Šibui

Šibui (渋い shibui) – japoniškos estetikos forma, filosofija. Pats žodis šibui yra būdvardis, daiktavardinė jo forma yra šibusa (渋さ shibusa) arba šibumi (渋み shibumi). Šibui yra dzen estetikos dalis, taigi šiai filosofijai labai didelę įtaką darė dzenbudizmas ir jo puoselėjamos vertybės: saikingumas, asimetrija, netobulumas, natūralumas, minimalizmas. Pats terminas neturi konkretaus atitikmens nei lietuvių, nei anglų kalbose. Jis vartojamas tiek daiktams, tiek žmonėms apibūdinti – kūriniams, kurie yra elegantiški, paprasti ir po paprastumu slepia sudėtingą grožį (Itasaka, 1983). Tai savotiška ramybės ir gilaus grožio pajautos akimirka. Šibui stipriai siejamas su vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi), japoniška arbatos ceremonija  (茶の湯 chanoyu) ir šių ceremonijų kambarių estetika, dizainu (Grahm, 2014).

Istorinė sąvokos kilmė
Šibui sąvoka atsirado Muromači laikotarpiu (1336–1573 m.), tačiau tuo metu buvo vartojama ne kaip estetikos krypties pavadinimas, o kaip būdvardis, apibūdinantis juntamą skonį (Itasaka, 1983). Verčiamas kaip rūgštus, sūrus. Daugelyje šaltinių lyginamas su nevisiškai prinokusio persimono skoniu. Šibui antonimas yra amai (甘い)  – „saldus“. Tik vėliau, Edo laikotarpiu (1603–1868 m.), šibui sąvoka pradėta vartoti kaip estetikos formos apibrėžimas (World Heritage Encyclopedia, n. d.) ir yra vartojama iki šių dienų. Vakaruose šibui koncepcija tapo žinoma tik nuo XX a. vidurio, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas žurnalas „Home beautiful“ skyrė du numerius šiai japoniškai filosofijai pristatyti (Itasaka, 1983).

Šibui bruožai
Vakaruose vertinamas ryškus, dėmesį traukiantis dizainas, tačiau visiškai atvirkščiai į tai žiūrima Rytuose. Ten pranašesnis tylus, ramus, minimalistinis objektas. Pagal šibui, būtent tokiuose objektuose randamas tikrasis grožis – rafinuotas, amžinas, niekada nesenstantis. Žvelgdamas į šibui, stebintysis tampa menininku (Hussain, Wilkinson, 2006). Žiūrovas – labai svarbi estetikos dalis, nes tik jis gali atverti užslėpto grožio duris. Estetas Janagis Sotecu (Yanagi Sotetsu) rašo, kad „grožis su vidine potekste yra vadinamas šibui… Tai ne toks grožis, kurį kūrėjas pateikia stebinčiajam prieš pat akis… čia žiūrovas pats turi ieškoti grožio.“ Tikroji esmė nėra daikto išvaizda ir jo pateikimas. Ši japoniška estetikos forma dažniau suprantama kaip dvasinio tobulėjimo, vidinio jautrumo išraiška (Kruger, 2009). Norint tai atskleisti, šibui objektams taikoma keletas taisyklių.

1. Paprastumas. Trumpai žvilgtelėjus į objektą, vadinamą šibui, jis turi atrodyti visiškai paprastas ir kasdieniškas (World Heritage Encyclopedia, n. d.). Pagal šią sampratą, grožį lengviau įžvelgti būtent paprastuose dalykuose, kai stebinčiojo dėmesys nėra blaškomas ir galima visiškai susikaupti. Nepaisant to, giliau žvelgianti akis pamatys kur kas daugiau nei primityvumą: spalvų ir tekstūrų žaismą, laiko ženklus bei skoningumą. Šios savybės sudaro paprastumo bei sudėtingumo visumą.
2. Balansas ir harmonija. Šibui binariškumas (anksčiau minėtų priešingų dalykų – paprastumo ir sudėtingumo – darna viename objekte) priverčia kas kartą atrasti ką nors naujo, todėl jis stebinčiajam niekada nepabosta (World Heritage Encyclopedia, n. d). Netgi atvirkščiai – laikui bėgant šibui objektas įgauna dar daugiau reikšmės ir vertės. Kad ir kokie subtilūs atrodo kūriniai, jie skirti ne tik grožėtis. Vienas iš svarbiausių principų yra kasdieniškumas, t. y. tų daiktų panaudojimas. Šibui kasdienybei suteikia pakilumo ir taip perteikia idėją, kad šiandiena yra svarbesnė negu rytojus. Jeigu šis daiktas bus naudojamas kas dieną, tada meistro darbas niekada nebus baigtinis, jis taps amžinu procesu. Ši koncepcija visiškai priešinga Vakarams būdingam madų, grožio efemeriškumui. Taigi kaip opozicija Vakarų grožio suvokimui, daiktas, turintis šibui savybių, lyg gyvas objektas su laiku sensta, kinta. Būtent toks ir yra tikslas. Objektas jokiu būdu neturi būti tobulas, nes tai nėra natūralu. Šibui tobulumas išryškėja trūkumuose.
3. Kontrastas. Šibui svyruoja tarp elegantiškumo, švelnumo ir grubumo, spontaniškumo. Tai aiškiai atsiskleidžia objektų spalvose. Ši estetikos forma renkasi purvinas spalvas, jos sukuriamos į kiekvieną pagrindinę spalvą įmaišant pilkų atspalvių. Taip gaunamos akies nerėžiančios spalvos – varijuoja nuo pastelinių iki tamsesnių atspalvių. Ant šiomis spalvomis nuspalvintų objektų kartais užtepami ryškesnių spalvų lopai, ruoželiai, sukuriantys kontrastą ir taip išryškinantys pilkšvų atspalvių subtilumą (World Heritage Encyclopedia, n. d.).

Nepaisant to, kad šibui yra estetikos forma, išreiškianti savitą daiktų grožį, ji tuo neapsiriboja. Ši sąvoka taikoma labai plačiai, įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, neretai taip pavadinamas futbolo, beisbolo ar krepšinio žaidėjas, kuris pats nepelnė daug taškų, tačiau atliko daug rezultatyvių perdavimų ar kitaip neakivaizdžiai prisidėjo prie žaidimo (Itasaka, 1983).

Šibui palyginimas su kitomis japoniškos estetikos formomis

1. Šibui ir vabi-sabi. Dėl tokių savybių, kaip kasdieniškumas ir netobulumas, šibui kartais painiojamas su kita japoniškos estetikos forma, vadinama vabi-sabi, kurioje taip pat pabrėžiamos šios savybės. Nors dauguma vabi-sabi objektų yra laikomi šibui, tačiau ne visi šibui yra vabi-sabi. Pastarajam svarbus netobulumas, laikinumas, asimetrija, paprastumas. Skirtumas tarp šių filosofijų yra tas, kad vabi-sabi objektai gali būti aštresni, t. y. išoriniai trūkumai specialiai stipriau pabrėžiami ir dėl to neretai atrodo dirbtiniai (World Heritage Encyclopedia, n. d.), o šibui meistrai tokio tikslo neturi. Jie objekto nedaro netobulo, jis tokiu tampa.
2. Šibui ir iki. Iki ( いき arba 粋) minima nuo XIX a. antrosios pusės ir laikoma idealia japoniška estetika, kurioje akcentuojamos panašios savybės kaip šibui ir vabi-sabi filosofijose. Iki apibūdina tuometinių gerbiamiausių ir elegantiškiausių miestiečių, vyrų ir moterų (dažniausiai kabukio aktorių, geišų), pasirenkamus drabužius, aksesuarus ir daiktus (Grahm, 2014). Iki supina modernumą ir senosios estetikos formas. Pavyzdžiui, interjero dizaine derinamos įvairų rūšių tekstūros, tokios kaip mediena ir bambukas. Taip pat iki laikomi geometriniai raštai, vertikalūs dryžiai (Grahm, 2014). Šiai estetikos formai svarbu paprastumas, rafinuotumas, originalumas, tačiau tuo pačiu metu tiesmukiškumas, pasąmonė. Kitaip nei šibui ar vabi-sabi, iki nėra sudėtingas. Jis lengvai suprantamas, akivaizdus. Taip pat dažnai taikomas žmogaus savybėms, jo natūraliam, nuoširdžiam elgesiui apibūdinti.
3. Šibui ir mijabi. Mijabi (雅 miyabi) yra viena iš seniausių japoniškos estetikos formų, tačiau ne taip gerai žinoma ir paplitusi kaip šibui ar vabi-sabi. Mijabi, atsiradusi VIII a., tam tikra prasme priešinga šibui. Ji teigia, kad reikia daiktą nudailinti, pašalinti visus jo trūkumus ir sukurti ką nors tobulo. Tačiau tą grožį gali suprasti ne visi. Tokį rafinuotumą gali pajausti tik išsilavinę žmonės, aristokratija, elitas (Grahm, 2014). Tai gali būti, pavyzdžiui, specialių spalvų ir medžiagų derinys. Moteris, dėvinti kimono, kurio atspalviai sukuria tam tikrą harmoniją, elegantiškumą, parodo savo gerą skonį, kadangi drabužis turi savybių, būdingų mijabi. Priešingai negu mijabi, šibui nenori sukurti tobulumo ir nesiekia nugludinti visų kampų, tai ir yra pagrindinis šios filosofijos akcentas. Dar vienas skirtumas tarp šių sąmpratų – mijabi vertinamas efemeriškumas, trumpalaikiškumas. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į vilnijančias bangas, krentančius lapus, žmogus mato laikinumą, šis vaizdinys priverčia mąstyti apie praėjusius metus, bėgantį gyvenimą. Tokia būsena veda prie koncepcijos suvokimo, įsisavinimo ir branginimo. Kaip antitezė šiam efemeriškumui, šibui akcentuoja amžinumą ir ilgalaikiškumą.

Naudota literatūra:

1. Grahm J.P., 2014. Japanese design. North Clarendon: Tuttle publishing.
2. Hussain, Wilkinson, 2006. The Pursuit of Comparative Aesthetics: An Interface Between East and West, [e-knyga], Farnham: Ashgate Publishing. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta: 18 balandžio 2017].
3. Kruger, R., 2009. The (extra)ordinary (con)texts of beauty and be-ing, South African Journal of Art History, 24, p. 197-149. Prieiga per internetą: repository.up.ac.za, Čia [žiūrėta 22 balandžio 2017].
4. Richie D., 2007. A Tractate on Japanese Aesthetics. Albany: Stone Bridge Press.
5. Ueda M., 1983. Shibui. Kodansha Encyclopedia of Japan, Tokyo: Kodansha, p. 85-86.
6. World Heritage Encyclopedia, n.d. Shibui. Gejl. [internete] prieiga per internetą: Čia [žiūrėta: 19 balandžio 2017].

Redagavo Karina Šachverdijevaitė