas ne vienas filmas. Vienas iš jų taip ir vadinasi „Sakmė apie princą Gendžį“ (1951).
• XVII a. šiogunas (jap. 将軍 – shōgun) Tokugava Iemicu (jap. 徳川 家光, Tokugawa Iemitsu) savo dukrai, vestuvių proga, padovanojo baldus ir namų apyvokos daiktus papuoštus šio romano motyvais.
• Japonijos Kioto bei Udžio miestuose yra pastatytos akmeninės skulptūros, vaizduojančios rašytoją Murasakę Šikibu, kuri savo rankose laiko „Sakmės apie princą Gendžį rankraščius“.

Naudota literatūra

1. Chelsea Bernard, 2014, „The Worlds first novelist“. Prieiga per internetą: <https://www.tofugu.com/japan/murasaki-shikibu/> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 20 d.].
2. De Wolf, Charles, Manoa, 2017, „Shining Genji“, [žiūrėta 2018 m. lapkričio 12 d.].
3. Yasunari Kawabata, 1968, Nobel Lecture. Prieiga per internetą: <https://www.nobelprize.org/prizes/literature/1968/kawabata/lecture/>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 12 d.].
4. Kadokawa shoten, Zen yaku Genji monogatari / Yosano Akiko (yaku.), 1994-1995.
5. Sakmė apie princą Gendžį, 1951. [filmas] Režisierius Kōzaburō Yoshimura.
6. Maki, 1940 „Lady Murasaki and the Genji Monogatari“. Prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/2382593?seq=1#page_scan_tab_contents>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 18 d.].
7. Mayumi Ishida, 2000. Prieiga per internetą: <http://www.dartmouth.edu/~arth17/Genji.index.html>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].
8. Mary Mark Ockerbloom, 1978.  „The Diary of Murasaki Shikibu.“ by Murasaki Shikibu.
9. Mark Cartwright, 2017. Prieiga per internetą: <https://www.ancient.eu/Tale_of_Genji/>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].
10. The Editors of Encyclopaedia Britannica, Murasaki Shikibu – Japanese courtier and author. Prieiga per internetą: <https://www.britannica.com/biography/Shikibu-Murasaki>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 12 d.].
11. The Editors of Encyclopaedia Britannica – The Tale of Genji. Prieiga per internetą: <https://www.britannica.com/topic/The-Tale-of-Genji>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 20 d.].
12. The Tale of Genji: Volumes 1-54. Prieiga per internetą: <https://www.wdl.org/en/item/785/>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 11 d.].
13. Various, 2017. Genji Monogatari Preiga per internetą: <https://www.youtube.com/watch?v=NR58kLrp88o>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras