Mitologinė būtybė ūdra

Ūdra (jap. 獺, Kawauso) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yōkai), kuri pasižymi magiškomis galiomis ir gebėjimu keisti formą. Ūdra yra artima kito garsaus jokajaus Kappos (jap. 河童, Kappa) giminaitė, todėl yra priskiriama vandens jokajų kategorijai.

Išvaizda

Ūdra – tai plaukuotas, mielas ir žaismingas, vieno metro ilgio jūrinis žinduolis. Japonų mitologijoje teigiama, kad už jo žaismingo ir nekalto snukučio slepiasi visiškai į gyvūną nepanaši būtybė. Mėgstamiausios ūdrų maskuotės – jauno elgetaujančio vaiko su šiaudine skrybėle arba patrauklaus ir dailaus žmogaus pavidalai.

Elgsena ir galios

Ši mitologinė būtybė yra gerai žinoma dėl gudrybių, apgaulių ir išdykavimų, tačiau retai kada būna pavojinga. Ūdrų mėgstamiausias užsiėmimas yra dūkti su žmonėmis, ypač mėgdžioti jų garsus ir žodžius. Jos mėgsta šaukti žmonių vardus ar atsitiktinius žodžius gatvėje vaikštantiems nepažįstamiems žmonėms ir stebėti jų sutrikusias bei išsigandusias reakcijas. Tai pat šios būtybės išdykauja ir su keliautojais – naktį ūdros stebuklingai užgesina žibintus ir palieka keliautojus įstrigusius gilios nakties tamsoje.

Ūdros dievina alkoholį. Užsimaskavusios kaip elgetaujantys vaikai, šios mitologinės būtybės įsliūkina į miestą bandydamos parduotuvėse nusipirkti alkoholio. Ūdros maskuotė dažniausiai dingsta, kai jos paklausia, kas jūs tokia ir iš kur atvykote. Sutrikęs jokajus pakartoja jam pasakytą paskutinį žodį arba skleidžia juokingus, žmonėms nebūdingus garsus, o tai sugadina maskuotę ir atskleidžia tikrąjį pavidalą.

Kitais atvejais ūdros pasiverčia gražiomis, patraukliomis moterimis, apsirengia ryškius ir dailius tradicinius apdarus taip mėgindamos suvilioti patiklius vyrus. Pasislėpusios už gražios moters maskuotės, ūdros tampa žiauriomis būtybėmis. „Kartais prie Išikavos prefektūroje (jap. 石川県, Ishikawa-ken) esančių pilių ūdros, pasiversdamos gražiomis moterimis, viliodavo jaunus, naivius vyrus prie vandens telkinių, kad sugavusios juos galėtų suėsti, o pusiau suėstus kūnus išmesti į vandens telkinį.“ (Meyer, 2015).

Gyvūnas

Edo laikotarpyje ūdrų kailis buvo itin populiarus ir geidžiamas. Jų kailis turėjo didelę paklausą užsienio rinkoje, todėl daugybė šių kailių buvo pardavinėjama už Japonijos ribų. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje vykusi sparti industrializacija lėmė įvairių vandens telkinių taršą, taip palaipsniui buvo sunaikintos ūdrų buveinės ir jų populiacija. Paskutinį kartą laukinė ūdra buvo pastebėta 1979 m. Kočio prefektūroje (高知県 Kōchi-ken). XXI a. pradžioje Japonijos aplinkos ministerija paskelbė, kad ūdros yra oficialiai išnykę gyvūnai (Foster, 2015).

Naudota literatūra

1. Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.]
2. Meyer, M., 2010. A-Yokai-A-Day for the Month of October: Kawauso. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
3. Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai. edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17 d.].
4. Meyer, M., Kawauso. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. rugsėjo 17d.].

Redagavo Evelina Kazlauskaitė