Umibodzu
Umibodzu (海坊主 Umibōzu) – mitinė jūrų dvasia, skandinanti laivus Japonijos folklore.
Pažodžiui umibodzu reiškia „jūros vienuolis“. Kartais jis dar vadinamas umibošiu (海法師 Umibōshi) arba uminiūdo (海入道 Uminyūdo). Abu šie pavadinimai taip pat reiškia vienuolį („Budizmo įstatymų mokytojas“ bei „einantis keliu“).
Būtybės pavadinimas yra visiškai susijęs su jos išvaizda – sakoma, jog apvalaina umibodzu galva primena nuskustą budistų vienuolio galvą – ir neturi jokių gilesnių ryšių su budizmu. Vis dėlto šiais laikais pradedama spekuliuoti, jog umibodzu yra nuskendusių vienuolių dvasios (Davisson 2012).
Išvaizda ir sąveika su žmonėmis
Tradiciškai umibodzu pasirodo tuomet, kai vanduo yra ramus, o dangus giedras. Sakoma, jog jo pasirodymas gali prišaukti audrą ar kitus keistus vandenyno fenomenus. Kartais, tiesiog jaučiamas mirtinos baimės jausmas. Tačiau išmintingi žvejai visada galėdavo nuspėti umibodzu pasirodymą, todėl niekad neleisdavo laivui išplaukti, kol vandenys nenusiramindavo.
Umibodzu išvaizda plačiai skiriasi: nuo gauruoto padaro primenančio kašalotą iki gražios merginos, kuri gali pasiversti nuožmia pabaisa. Visgi klasikinis umibodzu yra dažnai atvaizduojamas Ukijo-e darbuose. Iš vandens išnyranti milžiniška juoda apvalaina galva su dviem masyviomis akimis priekyje. Tikrasis kūno pavidalas nežinomas nes umibodzu neišnyra daugiau nei siekia jo pečiai. Nors šios būtybės dažniausia yra milžiniškos, žmonės pasakodavo, jog yra matę ir mažų umibodzu, kurie siekdavo vos kelias pėdas ar colius. Sakoma, jog tai – umibodzu vaikai (Davisson 2012).
Puldamas umibodzu užsikabindavo už laivo korpuso ir tempdavo jį žemyn. Nors kaip jau buvo minėta, jog niekas nežino kaip atrodo umibodzu kūnas, jo didžiules įsitempiančias rankas būdavo galima pamatyti, kai šis padaras įsikibdavo į laivo stiebą ir jį apversdavo. Žvejai pasakodavo, jog ši mitinė būtybė desperatiškai užgesindavo visus deglus ar laužus esančius laive, o trenkus jam su irklu būdavo įmanoma išgirsti skausmo šūksnius. Kai kuriose legendose umibodzu galima atbaidyti tabako dūmais.
Mokslinis paaiškinimas
Dauguma mokslininkų mano, jog umibodzu yra natūralių reiškinių nesupratimas. Jūros vėžlių kiautai bei didžiulės medūzos netikėtai išnyrančios iš vandens galėdavo priminti šį padarą, lygiai taip pat, kaip ir milžiniški liūties kamuoliniai debesys, kylantys iš horizonto. Naujesnis ir dar tinkamesnis paaiškinimas yra banga žudikė (angl.: Rogue wave), kuri yra didžiulė ir netikėtai susidariusi jūros tolumoje, vandens paviršiuje. Šios bangos pasirodymas identiškai atitinka umibodzu pasirodymą. Įdomu ir tai, jog pati Banga žudikė buvo laikoma žvejų folkloru, kol 1995 metais Norvegijos pakrantėje buvo užfiksuota Draupnerio banga.
Paplitimas Japonijoje
Nenuostabu, jog būdama sala, Japonija turi artimą ir gilų ryšį su jūra, todėl suprantama, jog jūros baimė taip pat buvo natūralus dalykas. Kiekvienas mažas žvejų kaimelis turėjo savo nuosavą folklorą, todėl jam augant ir jungiantis su kitais kaimeliais, jungdavosi ir jų folkloras. Nors daugumą jokajų (妖怪 yokai) yra regioniniai, ir vyrauja tik tam tikroje Japonijos vietoje, umibodzu yra žinomas visoje Japonijoje, o ypač jūriniuose miestuose bei kaimuose. Dėl tokio didelio paplitimo, pasakojimai apie šią būtybę maišėsi su kitais jūriniais padarais. Kai kur pasakojama, kad umibodzu yra kaip ir funa jūrei ((船幽霊 funa yūrei) – valčių dvasios, reikalaujančios šaukšto ar statinės tam, kad galėtu pripildyti ir paskandinti laivą jūros vandeniu. Kitur, umibodzu primena kappas (河童 kappa), norintį ištraukti širikodama (尻子玉 shirikodama) iš žmogaus išangės.
Tohoku regione prieš iškeliaujant į jūrą, žvejybos laivų kapitonai pasimelsdavo jūros deivei, kad saugiai sugrįžtų. Užmiršus sukalbėti maldą, pasirodydavo umibodzu, kaip jūros deivės bausmė žvejams.
Aomorio prefektūroje, Šimokitos rajono Higašidori kaime buvo manoma, kad žmonės kurie valgydavo ryklių mėsą (kas tuometinėje Japonijoje buvo tabu) tampa modžiabune (亡者船 mojabune). Jų žmonės vengdavo, ir jokiu būdu neplaukdavo kartu į jūrą, nes asocijuodavo juos su umibodzu.
Šizuokos prefektūroje, Kamo rajone buvo sekamos pasakos apie umi-kozo – jauną vienuolį apaugusį tamsiais plaukais ir gąsdinantį žvejus baisiais garsais.
Dauguma kitų pasaulio šalių turi panašias legendas, ar panašius mitinius padarus primenančius umibodzu. Jie skleidžia baimę bei skandina žvejų laivus, o šių padarų istorijos dar ir dabar gyvuoja nedidelių kaimelių folklore.
Literatūra
- Davisson, Z., 2012. „Umibōzu – The Sea Monk“, Hyakumonogatari Kaidankai. [internete]. Rasta: https://hyakumonogatari.com/2012/02/21/umi-bozu-the-sea-monk [žiūrėta: 2017-04-19].
- Meyer, M., 2013. The online database of Japanese ghosts and monsters. [internete]. Rasta: http://yokai.com/umibouzu [žiūrėta 2017-04-19].
- Swancer, B., 2014. Sea Monks, Sea Bishops, and the Mysterious Umibōzu of Japan. [internete]. Rasta: http://mysteriousuniverse.org/2014/07/sea-monks-sea-bishops-and-the-mysterious-umibozu-of-japan [žiūrėta 2017-04-19].
