Teru teru bodzu

Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių.

Kilmė

Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian jidai) (794-1185).

Pirmoji legenda pasakoja apie „Gero oro vienuolį“ ir jo tragišką likimą feodaliniu Japonijos istorijos laikotarpiu. Vienas vienuolis, nuolatinio ir stipraus lietaus nualintam kaimui, pažadėjo sustabdyti liūtį ir taip išgelbėti jų dirbamus laukus. Vis dėlto, vienuolis savo užkalbėjimais nesugebėjo pakeisti situacijos, todėl įsiutęs regiono feodalas liepė nukirsti vienuoliui galvą, suvynioti ją į baltą audinį ir pakabinti kaip talismaną, tikintis prišaukti gerą orą. (McGee, 2016).

Antrojoje pasakojimo versijoje, už lietaus sustabdymą buvo atsakinga mergaitė, ne vienuolis. Pasak legendos, nesibaigiančios liūties metu, iš dangaus pasigirdo balsas, įspėjantis žmones apie jų miesto nuskandinimą tuo atveju, jei lauke nepasirodys jauna mergina. Norint išgelbėti žmones nuo tvano, buvo išsiųsta ir paaukota viena mergaitė. Jos rankose laikyta šluota simbolizavo mergaitės likimą keliauti į dangų ir ten nuo jo viršūnių šluoti lietaus debesis. Norėdamos pagerbti mergaitės atminimą, jaunos merginos ėmė karpyti jos atvaizdą iš popieriaus ir šiuos karpinius kabinti lauke, taip prašydamos saulėtų dienų. Ši soseidžio (jap. 掃晴娘, Sōseijō), pažodžiui reiškianti „šluojanti gero oro mergaitė“, laikui bėgant Japonijoje įgavo visiškai kitokią išvaizdą ir vardą, tapdama dabartine teru teru bodzu (McGee, 2016).

Trečioji teorija teigia, jog teru teru bodzu tradicija yra maldos forma, kuri galėjo būti skirta seniesiems kinų dievams arba vienam iš jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) – Hijoribui (jap. 日和坊, Hiyoribō). Legenda apie Hijoribą yra jau ilgus metus perduodama iš kartos į kartą. Tikima, jog Hijoribas yra kilęs iš Hitačio žemės kalnų, šių dienų Ibarakio prefektūros. Vasarą Hijoribas atneša saulėtus orus, bet niekada nepasirodo lietingomis dienomis. Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) (1712-1788) pavaizdavo Hijoribą savo antrojoje keturių dalių bestiarijos dalyje „Šimtas iliustruotųjų demonų iš dabarties ir praeities“ (jap. 今昔画図続百鬼, Konjaku Gazu Zoku Hyakki) paaiškindamas, jog būtent šis jokajus yra originalusis teru teru bodzu. Kai merginos ir mergaitės daro teru teru bodzu iš popieriaus prašydamos gerų orų, jos pagerbia Hijoribo dvasią (Sekien, T., 2017).

Tradicija

Teru teru bodzu lėlytės tradicija turėjo savitų ir išskirtinių bruožų Japonijos istorinio ir regioninio konteksto rėmuose.

Paprastai teru teru bozu talismanas buvo kabinamas galva į viršų, tikintis gerų orų. Visgi, kai kuriuose Japonijos kraštuose ūkininkai sausros metu talismaną kabindavo žemyn galva, taip tikėdamiesi prišaukti lietų. Tokios lėlės buvo vadinamos skirtingai: ame ame bodzu (jap. 雨, Ame, liet. „lietus“), fure fure bodzu (jap. 雨が降る, Ame ga furu, liet. „lyja lietus“) arba paprasčiausiai rute rute bodzu, kas yra teru teru pasakyta atbulomis. Nors teru teru bodzu yra dažniausiai vartojamas lėlytės pavadinimas, jos dar yra žinomos tere tere bodzu ar net hijori bodzu vardais, iš kurių antrasis yra kilęs nuo jokajaus Hijoribo pavadinimo.

Nobujas Kitamura (jap. 喜多村信節, Kitamura Nobuyo) (1783-1856) aprašė seniau egzistavusį paprotį nuplauti lėlės galvą švęstu alkoholiu ir leisti upės srovei ją nunešti tuo atveju, jei lėlė sėkmingai prišaukė giedrus orus. Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai) (1603-1868) Japonijoje buvo tikima, kad upės jungia pomirtinį gyvenimą su dievų karalyste. Teru teru bodzu lėlytės paleidimas pasroviui upe simbolizavo jos sugrįžimą į namus. Taip pat iki mūsų dienų yra išlikęs paprotys talismanui nupiešti veidą, jei šis sėkmingai įvykdė savo paskirtį. Šiais laikais vaikai labai dažnai and lėlių piešia vadinamajį henohenomohedži veidą. Tai personažas, kurio veido dalys susideda iš japonų rašto sistemos hiraganos simbolių. Du he (jap. へ, he) simboliai piešiami kaip antakiai, no (jap. の, no) atitinka akis, mo (jap. も, mo) – nosį, paskutinysis he – burną, o dži (jap.じ, ji) suteikia veidui formą. Dažniausiai tokį veidą galima pamatyti arba ant teru teru bodzu lėlių, arba ant baidyklių, pastatytų ryžių laukuose. Jei talismanas nesuveikdavo ir kitą dieną imdavo lyti, jis tiesiog būdavo išmetamas.

Savo darbe „Orų stebėjimas ir imperatorystė“ Cukubos universiteto profesorius Noboru Mijata (jap. 宮田登, Miyata Noboru) (1936-2000) rašo, jog Hagio mieste (jap. 萩市, Hagi-shi), Jamagučio prefektūroje (jap. 山口県, Yamaguchi-ken) būta dviejų tipų lėlių. Vienos jų iš baltos medžiagos, naudotos norint gero oro (hijorigoi), kitos – iš juodos medžiagos, kabintos pastogėse sausros laikotarpiais, taip mėginant prišaukti lietų amagoi (jap. 雨乞い, amagoi). Kitur tokios lėlės vadintos hijori bonsan, kurios buvo glaudžiai susijusios su teru teru bodzu lėlėmis. Darbe taip pat teigiama, kad vaikai dar ir šiais laikais dažniausiai kabina talismanus viena diena prieš jiems svarbu įvykį – ekskursiją, sporto varžybas, iškylas ir pan. Ši tradicija, kurios praktikavimas prasidėjo žemdirbių visuomenės tarpe, tapo ypatingai populiari ir Edo laikotarpio miesto kultūroje. Pasak straipsnio, kaimuose buvo įprasta kurti šias lėlytes kaip atpirkimo ožius, tai yra, į jas sukviesti blogąsias vėjo ir lietaus dvasias, o tada nusikratyti lėle ir ištremti joje esančias dvasias už kaimo ribų. Panašiu principu teru teru bodzu galimai buvo naudojama ir norint iš bendruomenės išvaryti už nelaimes atsakingas piktąsias dvasias.

Daina (Teru teru bodzu atspindys tradicinėje dainoje vaikams)

Varabe uta (jap. 童歌, Warabe uta) – tai tradicinės japonų dainos ar eilėraščiai, skirti mažiems vaikams. 1921 m. Šimpėjus Nakajama (jap. 中山晋平, Nakayama Shinpei) (1887-1952) kartu su Kiosonu Asahara (jap. Asahara Kyoson) sukūrė dainelę tokiu pat pavadinimu, kaip ir pati lėlė – „Teru teru bodzu“. Dainos žodžiai atitinka legendą apie vienuolį – kaip ūkininkai prašo jo pagalbos nutraukti lietų, žada saldų alkoholį jei jam pavyktų, bet grasina galvos nukirtimu jei nepasisektų (Patterson, 2014).

Originalus dainos tekstas:

てるてるぼうず、てるぼうず　/　明日天気にしてをくれ　/　いつかの夢の空のよに　/　晴れたら金の鈴あげよ　/　てるてるぼうず、てるぼうず　/　明日天気にしてをくれ　/　私の願いを聞いたなら　/　甘いお酒をたんと飲ましょう　/　てるてるぼうず、てるぼうず　/　明日天気にしてをくれ　/　それでも曇って泣いてたら　/　そなたの首をちょんと切るぞ

Originalus dainos tekstas (romanizuotas):

Teru teru bodzu, teru bodzu / Ašita tenki ni šite o kure / Icuka no jume no sora no jo ni / Haretara kin no suzu agejo / Teru teru bodzu, teru bodzu / Ašita tenki ni šite o kure / Vataši no negai vo kyta nara / Amai osake vo tanto nomašio / Teru teru bodzu, teru bodzu / Ašita tenki ni šite o kure / Sore de mo kumo te naitetara / Sonata no kubi vo čion to kiru zo.

Dainos vertimas:

Teru teru bodzu, teru bodzu / Padaryk rytojų saulėtą / Kaip kadais sapnuotą dangų / Jei švies saulė, duosiu auksinį varpelį / Teru teru bodzu, teru bodzu / Padaryk rytojų saulėtą / Jei išpildysi mano norą / Gersime daug saldžios sakės / Teru teru bodzu, teru bodzu / Padaryk rytojų saulėtą / Bet jei apniūkęs dangus verks / Tuomet nukirsiu tavo galvą.

Naudota literatūra

1. Davisson, Z., 2011. What are Teruteru Bōzu? Hyakumonogatari. [internete] 2011 gruodžio 22. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. lapkričio 20 d.].
2. McGee, O., 2016. What is Teru Teru Bozu? The tragic history behind the Japanese fine weather doll. SoraNews24. [internete] 2016 birželio 21. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. lapkričio 20 d.].
3. Miyata, N., 1987. Weather Watching and Emperorship. Current Anthropology, 28 (4), p. S13 – S18.
4. Patterson, P., 2014. The Rules of Heart: Nakayama Shimpei‘s Popular Songs in the History of Modern Japan. Daktaro disertacija. University of Hawaii.
5. Sekien, T., 2017. Japandemonium Illustrated: The Yokai Encyclopedias of Toriyama Sekien. Dover Publications.

Redagavo Andrius Bimbiras