Samurajai

Samurajai (武士 bushi, 侍 samurai) – Japonijoje XII–XIX a. gyvavusio karių luomo atstovai. Šimtmečius egzistavęs karių luomas žinomiausias dėl savo garbės suvokimo, drąsos, besąlygiško paklusnumo ir tvirto garbės kodekso. Nuo įprasto tų laikų kario samurajus skyrėsi tuo, jog ypač rūpinosi savo dvasiniu tobulėjimu, kova buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis, o svarbiausia – jis laikėsi garbės kodekso – bušido (武士道 bushido).

Luomo atsiradimas ir iškilimas

Nors samurajų luomas susiformavo tik XII a., užuomazgos siekia VIII a. pabaigą, kai Fudživarų (Fujiwara) klanui neįtikę turtingi žemvaldžiai pradėjo plėsti savo įtaką. Tuo metu samurajai buvo gerai ginkluoti, kovų užgrūdinti, daug karinės galios savo šeimininkui užtikrinantys pavaldiniai. Paties žodžio samurajus reikšmė gali būti verčiama kaip „tas, kuris tarnauja“.

Nors tarp samurajų buvo ir smulkiųjų žemvaldžių, dauguma samurajų buvo bežemiai ir tarnavo kilmingiesiems bei turtingiesiems. Jie paskirdavo visą savo gyvenimą vienam pagrindiniam tikslui – saugoti šeimininką. Dažniausiai tai būdavo karo prievolė, naujų teritorijų užėmimas ar jau turimų žemių gynimas. XII a. pradžioje, kai imperatoriaus ir kilmingųjų politinė įtaka po truputį silpo, gerokai sustiprėjo didieji šalies klanai, kuriuos tuo metu rėmė samurajai.

Gempei (源平 Genpei) karą, kilusį tarp Tairos (平 Taira) ir Minamotų (源 Minamoto) klanų, užbaigė legendinio samurajaus Minamoto Jošicunės (Minamoto Yoshitsune) pergalė. Ši pergalė sustiprino samurajų vaidmenį tuometinėje Japonijoje. Po pergalės Minamotų klano vadas Minamoto Jaritomo centralizavo valdymą, o sostine tapo Kamakuros (Kamakura) miestas. Kamakuros šiogūnato įkūrimas padėjo perimti visą politinę Japonijos galią į samurajų rankas. Jaritomo valdymo sėkmė tiesiogiai priklausė nuo samurajų luomo galingumo, todėl buvo griežtai vertinama, kam suteikti samurajaus titulą. Be paties Jaritomo pritarimo niekam nebuvo leista vadintis samurajumi, o tie, kurie šio nutarimo nesilaikė, buvo baudžiami mirtimi (Samurajai ir bušido).

Moralinės vertybės ir bušido

„Pagrindiniais bušido principais buvo ištikimybė siuzerenui bei ginklo garbė, o ne lojalumas monarchui ar patriotinis nusiteikimas visos Japonijos atžvilgiu. Didelė svarba teikta ir katakiuti, kraujo kerštui, įteisintam kaip moralinio teisingumo jautimas. Greta ištikimybės buvo pareigos principas, kuris buvo suprantamas kaip „gyvenimo prasmė ir įstatymas“, „dvasios ir veiksmų tiesmukiškumas“ arba „teisingumas“. Iš teisingumo buvo išvedama kilnumo samprata – tai „dvasios savybė priimti sprendimą… pagal sąžinę, nesvyruojant: „Mirti, jei reikia, žudyti – kai reikia“. Japonų kalboje pareiga išreiškiama žodžiu „giri“ (pažodžiui teisingas principas), kilusiu iš „giši“ (ištikimas vasalas, garbingas žmogus, kilnus žmogus). Renkantis tarp pareigos (giri) ir jausmų (nindzė), visada pirmenybė pareigai“ (vartiklis.lt).

Aštuoni esminiai bušido kodekso principai yra šie: teisingumas (義 gi), drąsa (勇 yū), geranoriškumas (仁 jin), pagarba (礼 rei), nuoširdumas (誠 makoto), garbė (名誉 meiyo), ištikimybė (忠義 chūgi), savitvarda (自制 jisei). Bušido – nerašytas samurajų garbės kodeksas, kurio idėjos labai glaudžiai siejamos su šintoizmo ir dzenbudizmo mokymu. Jis nurodė samurajaus elgseną feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas mokė kovos menų, garbės ir dvasinio tobulėjimo.

Feodalizmo laikais bušido nebuvo niekur surašytas, todėl ir samurajams laikytis šių taisyklių buvo tik garbės reikalas. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Vėliau bušido buvo surašytas – Daidodzi Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“ tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajus turėjo būti pavyzdingas ir niekad neapleidžiantis savo šeimininko. Samurajus privalėjo gerbti šeimą ir tikėti, jog ištikimybė, teisybė ir drąsa – svarbiausios samurajaus dorybės (Kurakinaitė 2014).

Katana buvo populiariausias samurajų ginklas. Nors jie naudojo ir lankus, ir ietis, bet kataną ir samurajų jungė svarbus moralinis bei dvasinis ryšys. Kardą samurajus gerbė ir saugojo kaip savo paties gyvybę, nes tikėjo, jog tai pagrindinis jo jėgos šaltinis, o pamesti ar leisti priešui atimti kataną – blogiau nei mirti ar būti nugalėtam kovoje. Katanos kaldinimas būdavo ypač svarbus ir daug dėmesio bei sugebėjimų reikalaujantis procesas ne tik dėl to, kad kardas turėjo būti nepriekaištingai tvirtas ir aštrus, bet ir dėl jo išvaizdos. Samurajai tikėjo, jog garbę įkūnija kardas. Dažnai katanos rankeną puošdavo auksiniai ar sidabriniai ornamentai, vėliau išpopuliarėjo puošimas ryklio oda.

Samurajaus garbė

Samurajus, praradęs garbę, ją atgauti galėjo atlikdamas charakirį (腹切 seppuku, 腹切り harakiri). Tai savižudybės ritualas, atsiradęs XII a., kai Japonijoje išaugo samurajų luomo reikšmė. Charakiris atsirado kaip bandymas išvengti patekimo į priešo rankas, tačiau ilgainiui tapo garbinga alternatyva mirties bausmei arba noras išvengti negarbės, išpirkti atliktą nusikaltimą, atsiprašyti už padarytą klaidą, pasiaukoti tam, kad išgyventų samurajaus šeima.

Dažniausiai charakirį atlikdavo pats samurajus ir jo geriausias draugas ar giminaitis. Samurajus su nedideliu peiliu persipjaudavo pilvą iš kairės į dešinę, tada šiek tiek į viršų; po šio veiksmo jo draugas arba giminaitis nukirsdavo jam galvą. Dažniausiai samurajai tai darydavo savanoriškai, nors buvo ir priverstinių atvejų. 1868 m. priverstiniai charakiriai buvo panaikinti. Charakiris buvo atliekamas anksti ryte. Samurajus sėdėdavo lauke žiūrėdamas į kylančią saulę ir apsuptas artimųjų. Iš pradžių jo buvo prašoma parašyti trumpą atsisveikinimo poemą (俳句 haiku), o tada pasitikdavo savo lemtį – garbingą mirtį nuo kardo ašmenų. Senovėje tikėta, kad žmogaus siela slepiasi ne širdyje, o pilve, dėl to samurajus persipjaudavo pilvą, kad išlaisvintų sielą (Kurakinaitė 2014).

Haiku

Haiku – prozinės poezijos stilius, unikali Japonijos poezijos forma. Haiku primena dvasinę filosofiją, daoistų simbolizmą, rytų mistikų ir dzenbudistų mokymą. Tai pasireiškia simbolių gausa. Būdinga paprasta kalba, peržengianti įprastas reikšmes. Eilėse vyrauja linijinis tikslus mąstymas apie gamtos maloningumą ir pasyvią žmogaus egzistenciją. Tai spalvų, jausmų, gamtos, filosofijos mišinys, keliantis kontrastingumo įspūdį.

Haiku atsirado XVI a. iš kito žanro – tankos. Tanka (kitaip uta) – japonų lyrikos žanras, nerimuotas penkiaeilis, kurį sudaro taip eilutėse išsidėstę skiemenys: 5, 7, 5, 7, 7. Pirmosios tankos eilutės ir yra haiku (Kurakinaitė 2014).

Samurajaus kelias buvo nuolat lydimas mirties šešėlio. Mirtis samurajui nebuvo tragedija. Jis ją suprato kaip neišvengiamą dalyką, kurį anksčiau ar vėliau patirs. Toks požiūris pririša samurajų prie jo pareigos. Iš čia gimsta atsakomybė, sielos ir kūno auka – dedikavimas savo suverenui. Paprasta drąsa – ne dorybė. Tai tik aklas stūmimasis į priekį, neatsižvelgiant į aplinkybes. Intelektualumas, žmogiškumas ir drąsa yra vertinami bruožai, jie samurajų daro žmogumi (Yamamoto 1907).

Samurajai Tokugavų šiogūnate

XVII a. pradžioje suvienijus Japoniją, prasidėjo 250 metų trukęs taikos ir gerovės laikotarpis. Pirmą kartą per visą samurajų luomo gyvavimo istoriją samurajai ėmė valdyti taikiai, o ne remdamiesi karine galia. Buvo išleistas įstatymas, nurodantis samurajams skirti tiek pat dėmesio kultūriniam ugdymui kiek ir kariniam treniravimuisi. Taip pat buvo propaguojamas konfucianizmas.

Būtent tuo metu Japonijoje išpopuliarėjo bušido. Jis paplito ir tarp kitų luomų, greitai išpopuliarėjo dėl budizmo ir konfucianizmo idėjų. Nors bušido buvo labiau skirtas kariams dėl nuolat pabrėžiamų karinių aspektų, galima pastebėti ir kitokių idėjų: meilė ir pagarba savo šeimai (ypač vyresniesiems), gerumas, nuoširdumas, gebėjimas užjausti kitą. Taikos metu Japonijoje samurajai buvo priversti imtis biurokratinių darbų ar amatų. Visgi dauguma jų save laikė kariais ir tikėjo, jog taikai pasibaigus vėl galės grįžti prie to, ką laikė tikruoju savo pašaukimu.

1588 m. priimtas įstatymas numatė, kad viešumoje nešioti kardą gali tik samurajai, ir tai dar labiau padidino atskirtį tarp jų ir valstiečių. Naudodamiesi proga, dauguma samurajų pradėjo nešiotis po du kardus taip aplinkiniams parodydami savo socialinį statusą. Būtina paminėti, jog būtent tuo laikotarpiu samurajų gyvenimo lygis ėmė sparčiai prastėti, kadangi dauguma jų vis dar pragyvendavo iš to, ką jiems sumokėdavo jų šeimininkas, o taikos metu tokio tipo užmokesčiai buvo gerokai sumažinti, tai ypač supykdė didžiąją dalį samurajų.