Vakašiu
Vakašiu
Terminas vakašiu (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603–1868 m.). Tai – jauni vyrai, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016).
Vakašiu termino kilmė
Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian jidai) (794–1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, buvo rodomi spektakliai ir kitos kultūrinės raiškos formos. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti berniukai, ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, čigo enene (jap. 稚児延年 chigo nobenen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys gražiausi berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi, terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau senos tradicijos raida (Ortolani 1963).
Istorija
Edo laikotarpiu (1603–1868 m.) kabukio (jap. 歌舞伎 kabuki) spektakliai tapo svarbesni Japonijos kultūros sektoriuje. Šie vaidinimai buvo tam tikra teatro forma, daugiausia paremta šokiu. Buvo ir vyriškų, ir moteriškų kabukio vaidinimų. Tačiau kabukis buvo ne tik vaidinimas; seksualumas ėmė atlikti daug svarbesnį vaidmenį, nes dauguma kabukio šokėjų taip pat vertėsi prostitucija. Tačiau šiogūnatas (jap. 幕府 bakufu) nelabai mėgo šių spektaklių, nes jie trukdė įprastai klasinei hierarchijai Japonijoje. Iš tikrųjų į šiuos kabukio spektaklius kartais susirinkdavo paprasti žmonės, turtingi pirkliai ir samurajai. Konservatyvusis šiogūnatas nepritarė tokiam Japonijos klasinės hierarchijos griovimui, be to, kabukio spektakliai pasižymėjo itin seksualiais elementais. Todėl XVII a. viduryje buvo uždrausta praktikuoti ona kabukius (spektakliai tik su moterimis šokėjomis). Šiuo laikotarpiu labai išpopuliarėjo vakašiu kabukiai, kuriuose išliko seksualinių elementų, tada gyventojai ir teatro lankytojai jaunus vyrus pradėjo laikyti ypač seksualiais (Leupp 1997; Lombard 1928; Masato 2007). Žinoma, šiogūnatas tam taip pat nepritarė, todėl po kelerių metų vakašiu kabukiai buvo uždrausti. Po to kabukiuose vaidindavo tik suaugę vyrai. Tačiau šie vyrai atlikdavo ir vyrų, ir moterų vaidmenis, o seksualiniai elementai, lydintys kabukius, šiogūnato siaubui išliko. Šiuo laikotarpiu kabukis ir toliau buvo pilnas seksualinių elementų, vyrai aktyviai užsiėmė prostitucija tiek su moterimis, tiek vyrais. Žiūrovai kartais imdavo kovoti tarpusavyje dėl ypač patrauklių vakašiu. Dėl šios priežasties šiogūnatas uždraudė net ir suaugusių vyrų vaidinamus vakašiu vaidmenis, nors ir trumpam (Leupp 1997). Uždraudus kabukius moterims, jauni vyrai paprasčiausiai užėmė jų vietas.
Vakašiu nykimas
Apie 1842 m. Edo mieste kilo daug gaisrų, juos sukėlė ilgas sausros laikotarpis. Sudegė daug kabukio teatrų. Šiogūnatas pasinaudojo kilusia stichine nelaime ir uždraudė kabukius, tiksliau, juos iškeldino iš miesto. Taip kabukio teatro pasirodymai mieste tapo negalimi ir neprieinami. Naujos šių teatrų vietos buvo pavadintos Saruvaka mači (jap. サルワカ街 Saruwaka machi), todėl 30 paskutinių Tokugavos valdymo metų buvo vadinami Saruvaka mači laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu spektakliai tapo vis ekstremalesni, taip pat ir seksualumo požiūriu. Tačiau vaidinimai taip pat darėsi ne tokie populiarūs, nes vyko toliau už miesto ribų (Masato 2007).
Kai 1868 m. baigėsi Tokugavų valdymas ir prasidėjo Meidži laikotarpis (jap. 明治時代 Meiji jidai), kabukio spektakliai grįžo į Edo „erotinius rajonus“. Tai dar kartą parodė, kad kabukis ir jo aktoriai buvo labai susiję su prostitucija ir seksualumu. Tačiau būtent tada išryškėjo ir kitos temos, pavyzdžiui, dramos ir specifinės personažų grupės. Iš dalies todėl, kad samurajų klasė išnyko, o visos kitos klasės mėgavosi kabukiu. Dėl to seksualiniai kabukio elementai ir jo aktoriai pamažu nyko, taip pat ir terminas vakašiu. Po Antrojo pasaulinio karo kabukiui buvo įvestos cenzūros taisyklės, todėl kabukis niekada nebesugrįžo prie tokio seksualumo, koks buvo anksčiau, kaip ir jų vakašiu (Asagoro 2006; Toita 1970).
Vakašiu moderniais laikais
Vakašiu įtaka Japonijos kultūrai neišblėso. Japonijos popkultūroje svarbų vaidmenį atlieka bišionenai (jap. 美少年 bishōnen), jie yra šiuolaikinė vakašiu interpretacija. Bišionenai dažnai randami animė (jap. アニメ anime) ir mangose (jap. 漫画 manga), nors nebūtinai yra vaizduojami taip seksualiai kaip vakašiu. Kai kurie teigia, kad šie bišionenai dažnai pasirodydavo erotinėse scenose su vyrais. Tačiau kiti teigia, kad scenos neturi homoseksualumo konotacijos, nes bišionenai turi daug moteriškų bruožų (Buruma 1985; Monnet 1999).
Šiandieninėse diskusijose apie lyčių tapatybę bišionenai dažnai laikomi „alternatyvia lyčių diferenciacija“ arba „trečiąja lytimi“. Tačiau erotiniai bišionenų bruožai, jų santykis su kitais vyrais vis dar yra diskusijų objektas (Buruma 1985). Vis dėlto tai rodo, kaip toli siekia vakašiu įtaka. Nepaisant to, ši sena tradicija gali būti įdomi ir šiuolaikinėms diskusijoms.
Naudota literatūra:
- Asagoro, S. 2006, Kabuki Chronology of the 19th Century. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2023 m. balandžio 3].
- Buruma, I. 1985, A Japanese Mirror: Heroes and Villains of Japanese Culture, Jonathan Cape, London.
- Isaka, M. 2016, Onnagata: A Labyrinth of Gendering in Kabuki Theater, University of Washington Press, Seattle.
- Leupp, G. P. 1997, Male Colors: The Construction of Homosexuality in Tokugawa Japan, University of California Press, Berkeley.
- Lombard, F. A. 1928, An Outline History of the Japanese Drama, George Allen & Unwin LTD, London.
- Masato, T. 2007, History of Kabuki: Birth of Saruwaka-Machi, Watanabe Norihiko.
- Monnet, L. 1999, Montage, cinematic subjectivity and feminism in Ozaki Midori’s Drifting in the World of the Seventh Sense, Japan Forum. Vol. 11 (1).
- Ortolani, B. 1963, Das Wakashu-Kabuki und das Yarō-Kabuki, Monumenta Nipponica, Vol. 18 (1).
- Toita, Y. 1970, Kabuki: The Popular Theater. Performing Arts of Japan. Vol 2.
Redagavo Gustė Nikliauzaitė
