Sekigaharos mūšis

Sekigaharos mūšis –  tai 1600 m. spalio 21 d. vykęs mūšis Japonijoje, tarp Rytų ir Vakarų armijų. Rytų (rytų Japonijos klanų) armija, ištikima Tokugavai Iejasu, kuris pats jai ir vadovavo, o Vakarų (vakarų Japonijos klanų) armija ištikima Tojotomiui Hidejoriui, vadovaujama Išidos Micunario. Šis mušis nulėmė Japonijos ateitį užbaigus Sengoku laikotarpį ir gražinus taiką ilgam laikui (Davis 1999, p. 207-208).

Priežastys

Oda Nobunaga lėtai įtvirtino savo valdžia didelėje Japonijos dalyje ir kontroliavo tuometinį šogūną, Ašikaga Jošiaki. Ašikaga bandė pasišalinti iš šios keblios padėties 1573 m. užpuldamas Nobunagą. Šis sąmokslas nepavyko ir kurio pasekoje baigėsi jo, kaip šioguno, valdymas. Valdžia atiteko Nobunagai. Oda Nobunaga buvo išduotas savo vasalo, Akečio Micuhide 1582 m. ir per Kioto antpuolį pasidarė seppuku (ritualinė savižudybė). Po šio įvykio Tojotomis Hidejošis nusprendė atkeršyti už Nobunagą ir paimti Japonijos valdžia į savo rankas (Davis 1999, p. 205).

Tačiau staigi Hidejošio mirtis 1598 m. sukurė smarkią suirutę. Tokugava Iejasu pradėjo kampanija prieš Tojotomių klaną. Sakoma, kad Tokugava tuo metu buvo vienintelis išgyvenęs Nobunagos sąjungininkas, kuris perims Hidejošio palikimą kaip buvo perimtas Nobunagos.

Istorija

Devintojo mėnesio penkioliktąją dieną (1600 spalio 21 d.), jungtinės dviejų armijų frakcijos susitiko kovoje prie Sekigaharos. Apytiksliai apskaičiuota, kad rytinės armija buvo surinkusi apie 70 000 karių. Vakarinės armijos buvo išdėstyta apie 80 000 karių. Tik pusė armijos buvo išleista i kovą. Tarp karių, buvusių Sekigaharos kovos lauke spalio 21 dieną, buvo šnekama, kad mūšis gali pabaigti dešimtmečius trukusias civilines suirutes ir to pasekoje, kad ateis naujas stiprus šiogunas, suvienijantis visą Japonija.  Buvo praėję tik du metai nuo tada, kai mirė Tojotomis Hidejošis, žmogus su jėga ir kompentetingumu galėjęs suvienyti Japoniją. Galingiausi daimio (feodalas; feodo valdovas) toliau tęsė kovas dėl absoliučios valdžios visoje Japonijoje. Spalio 21 dieną du konkurentai, Tokugava Iejasu ir Išida Micunaris, susitiko kovos lauke (Hall 2008, p. 178).

Išida buvo žinomas už savo, kaip politiko, sugebėjimus, o ne kaip karo strategas. Nepaisant to, jo tapimas Hidejošio sūnaus, Hidejorio, šalininku pritraukė dar senojo karvedžio sąjungininkus į savo pusę. Jo armiją Sekigaharoje sudarė ir garsus to meto karių vardai, tokie kaip: Mori iš Čošu, Kobajakava, Kikava, Ukita ir Šimazu iš Sacumos. Dėl šeimų iš vakarinės Japonijos, Išidos armija buvo vadinama „Vakarine Armija“. Iejasu, jau labai stiprus žemių valdytojas ir neeiline karine karjera buvo įsikūręs Edo (tuometinis Tokijas), naujai pastatytoje pilyje. Iejasu buvo sėkmingai pelnęs sąjungą su keletą žinomų daimio šeimų, kaip Kato, Hosokava ir Kuroda. Dėl jų įtakos centro rytuose, Tokugavos armija buvo vadinta „Rytine Armija”. Kampanija, vykusi Sekigaharoje, buvo jau prasidėjusi prieš keletą mėnesių politiniais manevrais. Liepą, Tokugava buvo iškviestas apginti kaimyną sąjungininką nuo potencialios grėsmės iš Išidos. Išida nedelsiant įsakė savo vakarų sąjungininkams pasiruošti netikėtai atakai iš Iejasu užnugario. Iejasu nebuvo taip lengva apkvailinti. Jis turėjo platų šnipų tinklą, kuris jam nedelsiant pranešdavo, kas vyko priešininkų gretose (Davis 1999, p. 208-209).

Judant greitai, Iejasu pavyko užblokuoti daugelį kelių Edo link okupuojant Gifu pilį ir šalia esančią Konosu pilį. Išida buvo Ogaki pilyje, turėdamas atidėti ilgai trukusią Fušimi pilies apgultį – į pietus nuo Kioto. Naujienos apie Iejasu greitą progresą šokiravo Išida ir sužinojo apie dezinformaciją, skleidžiama šnipų, kad Iejasu kitas tikslas buvo užimti Ogaki pilį ir užpulti Išida jo pačio tvirtovėje – Savajamoje, vakaruose nuo Sekigaharos. Išida Micunaris žinojo, kad toks manevras pravertų kelią Tokugavos pajėgoms žygiuoti link Kioto ir Osakos. Micunaris nusprenė, kad spalio 20 dieną pasitrauks iš Ogaki pilies ir gins kelią prie Sekigaharos, kad užblokuotų tolimesnį priešo judėjimą į vakarus. Deja, tai buvo tai, ko Iejasu ir norėjo (Hall 2008, p. 182).

Brėkštant rytinei spalio 21 dienos aušrai, kariams svarbiausia buvo išsidžiovinti šlapius drabužius po praėjusios nakties liūties. Niekas nepastebėjo, kas vyko tuo metu, nes per tirštą rūką buvo sunku matyti. Varžovų generolai pasiruošė mūšiui ir, kai tik rūkas pradėjo sklaidytis, buvo įsakyta paleisti pirmuosius šūvius. Pirmasis Tokugavų pajėgų būrys, vadovaujamas Ii Naomasos ir Fukušimos Masanorio, turėjo susidurti su Vakarinės armijos gynybinės linijos centru. Kovos eigoje, Rytų armijai pavyko įsitvirtinti slėnio šiauriniame flange, kur pats Išida buvo įkūręs savo vadavietę. Deja, šis flangas buvo puikiai apgintas Otanio specialiųjų pajėgų, kurios nebuvo galima užimti.

Mūšio lūžis įvyko po vidurdienio. Kobajakavos šeima, Išidos sąjungininkai, kurie kovojo sunkiame mūšio lauke, papėdėje pietiniame flange, priėmė svarbius pranešimus iš Išidos, kad jie turi padėti Otani prieš Rytų armijos ataką iš už nugaros. Iejasu su apdairumu stebėjo įvykius.  Jei Kobajakavos pajėgos darytų tokį manevrą, jo planai būtų žlugę ir mūšis pralaimėtas. Įtampą ir pyktį kėlė jam jo sūnus Hidetada, kuriam nepavyko prisijungti prie tėvo kovos lauke su savo 38 000 karių pajėgomis. Dar kartą Tokugava naudojosi savo šnipų pagalba, prieš mūšį išsiuntė juos įtikinti Kobayakava išduoti Vakarinę armija. Kai Kobajava pagaliau nusileido nuo kalno, buvo paleistos šūvių salvės į Otani, Iejasu įsakymu. Otani dar laikė savo postą ilgą laiką nepaisant, kad iš jo pajėgų buvo likę nedaug. Visgi Rytinė armija įveikė Otani pajėgas, o pats Otani pasidarė seppuku.

Su pietinio flango pralaimėjimu Išida suvokė, kad pergalė atiteks Rytų armijai. Nuleidę ginklus Vakarinė armija, įskaitant patį Išidą Micunarį, pasitraukė į šiaurinius kalnus Ibuki kalno link. Tik Šimazu pasiliko, kaudamiesi su Ii Naomasa ir jo „Raudonaisiais demonais“. Netrukus Šimazu suvokė, kad pralaimėjo ir buvo įtikintas palikti kovos lauką. Po Išidos pasitraukimo, kelias į šiaurę buvo atkirstas ir vienintelis pasirinkimas buvo veržtis pro Tokugavos kariuomenės centrą ir keliauti Ise kelio link. Šimazu susikeitė savo ir sūnėno šalmus, kad supainiotų priešą ir su savo likusiais 200 karių veržtis pro Iejasu su Ii Naomasos „Raudonųjų demonų“ persekiojimu. Veržiantis kelio link, jo sūnėnas pasuko kautis su galine flango gynyba. Jis iš karto buvo sutriuškintas ir liko be galvos. Tuo tarpu, Šimizu pasitaukė į Kiūšiū su 80 karių. Išida buvo sugautas trys dienos po mūšio ant Ibuki kalno ir dar po kelių dienų nužudytas kartu su kitais Vakarinės armijos vadais, Kiote šalia upės. Tuo tarpu, Tokugava Iejasu buvo susirūpinęs savo sūnaus neištikimu elgesiu, nes Hidetada atvyko iškart po mūšio. Nepaisant to, Tokugavai buvo atviras kelias tapti šiogunu.

Pasekmės

Sekigaharos mūšis buvo paskutinis žingsnis link amžius trukusių politinių Japonijos vienijimų, kuris buvo baigtas karo veiksmais. Mūšio pasekmės apibrėžė politinius santykius, kurie išlaikė taiką, stabilumą ir tobulėjimą daugiau kaip 250 metų. Iejasu savo pergale Sekigaharoje pavyko apginti savo valstybinį autoritetą naudojant kariuomenę ir sukurti dideles reformas su daimio struktūromis ir jų turtu per visą šalį. Mūšis nulemė Tojotomi šeimos viešpatavimą Japonijoje ir pretenzijas į šioguno titulą. Tojotomi šeima išliko pavojinga pergalingai Tokugavų šeimai, kas vedė Tokugavų šogunato veiksmus prieš Tojotomius po 15 metų – buvo surengta kampanija sunaikinanti Tojotomi šeimą jų Osakos tvirtovėje (Hall 2008, 178 p.).

Taip pat, po mūšio įsigalėjo Tokugavų viešpanavimas visoje Japonijoje. Po trijų metų Tokugava Iejasu priėmė šioguno titulą iš imperatoriaus ir tapo pirmuoju šiogunu per 150 metų, kuris turėjo tikrą valdžia valdančiųjų sluoksnyje.

Sekigaharos mūšis įvedė labai aiškią hierarchiją tarp daimio. Tie, kurie tapo Tokugavų sąjungininkais, sudarė patikimųjų grupę (fudai daimio), o tie, kurie buvo prieš Tokugavos šogunatą, sudarė kitą grupę (tozama daimio). Dauguma feodalų, kurie buvo prieš Tokugavas, valdė senąsias savo žemes ir negaudavo daugiau. Kitu atveju, Tokugavų šalininkai buvo apdovanojami ir gaudavo daugiau, nei priešininkai. Taip buvo, nes iš šalininkų pusės nuolankumas buvo garantuotas, o priešininkus reikėjo įvairiais būdais papirkti. Tokugavų šalininkams buvo dosniai atsilyginama strategiškai svarbiomis vietomis. Pavyzdžiui, Ii šeima buvo perkelta į Hikone ir Omi provincijas. Kai kurios šeimos gaudavo aukštas pareigas valdomojoje frakcijoje. Skirtumas tarp Tokugavų šiogunato priešininkų ir šalininkų išliko iki pat Edo laikotarpio pabaigos (Hall 2008, 179 p.).

 

Šaltiniai

Davis, P. K., 1999. 100 Decisive Battles: From Ancient Times to The Present. [e-knyga] New York: Oxford University Press. Rasta: Google Books http://booksgoogle.com [žiūrėta 2016 kovo 26].

Hall, J. W., McClain, J. L., 2008. The Cambridge History Of Japan, Early Modern Japan. New York: Cambridge University Press.

Sansom, G., 1963.  A History Of Japan 1615-1867. [e-knyga] Stanford: Stanford University Press. Rasta: Google Books http://booksgoogle.com [žiūrėta 2016 kovo 27].