Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

UNESCO paveldo objektai Japonijoje

UNESCO paveldo objektai Japonijoje

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) paveldo objektai Japonijoje – tai Japonijoje esančios žymios kultūrinės bei gamtinės vietos, dėl reikšmės ir svarbos identifikuotos kaip turinčios išskirtinę pasaulinę vertę ir įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų bei užsaugoti jų autentiškumą. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. Japonija prie konvencijos prisijungė 1992 metais, o į UNESCO paveldo sąrašą šiuo metu yra įtraukta 20 šios šalies objektų – 16 kultūrinių ir 4 gamtiniai objektai. Pagal į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų skaičių, Japonija užimta tryliktąją vietą iš visų pasaulio šalių.

Per metus Japoniją aplanko apie 20 milijonų turistų ir pačios didžiausios traukos vietos yra Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai, pavyzdžiui, Hirošimos taikos memorialas bei Fudži kalnas, kurie sulaukia daugiausia turistų susižavėjimo. Pagal Pasaulio paveldo vietovių atrankos kriterijus, objektas gali patekti į sąrašą, jei jis yra autentiškas ir išskirtinis. Japonijos paveldo objektai išsiskiria savitu stiliumi, perteikiančiu tautos kultūrą ir mąstymą – tai ypač pastebima religinės paskirties budistiniuose ir šintoistiniuose objektuose. Turistus taip pat žavi Japonijos metų sezonai ir tai, kad dalį objektų įvairiais metų laikais galima pamatyti skirtingai. Todėl verta paminėti labiausiai išsiskiriančius objektus.

Ogasavaros salos

Ogasavaros salos (jap. 小笠原群島 Ogasawara Guntō), dar žinomos kaip Bonino salos – tai archipelagas Ramiajame vandenyne, o į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas 2011 metais. Šis salynas nuo pačios Japonijos yra nutolęs daugiau nei per 1000 kilometrų ir norėdami į jį patekti, turistai turi plaukti laivu iš Tokijo. Tokia kelionė trunka kiek daugiau nei parą. Archipelagas sudarytas iš daugiau nei 30 vulkaninių, nedidelių, daugiausiai negyvenamų tropinio ir subtropinio klimato salų. Į Pasaulio paveldo sąrašą Ogasavaros salos buvo įtrauktos dėl išskirtinės augalijos ir gyvūnijos. Salos yra atsiskyrusios toli tiek nuo Azijos žemyno, tiek nuo pagrindinio Japonijos salyno, todėl augalija ir gyvūnija buvo izoliuota ir vystėsi savaip. Dėl šios priežasties, Ogasavaros salose auga apie 500 augalų rūšių iš kurių net 43% klasifikuojami kaip endeminiai, tai yra, gyvena tik šioje vietoje ir negali būti aptikti niekur kitur. Panašiai atsiskyrusiai vystėsi ir gyvūnija – čia gyvena beveik 200 nykstančių paukščių rūšių, tarp kurių yra ir ypač sparčiai nykstantis šikšnosparnis, žinomas kaip Bonino skraidanti lapė. Šios salos yra ypatingai svarbus objektas mokslininkams, kurie tyrinėja evoliucijos procesus. Be galimybės pasigrožėti įspūdingais tropiniais vaizdais bei retomis augalų ir gyvūnų rūšimis, tarp jų ir banginiais, turistai gali užsiimti ir aktyvia veikla. Pavyzdžiui, leistis į turistinius žygius,  maudytis, nardyti. Skaidrūs vandenys aplink šias salas pilni  ne tik egzotiškų žuvų, bet ir Antro pasaulinio karo metu čia nuskendusių laivų ir karo amunicijos.

Fudži kalnas

Fudži (jap. 富士 fuji) – kalnas, esantis 100 km. nuotoliu nuo Japonijos sostinės Tokijo (jap. 東京 Tōkyō) ir  aukščiu siekianti net 3776 m. Dėl savo unikalumo, visuotinio susidomėjimo, apie kalną sklandančių mitų ir istorijų, kurios neretai susipynusios su istoriniais įvykiais, 2012 m. Fudži kalną pasiūlyta įtraukti į UNESCO saugojamo paveldo sąrašą kaip neatsiejamą Japonijos kultūros dalį, padariusią milžinišką įtaką žymiems rašytojams, dailininkams bei poetams ir kiekvienais metais pritraukiantį milijonus turistų iš viso pasaulio, todėl 2013 m. buvo oficialiai pripažintas vienu iš UNESCO paveldo objektų (Dougill, 2014).

Fudži vadinamas kalnas turi daugybę vardų. Lietuvių kalboje dažnai vartojamas neteiktinas rusų kalbos skolinys Fudžijama, nes rusai Fudži kalną vadina Fudzijamos (ru. Фудзияма) vardu. Pati trumpinio Fudži kilmė yra Fudžisan (jap. 富士山 Fujisan). Tai – pilnas aukštikalnės pavadinimas. Sudurtinis žodis susideda iš dviejų hieroglifų: “fudži” ir „san.“ „Fudži“, išvertus iš senosios kinų kalbos, reiškia nemirtingumą (kin. 不死 fushi). Tuo tarpu „san (jap. 山)“ – yra mandagumo forma, pridedama prie kreipinio, dar verčiama į „ponas“ ir „gerbiamas“.  Taigi, į kalną kreipiamasi tokiais vardais, kaip „Ponas kalne “ir „Nemirtingasis“.

Fudži aukštikalnė – tarptautinis Japonijos simbolis, savo didybe garsinantis šalį visame pasaulyje. Kadangi tai – ilgaamžis gamtinis paminklas, su juo siejama istorija, japonų kultūra bei menas. Apie Fudži rašė daugybė garsių poetų bei rašytojų, tapė žymūs dailininkai, kurie neretai išpopuliarėjo popieriuje perteikę būtent Fudži kalno atvaizdą bei nuotaikas. Pats žymiausias kūrinys Japonijoje yra K. Hokusai (jap. 葛飾北斎) „36 Fudži įvaizdžiai“. Darbas laikomas kultūriniu paveldu, istoriniu palikimu, liudijančiu apie praeities žmonių gyvenimą (Davidson, 2006). Žymiausias „36 Fudži įvaizdžių“ kūrinys yra „Didžioji Kanagavos banga“, vaizduojanti Fudži kalną ir aplink jį fone siaučiančią jūrą.

Fudži kalnas kiekvienais metais, ypatingai vasaros sezono metu, tampa turistų traukos vieta. Kalną supa gražus peizažas. Aplink gamtos darinį susiformavo daug karštųjų versmių bei ežerų, o žemė labai derlinga. To pasekmė – Fudži kalną supantys miškai, kuriuose knibžda įvairi gyvūnija. Kai kurios gyvūnų rūšys (Irijomoto laukinė katė (jap. 西表山猫 Iriomote)), gyvenančios tik Fudži teritorijoje, įtrauktos į nykstančių ir saugomų rūšių gretas (Hays, 2009). Vasarą, Fudži kalne yra atidaromos kopimo trasos alpinistams bei turistams, šiems suteikiama galimybė rinktis iš penkių skirtingų maršrutų į kalno viršūnę. Skaičiuojama, kad per sezoną pritraukiama apie 300 000 tūkst. naujų lankytojų. Taip  pat turistai dažnai keliauja Fudži kalno slėnyje esančius Širaito krioklius (jap. 白糸の滝, Shiraito no Taki), šiurpiomis legendomis apipintą ir savižudžių mišku vadinamą Mihono Matsubara girią (jap. 三保の松原), Sengen (jap. 浅間) parką ir jam priklausančias šventyklas bei penkis ežerus, supančius Fudži ugnikalnį. Kalnas taip pat yra Japonijos religijos, šintoizmo, dalis. Gamtos darinys puikiai atitinka šintoistų propaguojamą darnios kompozicijos trejetą: žemę, žmogų ir dangų. Budizme Fudži įkūnija rimtį, atsinaujinimą, amžinybę, todėl simbolizuoja savęs atradimą, yra lankytina budistų vieta. Amžių senumo kalnas tai pat yra japonų priešistorės liudininkas. Prie jo buvo atliekamos pagoniškos apeigos norint pagerbti bei įtikti tuometiniams dievams, atšvęsti gentyse vykstančius pokyčius: mirtį, gimimą.

Budistiniai Horijudži paminklai

Horijudži (jap.  法隆寺Hōryū-ji) paminklai pastatyti VII a., Naros laikotarpyje. Paminklą sudaro 9 pastatai vakarinėje dalyje, 21 rytinėje ir 12 įvairių šventyklų ir kitų pastatų. Į UNESCO paveldo sąrašą buvo įtrauktas 1993 metais kaip pirmoji šventyklą įrašyta į UNESCO. Šis paminklas yra ypatingas tuo, kad atskleidžia ypač stiprų budizmo plitimą nuo VII a. Japonijoje bei tuo, kad kai kurios šventyklos yra laikomos vienos iš seniausių ir geriausi išlikusių medienos pastatų pasaulyje. Nors 670 metais dauguma šventyklų buvo sudegintos, pamatai dar buvo išlikę, todėl buvo pradėtas staigus atstatymo procesas, kuris truko iki VIII a. Šventyklų struktūros yra Kiniškos kilmės ir iki šių laikų šis paminklas yra vienintelis išlikęs senosios budistinės architektūros pavyzdys. Jų nėra išlikę nei Kinijoje nei Korėjoje. Šis paminklas yra ne tik svarbus meno istorijos pavyzdys, nes parodo Kinų budistinės architektūros plitimą Japonijoje, bet ir budizmo plitimą iš Kinijos į likusią Rytų Aziją.

Himedži pilis

Himedži pilis (jap. 姫路城 Himeji-jō), dar vadinama Baltojo garnio pilimi – viena iš labiausiai lankomų Japonijos pilių, o 1993m. pilis buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.  Kaip ir didžioji dauguma šalyje esančių, pastatyta XVII a. pradžioje, Edo laikotarpiu, valdant feodalams Tokugavoms. Iškilusi ji Himedžio mieste ir per savo istoriją nė karto nebuvo sugriauta – būtent dėl to iki mūsų dienų išliko autentiška pilies architektūra. „Baltojo garnio pilimi“ pastatą japonai pavadino dėl to, kad su šiuo paukščiu asocijuojasi aukštos baltai tinkuotos pilies sienos. Jos pagrindinio bokšto, išreiškiančio tradicinį japonišką stilių, stogai ir dvikraigiai stogai pakopa po pakopos iškyla aukštai virš pilies ir žvelgia į Himedžio miestą ir plytinčias šalies Kansajaus provincijos apylinkes. Pilis yra labai gerai įtvirtinta, tačiau jos įtvirtinimai niekada nebuvo išmėginti mūšyje. Šiandien Baltojo garnio pilis įsikūrusi išpuoselėtame parke, o pirmykštė karinė jos paskirtis visai pamiršta. Taigi, į UNESCO pasaulio paveldą buvo įtraukta, nes pilis yra laikoma medinių konstrukcijų šedevru. Pilis simbolizuoja savo funkcinės paskirties ir estetinio vaizdo kompoziciją.

Icukušimos šventykla

Icukušimos šventykla  (jap.  厳島神社 Itsukushima-jinja) yra kultūrinis pasaulio paveldo objektas nuo 1996 metų Japonijoje, Icukušimos saloje. Šventykla priklauso šintoizmo (jap..神道 Shintō) tikėjimui – tai vietinė religija, paremta  tikėjimu nematomoms dvasiomis ir galiomis vadinamomis kami (jap. 神). Ilgą laiką sala buvo laikyta šventa, todėl neleista į ją patekti eiliniams žmonėms, išskyrus piligrimams. Pirmosios šventyklos šioje vietoje įkurtos VI a., o paskutiniai pastatai pabaigti 1168 metais tuometinio kariuomenės vado Taira no Kiyomori (jap. 平 清盛), kuris ją norėjo panaudoti kaip  asmeninę šeimos klano šventyklą. Norint išlaikyti šventyklos tyrumą, kapavietės Icukušimos saloje buvo griežtai draudžiamos. Visa šventykla yra suprojektuota ir pastatyta ant marių prieplaukos taip, kad atrodytų, kad šventykla plūduriuoja ant vandens. Dideli šventyklos vartai – torii (jap. 鳥居), kurių aukštis siekia net 16 metrų, stovintys vandenyje, yra vienas iš geriausiai atpažįstamų šventyklos detalių, o jų vaizdas Misen kalnu fone, kuris nuo seno buvo garbinamas vietinių žmonių, yra įtrauktas tarp Trijų žymiausių Japonijos reginių (jap. 日本三景 Nihon Sankei; angl. Three Views of Japan ). Tiek vartus, tiek ir dalį šventyklos pastatų nuolat skalauja potvynių ir atoslūgių vanduo, kas leidžia turistams pamatyti šventyklos konstrukcijas iš arčiau. Pastatai yra tradicinės Japoniškos šintoizmo architektūros, t.y. penkiaaukščiai šintoistiniai pastatai, vartai torii, fontanas nusiplauti rankas, dekoratyvūs žibintai, šventyklą saugojančios liūtų statulos ir daugelis kitų. Šventovė kompleksas susideda iš 17 pastatų, įskaitant maldos salę, pagrindinę salę ir teatro sceną skirtą pagerbti dievus ritualiniais vaidinimais. Pastatus jungia medinė grindų danga paremia ramsčiais virš jūros lygio, kuri atspindi šinden-dzukuri (寝殿造 shinden-zukuri) namų stilių.  Tai vienas iš daugelio akivaizdžių ir didžiausių Taira no Kiyomori pasiekimų. Šventykla stebina spalvų ir formų tarp kalnų ir jūros kontrastu ir iliustruoja Japonijos kraštovaizdžio sampratą, kuri sujungia gamtą ir žmogišką kūrybiškumą.

Hirošimos taikos memorialas 

Hirošimos taikos memorialas  (広島平和記念 Hiroshima heiwa kinenhi) dar dažnai vadinamas Atominės bombos kupolu (jap. 原爆ドーム), tai vienintelis pastatas, kuris išliko nesugriuvęs po 1945 m. rugpjūčio 6 d. ryte įvykusio atominio sprogimo sukelto JAV, kuris pažymėjo Antro Pasaulio karo pabaigą. 1996 m. pastatas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kaip apčiuopiama nuoroda į Hirošimos unikalią praeitį.

Hirošimos miestas buvo pasirinktas taikiniu dėl kelių priežasčių, bet svarbiausia priežastis lėmusi šį pasirinkimą buvo ten esančiame uoste dislokuotų apie 40 000 Japonijos karių buvimas. Hirošimos taikos memorialas, buvo pagal europietiškus bruožus modernizuotas Hirošimos miesto pastatas,  kurio paskirtis buvo pristatyti pramonės išradimus ir vakarietiškas naujoves Japonijos visuomenei. Savo pradine vieta ir forma, dizainu, medžiagomis, pastatas yra  visiškai autentiškas. Deja dėl natūralių priežasčių irstant kupolo konstrukcijoms, buvo vykdoma keletas projektų (1967, 1989-1990 ir 2002-2003), naudojant minimalus plieno ir sintetinės dervos kiekius, siekiant išsaugoti pradinę kupolo būklę.

Praėjus keletai dešimtmečių aplink kupolą buvo pastatytas parkas, o be parko dar keletą objektų, tarp kurių yra kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas, pastatytas pagerbti 140 000 mirusiųjų sprogimo metu. Kiekvienais metines  parke vykdoma minėjimo ceremonija, kur  kalbamos kalbos aukoms atminti bei nešami vainikai ir žvakės. Taip pat pastatytame Hirošimos Taikos memorialo muziejus, kurio pagrindinis tikslas paminėti rugpjūčio 6 dienos pasekmes, kurios buvo žmonių kančios. Muziejuje yra rodomi miesto vaizdai prieš sprogimą, 2 Pasaulinį karo metu ir po sprogimo, objektus, kaip drabužiai, laikrodžiai, žmonių plaukai ir kiti daiktai išlikę po sprogimo kaip ir žmonių rašytiniai ir vizualūs atsiminimai apie šią dieną. Per metus šį muziejų aplanko apie 1 milijoną lankytojų iš viso pasaulio.  Ši vieta išlaiko savo funkcinį ir dvasinį tikrumą kaip malda ir simbolis už taiką pasaulyje ir primena apie neigiamą palikimą, kuris niekada neturėtų būti pamirštas.

Japonijos UNESCO paveldo objektai turi itin savitas istorijas ir funkcine paskirtis, kas padėjo kurtis Japonijos identitetui ir išskirtinumui. Tarp gamtinių ir kultūrinių paveldo objektų, yra daug vietų, kurioms darė įtaką Japonijos žmonių kūrybiškumas ir kuris leido įžvelgti žmonių mąstyseną ir jų kultūros šaknis.

 

Šaltinių sąrašas:

  1. Dougill, J., 2014.  Japan’s World Heritage Sites – Unique Culture, Unique Nature. Tuttle Publishing
  2. Davidson C. N., 2006, 36 Views of Mount Fuji: On Finding Myself in Japan, Duke University Press
  3. Hays J., 2009. EXTINCT AND ENDANGERED SPECIES AND JAPAN AS A BIODIVERSITY HOTSPOT, Iriomote Cats [internete] rasta: <http://factsanddetails.com/japan/cat26/sub164/item891.html> [žiūrėta: 2016-11-17].
  4. Himeji City. World Cultural Heritage and national treasure Himeji Castle, [internete] rasta: < http://www.city.himeji.lg.jp/guide/castle/> [žiūrėta: 2016 lapkričio 19].
  5. Japan Monthly Web Magazine. World Heritage Ogasawara Islands, [internete] rasta: <http://japan-magazine.jnto.go.jp/en/1106_ogasawara.html> [žiūrėta 2016 lapkričio 20].
  6. Japan National Tourism Organization. Ogasawara Islands [internete] rasta: <http://www.jnto.go.jp/eng/regional/tokyo/ogasawarashotou.html> [žiūrėta 2016 lapkričio 20].
  7. Reay R, 2015, Climbing Mt. Fuji: A Complete Guidebook (3rd Edition), Bouken International Publishing
  8. Touropia. 10 Top Tourist Attractions in Japan, [internete] rasta: <http://www.touropia.com/tourist-attractions-in-japan/> [žiūrėta 2016 lapkričio 21].
  9. UNESCO, World Heritage Centre. Buddhist Monuments in the Horyu-ji Area, [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/660> [žiūrėta: 2016 lapkričio 17].
  10. UNESCO, World Heritage Centre. Fujisan, sacred place and source of artistic inspiration,  [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/1418> [žiūrėta: 2016-11-15].
  11. UNESCO, World Heritage Centre. Hiroshima Peace Memorial (Genbaku Dome), [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/775> [žiūrėta: 2016 lapkričio 11].
  12. UNESCO, World Heritage Centre. Itsukushima Shinto Shrine, [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/776> [žiūrėta: 2016 lapkričio 11].
  13. UNESCO, World Heritage Centre. Ogasawara Islands, [internete] rasta: <http://whc.unesco.org/en/list/1362> [žiūrėta 2016 lapkričio 20].

 

1 vote