Ūdra (mitologija)

Ūdra (jap. 獺, Kawauso) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai), kuri pasižymi magiškomis galiomis ir gebėjimu keisti formą. Ūdra yra artima kito garsaus jokajaus – Kappa (jap. 河童, Kappa) giminaitė, tad yra priskiriama vandens jokajų kategorijai.

Išvaizda

Ūdra – tai pūkuotas, mielas ir žaismingas, vieno metro dydžio jūrinis žinduolis. Japonų mitologijoje, už šio žaismingo ir nekalto veidelio slepiasi visiškai į gyvūną nepanaši būtybė. Labiausiai mėgstamos ūdrų maskuotės yra jauno elgetaujančio vaiko su šiaudine skrybėle arba patrauklaus ir dailaus žmogaus formos.

Elgsena ir galios

Ši mitologinė būtybė yra gerai žinoma dėl savo gudrybių, apgaulių ir išdykavimų, tačiau yra retai kada pavojinga. Ūdrų mėgstamiausias užsiėmimas yra išdykauti su žmonėmis, ypač mėgdžioti jų garsus ir žodžius. Jie mėgsta šaukti žmonių vardus ar atsitiktinius žodžius gatvėje vaikštantiems nepažįstamiems žmonėms ir stebėti jų sutrikusias ir išsigandusias reakcijas. Tai pat, jie išdykauja ir su keliautojais – naktį, ūdros stebuklingai užgesina žibintus, palikdami keliautojus įstrigusius gilios nakties tamsoje.

Ūdros dievina alkoholį. Užsimaskavę elgetaujančiais vaikais, šios mitologinės būtybės įsliūkina į miestą bandydamos nusipirkti alkoholio iš mieste esančių parduotuvių. Būtybės maskuotė dažniausiai subyra, kai jų yra pasiteiraujama, kas jos tokios yra, ir iš kur atvyko. Sutrikęs, jokajus pakartoja jam pasakytą paskutinį žodį arba skleidžia juokingus, žmonėms nebūdingus garsus, taip sugadindamas savo maskuotę ir atskleisdamas tikrąjį savo pavidalą.

Kitais atvejais, ūdros pasiverčia gražia, patrauklia moterimi bei užsideda ryškius ir dailius tradicinius apdarus, taip mėgindamos suvilioti patiklius vyrus. Pasislėpusios už gražios moters maskuotės, ūdros tampa žiauriomis būtybėmis. „Kartais, prie Išikavos prefektūroje (jap. 石川県, Ishikawa-ken) esančių pilių, ūdros pasiversdamos gražiomis moterimis viliodavo jaunus, naivius vyrus prie vandens telkinių, kad sugavusios juos galėtų suvalgyti, o pusiau suvalgytus kūnus išmesti į vandens telkinį.“ (Meyer, 2015).

Gyvūnas

Edo laikotarpyje ūdrų kailis buvo itin populiarus ir geidžiamas. Dėl to, kad ūdrų kailis turėjo didelę paklausą užsienio rinkoje, milžiniškas vienetas šių kailių buvo pardavinėjami už Japonijos ribų. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje vykusi sparti industrializacija lėmė įvairių vandens telkinių taršą, taip palaipsniui sunaikindama ūdrų buveines ir jų populiaciją. Paskutinį kartą laukinė ūdra buvo pastebėta 1979 m., Kočio prefektūroje (高知県 Kōchi-ken). XXI a. pradžioje Japonijos aplinkos ministerija paskelbė, kad ūdros yra oficialiai išnykusios. (Foster, 2015).

Naudota literatūra

1. Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.]
2. Meyer, M., 2010. A-Yokai-A-Day for the Month of October: Kawauso. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
3. Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai. edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17 d.].
4. Meyer, M., Kawauso. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17d.].