Vado-kaičin – vienos seniausių Japonijos valiutų
Vado-kaičin (和同開珎 wadōkaichin, liet. „pirmoji valiuta”) – vienos pirmųjų japoniškų monetų, kurios buvo gaminamos nuo ankstyvojo VIII a., Vado (和銅 wadō, liet. „Japoniškas varis”) eros metu. Šios monetos atsirado laikotarpiu, kai Japonija, siekdama sukurti centralizuotą vyriausybę, ėmėsi įgyvendinti įvairias socialines ir administracines reformas, remdamasi Kinijos (Tangų dinastijos) pavyzdžiu.
Prieš Vado-kaičin, Japonijoje vyravo prekinių pinigų rinka. Tokios prekės kaip ryžiai, druska, šilkas, drabužiai, strėlių antgaliai bei žemės ūkio įrankiai, turintys didelę vertę, atliko pinigų funkciją (Lázár 2022). Nors archeologiniai radiniai parodo, kad Tangų dinastijos (唐朝 Tángcháo) varinės ir geležinės monetos buvo atgabentos į Japoniją, tuometinė šalies ekonomika ir viešasis administravimas nebuvo išvystytas iki tokio lygio, kad jas žmonės galėtų naudoti kaip pinigus (Lázár 2022). Tuo metu, Tangų dinastijos monetos buvo labiau suprantamos kaip įdomus artifaktas iš užsienio šalies, o ne mainų priemonė (Lázár 2022).
Nuo VII a. pabaigos Japonija pradėjo taikyti teisines, administracines ir kultūrines sistemas Tangų dinastijos principais, siekdama sukurti centralizuotą vyriausybę. Šio proceso metu buvo kaldinamos monetos, modeliuotos pagal kinų pavyzdį. Šiuo laikotarpiu, buvo pagamintos Vado-kaičin monetos (Lázár 2022).
708 m., atradus didelius geros kokybės vario telkinius (dabartinėse Kanagavos, Saitamos ir Jamagučio prefektūrose), Japonijoje buvo pradėta skirti daugiau dėmesio kasybos ir liejimo technologijos plėtrai. Tuomet buvo pradėtos kalti naujos japoniškos monetos, pavadintos Vado-kaičin. Valdžia taip pat nustatė itin griežtas bausmes už nelegalų monetų kalimą, kurios buvo daug griežtesnės nei Kinijoje (Japonijos banko valiutų muziejus 2024).
Vado-kaičin monetos yra panašios į tuometinės Kinijos, Tangų dinastijos, monetas – Kaijuan tong bao (開元通寳 kāiyuán tōng bǎo). Visgi, jos buvo dviejų tipų – vienos, senesnės, buvo pagamintos iš prasto vario, maišyto su alavu arba cinku, arba iš sidabro. Jos buvo vadinamos kovado (古和同 kowadō, liet. „senasis vado”) monetomis. Kitas tipas – kruopščiai pagamintos varinės šinvado (新和同 shinwadō, liet. „naujasis vado“) monetos, iškaltos vėliau, kai tuometinėje Japonijoje patobulėjo vario kasyba ir monetų kalimo įgūdžiai (Lázár 2022). Abu tipai yra apvalios formos su kvadratine skyle viduryje, panašaus svorio ir išmatavimų – apie 2.4 centimetrų skersmens ir 3.75 gramų svorio (Lázár 2022).
Kaip ir Tangų dinastijos monetose, palaikytas panašus simbolių išraižymas – ratu, pradedant simboliu viršuje, tačiau, priešingai negu Tangų monetose, skaitoma pagal laikrodžio rodyklę (Munro, 1904, p. 24). Pats užrašas sudarytas iš kelių simbolių: kaip minėta, Vado (和銅 wadō) reiškia „japoniškas varis”, o kaičin (開珎, kaichin) reikšmė yra nežinoma, tačiau tikėtina, kad reiškė „pirmoji valiuta” (Munro 1904, p. 23-27). Visas užrašas yra „Vado-kaičin“ (和同開珎 wadō-kaichin) – valiutos pavadinimas (Munro 1904, p. 23-27).
Skylė monetose egzistavo todėl, kad turėtų praktinį panaudojimą – ši anga leisdavo monetas suverti ant kvadratinio strypo arba ant virvės, kad būtų galima lengvai ir gausiai jas nešiotis ir perduoti. Šis monetų bruožas egzistavo tiek Kinijoje, tiek Japonijoje, tiek ir daugumoje tuometinių Azijos šalių valiutose (Asia for Educators Columbia University 2024).
Vado-kaičin kalimas ir naudojimas buvo priemonė parodyti ir skatinti nepriklausomybę, autoritetą, politinę galią ir turtus tiek Japonijoje, tiek už jos ribų. Japonijos valdžia skatino šių monetų naudojimą įvairiais būdais, pavyzdžiui, skirdama teismo rangus tiems, kurie turėjo didelius kiekius šių monetų (Japonijos banko valiutų muziejus 2024).
Vyriausybė naudojo monetas Heidžio imperatoriškųjų rūmų (平城宮 Heijō-kyū) statybos išlaidoms padengti (Japonijos banko valiutų muziejus 2024). Monetų nominali vertė buvo didesnė nei jų sudedamųjų metalų tikroji vertė, todėl valdžia galėjo uždirbti iš monetų kaldinimo (Japonijos banko valiutų muziejus 2024).
Laikui bėgant, buvo pradėtos kalti mažesnės, kito tipo monetos. Iki X amžiaus, vario kasybos industrija ir atsargos mažėjo, todėl monetos kalimo kokybė taip pat krito, į lydinį įmaišant daugiau švino, alavo, cinko arba kitų valiutos vertę mažinančių medžiagų (Japonijos banko valiutų muziejus 2024). Nors Japonijoje egzistavo griežtos taisyklės prieš monetų padirbinėjimą, klastotės vis tiek egzistavo ir buvo plačiai naudojamos (Lázár 2022).
Dėl šios priežasties senesni variniai pinigai prarado didelę dalį savo vertės. Japonija pradėjo kaldyti naujas monetas, kurios buvo vertingesnės už Vado-kaičin (Lázár 2022). Šios monetos susidūrė su panašiomis problemomis (Japonijos banko valiutų muziejus 2024). Toks ciklas kartojosi iki tol, kol monetos buvo pilnai išimtos iš apyvartos X a. pabaigoje. Vietoj šių monetų, vėl įsivyravo prekinių pinigų rinka (Japonijos banko valiutų muziejus 2024).
Iki 1998-ųjų buvo manoma, kad Vado-kaičin monetos buvo seniausios kaltos japoniškos monetos, tačiau dabar manoma, kad pirmosios tokio tipo monetos buvo Fuhon-sen (富本銭 fuhon-sen), kurios buvo iškaltos VII a. pabaigoje (Japonijos banko valiutų muziejus 2024).
Vado-kaičin monetos žymi svarbų Japonijos etapą, kai šalis vykdė svarbias reformas. Jų metu, Japonija priėjo prie labiau centralizuotos valdymo formos. Šios monetos ne tik palengvino prekybą, bet ir prisidėjo prie valstybės stiprinimo. Vado-kaičin monetos buvo vienas iš pirmųjų Japonijos žingsnių, išlipti iš Kinijos šešėlio ir vystys į regioninę galią.
Literatūros sąrašas:
- Asia for Educators Columbia University, 2024, The Song Economic Revolution, Kolumbijos Universitetas. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 20 d.].
- Japonijos banko valiutų muziejus, 2024, The History of Japanese Currency. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 15 d.].
- Lázár, M. 2022, „Ancient Coins of Japan“, Journal of East Asian Cultures, 1, p. 45–61.
- Munro, N. G. 1904, Coins of Japan, Box of Curios Printing and Publishing Company, Yokohama.
