Tomiokos šilko fabrikas

Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list 2014).

Istorija

Prasidėjus Meidži restauracijos laikotarpiui, Japonijos vyriausybė norėjo užmegzti bei plėtoti ekonominius santykius su Vakarų valstybėmis. 1870 m. Japonijos vyriausybė paruošė Tomiokos šilko fabriko projektą, kuriuo buvo siekiama pagerinti labai žemos kokybės žaliavinio šilko gamybos apimtis. Tuo laikotarpiu Prancūzija garsėjo savo moderniausiomis šilko verpimo technologijomis. Siekdama užmegzti ryšius su aukščiausios kokybės šilką gaminančiomis valstybėms, Japonijos vyriausybė fabriko vadovo pareigas pasiūlė prancūzui Paului Brunatui ir jo 11 ekspertų komandai (Ma, 2005). Jiems buvo patikėti visi statybos darbai: vietos parinkimas, dizainas, medžiagų atgabenimas ir panaudojimas. Tomiokos miestas Gunmos prefektūroje buvo pasirinktas šilko fabriko įkūrimo vieta dėl bendro miesto žmonių pritarimo, tinkamo sklypo ir pastato statybai palankių sąlygų. Šalia būsimos gamyklos teritorijos tekėjo upė, šioje vietovėje taip pat buvo užauginamas didelis šilkverpių kokonų skaičius. Projektą planuota įgyvendinti sparčiai, tačiau dėl iškilusių nesklandumų (transportuojant statybai reikalingas medžiagas iš Prancūzijos), fabriko statyba pabaigta tik 1872 m. liepos mėnesį (Kiyokawa, 1987).

Tomiokos fabriko dizainas pasižymi savo vakarietišku stiliumi. Architektūriniais sprendimais buvo bandyta kuo tiksliau atkartoti to laikotarpio Prancūzijos šilko verpyklų stilių. Tomiokos fabriko kompleksą sudarė keturios pagrindinės dalys: šilkverpių kokonų šaldymo saugykla, šilkverpių kokonų auginimo ferma, modernūs šilko verpimo įrenginiai bei mokykla skirta plėsti žinioms apie šį verslą. Gamykloje naudota bei šilko verpimui skirta įranga buvo importuota iš Prancūzijos. Vis dėlto, Tomiokos šilko fabrike esančios verpimo mašinos savo dydžiu gerokai skyrėsi nuo to meto Europoje naudotų tradicinių šilko verpimo įrenginių. Gamykloje taip buvo laikomasi prancūziško šilko verpimo politikos: šilkverpių kokonai būdavo labai kruopščiai atrenkami, prieš pradedant verpti kiekvienas kokonas būdavo dar kartą apžiūrimas rankiniu būdu. Nors Japonijos šilkverpių kokonai pasauliniu mastu buvo laikomi žemos kokybės, 1873 m. Vienos tarptautinėje parodoje (angl. Wien International Exposition) Tomiokos fabrike pagamintas žaliavinis šilkas sulaukė aukšto įvertinimo (Kiyokawa, 1987).

Veikla

Nors fabriko vadovybę sudarė užsieniečiai, teisiškai jis priklausė Japonijos vyriausybei. Užsieniečių vadovavimo stilius Tomiokos šilko fabrike susilaukė didelio vietinių gyventojų nepasitenkinimo. Buvo prabėgę vos keletas metų po Japonijos atvirų durų politikos pradžios, todėl dauguma žmonių į užsieniečius žiūrėjo labai nepatikliai. 1872 m. kovo mėnesį vyriausybei pradėjus ieškoti potencialių darbuotojų, ši sulaukė tik kelių susidomėjusių žmonių prašymų. Pirmieji darbuotojai, kilę iš skirtingų Japonijos regionų, pasirašė 2 metų darbo sutartis. 1872 m. spalio mėnesį Tomiokos žaliavinio šilko fabrikas pradėjo aukštos kokybės šilko gamybos procesą (Ma, 2005).

Didžiąją darbuotojų dalį šilko fabrike sudarė jaunos merginos, kilusios iš skirtingų Japonijos miestų ir regionų. Tokia įdarbinimo strategija buvo vykdoma siekiant plėtoti šilko verpimo amatą visoje šalyje. Išmokusios gaminti žaliavinį šilką, šios merginos vėliau galėjo šio amato išmokyti ir vietinius gyventojus. Šilko fabriko moterys turėjo labai geras darbo sąlygas, nes dauguma jų buvo kilusios iš turtingų ir privilegijuotų šeimų. Taip atsitiko dėl to, kad siekiant sumažinti įtampą tarp Japonijos ir užsienio valstybių, dauguma fabrike dirbti įkalbintų merginų buvo atrinktos iš samurajų šeimų (Hunter, 1993).

Tomiokos fabrike dirbantiems žmonėms prancūzų ekspertai pritaikė vakarietišką darbo modelį: darbo dienos ilgumas buvo 8 valandos, sekmadienis tapo oficialiu laisvadieniu visiems gamyklos darbuotojams. Tomiokos šilko fabrikas – vienas pirmųjų Japonijoje, pradėjusių vykdyti tokią darbo politiką. Be to, gamyklos darbuotojai gaudavo nemokamą maitinimą. Patiekiamo maisto kokybė buvo geresnė nei pasiturinčios to meto japonų šeimos. Fabrike taip pat buvo įrengtas medicinos punktas, kuriuo siekta užtikrinti visokeriopą darbuotojų gerovę. Nors šios darbo sąlygos išsiskyrė savo modernumu, to meto Japonijai jos buvo per daug idealistinės (Kiyokawa, 1987).

Šilko gamykloje visu pajėgumu veikė 300 iš geležies pagamintų bei garais varomų modernių verpimo mašinų (Ma, 2005). Japonijai šis fabrikas ir jame vykdyti darbai simbolizavo šalies modernizacijos pradžią. Tačiau vakariečiams Tomiokos šilko fabrike naudotos technologijos nepaliko įspūdžio ir netgi atrodė pasenusiomis. Fabrike naudojamos prancūziškos šilko verpimui skirtos garo mašinos neatitiko tuometinės santykinai primityvios Japonijos ekonominės padėties (Suzuki, 2009). Be to, šilko verpimo įranga, jos priežiūra ir remontas buvo kur kas brangesnė nei pačių japoniškų šilkverpių kokonų kokybė. Skirtumas tarp Japonijos ir Vakarų valstybių technologinės pažangos buvo toks didelis, kad Tomiokos šilko fabriko veikla ilgainiui ėmė kelti daugybę abejonių. Šilko gamyba prisidėjo prie Japonijos ekonomikos augimo, tačiau naudojama technika bei gamybos procesas tapo pasenęs ir tai mažino darbo produktyvumą. Žvelgiant iš to meto Japonijos ekonominės perspektyvos, tokia šilko gamybos sistema ir technologija buvo ne tik per brangi, bet ir per daug sudėtinga (Ma, 2005). Sužinojus šilko eksporto statistinius duomenis buvo suvokta, jog didelės apimties žaliavinio šilko gamyba, vykdyta Tomiokos fabrike, buvo nereikalinga. Dėl šios priežasties, bendru vadovų sutarimu gamybos apimtys buvo sumažintos. Tokios šalys kaip Kinija išverpdavo kur kas aukštesnės kokybės šilką ir jį eksportuodavo į tokias pat šalis kaip ir Japonija. Šalis buvo nepajėgi konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Dėl šių priežasčių ir vėliau iškilusių finansinių sunkumų Japonijos vyriausybė 1893 m. pardavė fabriką už mažesnę sumą, nei tą, kuri buvo investuota į jo įkūrimą (Kiyokawa, 1987).

Fabriko likimas

1872-1876 m. laikotarpiu fabrikui vadovavo užsieniečiai, tačiau situacija pasikeitė, vadovų komandai išvykus iš Japonijos. Fabriko veikla buvo perduota į apmokytų darbuotojų rankas. Nuo tada gamyklai vadovavo tik japonai. 1893 m. vyriausybė pardavė gamyklą privataus verslo konglomeratui – Mitsui Conglomerate (dabar žinoma kaip  Mitsui & Co).

1902 m., fabriko priežiūra buvo perduota naujai įkurtam kompanijos filialui. Šilko fabriko veikla buvo sutelkta ties šilkverpių kokonų auginimu bei šilko gamyba, naudojant daugiasiūles vyniojimo mašinas. 1938 m. Tomiokos šilko fabrikas tapo nepriklausoma kompanija – Tomioka Silk Mill Co. Ltd. 1939 m. susijungusi su dvejomis kitomis šilko verpimo kompanijomis gamykla tapo didžiausia Japonijoje. Po Antrojo pasaulinio karo, net ir rinkoje atsiradus automatinėms šilko verpimo mašinoms, fabrikas toliau klestėjo. Vis dėlto, mažėjant šilko verpimo pramonės paklausai Japonijoje, gamykla 1987 m. kovo mėnesį buvo uždaryta (World Heritage Site 2014).

Tomiokos fabrikas dabar ir UNESCO kultūrinis paveldas

Dauguma Tomiokos šilko fabriko autentiškų pastatų išsaugoti beveik nepakitę iki šių dienų. Nuo 2005 m. gamyklos priežiūra perduota Tomiokos miesto valdžiai. Šiuo metu Tomiokos fabrike esančiose patalpose įsikūręs muziejus. Jis atviras visiems lankytojams, norintiems susipažinti su fabriko architektūriniu ir kultūriniu paveldu. Yra organizuojamos grupinės arba individualios ekskursijos. Jų metu galima išgirsti Tomiokos šilko fabriko istoriją, pamatyti fabriko gyvavimo metu naudotą įrangą. Ekskursijų ir muziejaus tikslas – su lankytojais pasidalinti šio fabriko kultūriniu paveldu, papasakoti kokią įtaką fabriko veikla turėjo Japonijos ekonomikos augimui, bei šalies pastangoms formuojant santykius su Vakarų valstybėmis. Organizuojamų ekskursijų metu galima užsisakyti gido paslaugas arba paklausyti garso įrašų apie ilgą Tomiokos šilko fabriko istoriją (World Heritage Site 2014). 2014 m. fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūrinį paveldą, jo autentiškų vakarietiško ir japoniško architektūros stiliaus pastatų išsaugojimui bei priežiūrai buvo užtikrinta apsauga. Tomiokos fabrikas pripažintas išskirtinę vertę turinčiu kultūrinio paveldo objektu (UNESCO World Heritage list 2014).

Naudota literatūra

1. Hunter, J., 1993. Japanese women at Work, 1880-1920, 43(5), p. 1. History Today. Prieiga per interetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 20 d.].
2. Kiyokawa, Y., 1987. Transplantation of the European factory system and adaptations in Japan: the experience of the Tomioka model filature. Hitotsubashi Journal of Economics, 28(1), p. 27-39. JSTOR. Prieiga per internetą:  Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 21 d.].
3. Ma, D., 2005. Between Cottage and Factory: The Evolution of Chinese and Japanese Silk-Reeling Industries in the Latter Half of the Nineteenth Century. Journal of the Asia Pacific Economy, 10(2), p. 206–207. Taylor & Francis online. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 20 d.].
4. Suzuki, J., 2009. Technology and the Culture of Progress in Meiji Japan. Social Science Japan Journal,12(2), p. 287. Oxford Academic. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 20 d.].
5. UNESCO World Heritage list, 2014. Tomioka Silk Mill and Related Sites. UNESCO World Heritage list. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 19 d.].
6. World Heritage Site, 2014. Tomioka Silk Mill. About the buildings. World Heritage site. Tomioka Silk Mill. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 19 d.].
7. World Heritage Site, 2014. Tomioka Silk Mill. Learn history. World Heritage site. Tomioka Silk Mill. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 lapkričio 19 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras