Dzainiči

Terminas dzainiči (在日; 在日外国人 Zainichi gaikokujin) reiškia „nuolatos gyvenantis (užsienietis)“, šis terminas buvo pradėtas vartoti po Antrojo pasaulinio karo (Lie 2008, p. 12), kai išryškėjo ir pats reiškinys. Dzainiči terminas yra skirtas apibūdinti tik korėjiečiams, gyvenantiems Japonijoje – tiek siejantiems save su Pietų (在日韓国人 Zainichi kankokujin), tiek Šiaurės  (在日朝鮮人 Zainichi chōsenjin) Korėja. Bendriausiu atveju terminas dzainiči apibūdina korėjiečių tautybės žmones, nuolatos gyvenančius Japonijoje, tačiau neturinčius šios šalies pilietybės. Šis veiksnys neleidžia dzainiči turėti tam tikrų pilietinių, socialinių, politinių teisių, ir tai yra viena priežasčių, kodėl dzainiči yra iš dalies izoliuota tautiniu pagrindu egzistuojanti bendruomenė.

Istorija

Korėjiečių tautybės žmonės Japonijos salyne gyveno dar prieš susikuriant Pietų ir Šiaurės Korėjoms 1948 m. Kai 1910 m. Japonija aneksavo Korėjos karalystę, iš žemyno prasidėjo darbininkų bei studentų migracija. Kai kurie mokslininkai siūlo migraciją dalyti į dvi dalis: 1) savanoriška migracija 1910–1937 ir 2) priverstinė migracija 1937–1945 (Lee 2000, p. 23). Su pirmąja banga atsikėlė geresnio užmokesčio ir kokybiško išsilavinimo siekiantys migrantai, nes Japonijoje buvo geriau išplėtoti darbo santykiai ir švietimo sistema. Po Pirmojo pasaulinio karo Japonija išgyveno ekonominį pakilimą, jis pasireiškė darbo jėgos poreikiu ir išaugusiu darbo užmokėsčiu. Skirtingais skaičiavimais, Japonijos salyne už tą patį darbą buvo mokama iki 30% didesnis atlyginimas (statybų ir kasybos įmonėse) (Lee 2000, p. 24). Pirmieji migrantai atvykdavo su 2–3 metų trukmės darbo sutartimis, o tai suteikdavo garantuotą atlyginimą ir tam tikras socialines garantijas (Lee 2000, p. 25). Ilgainiui didėjant migrantų srautams įsivyravo nelegalus įdarbinimas, nes dėl išaugusios darbo jėgos pasiūlos įstatymiškai buvo uždrausta įdarbinti korėjiečius be reikalingų darbo įgūdžių (Lee 2000, p. 26).

Antrasis periodas yra apibūdinamas kaip priverstinės migracijos etapas. 1937 m. prasidėjo Japonijos ir Kinijos karas, todėl nemaža dalis šalies ūkio buvo perorientuota į karinę pramonę. Korėjiečių migracija į Japonijos salyną pradėta sankcionuoti įstatymiškai: 1938 m. buvo priimtas „Nacionalinis visuotinės mobilizacijos aktas“, pagal kurį Japonijos užimtų teritorijų gyventojai turėjo įstoti į Japonijos kariuomenę; 1939 m. patvirtintas „Įsakas dėl nacionalinės tarnybos“ (Lee 1983, p. 291); 1942 m. Japonijos ministrų kabineta priėmė-„Korėjos darbo panaudojimo planą“, taip pat „Korėjiečių įleidimo į Japoniją nurodymus“ (Lee 2000, p. 27). Remiantis šiais dokumentais, 1937–1945 m. buvo vykdoma priverstinė korėjiečių migracija, kurios metu apie 1519000 korėjiečių mobilizuota į Japonijos kariuomenę (Lee 2000, p. 27). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apie 2 mln. korėjiečių tautybės asmenų, o 1946 m. korėjiečių buvo tik apie 600 000 (Kashiwazaki 2000, p. 20). Po karo  Japonijoje korėjiečiai sudarė pagrindą dabartinei dzainiči bendruomenei atsirasti.

Pilietybės klausimas

Imperinės Japonijos sudėtyje buvusių teritorijų gyventojai turėjo Japonijos pilietybę. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija buvo priversta atsisakyti iki tol užimtų teritorijų – galutinai procesas baigėsi 1952 m. San Francisko sutartimi.  Tai lėmė, kad Japonijoje likę korėjiečiai prarado savo pilietybę, nes jie nebuvo japonų kilmės – nuo 1950 m. įteisintas Japonijos pilietybės gavimo principas pagal ius sanguinis. Kitas nepalankus aspektas buvo dar 1948 m. Korėjos padalijimas į Pietų ir Šiaurės Korėjas. Šių valstybių pilietybės Japonijoje nebuvo galima priimti dėl neužmegztų diplomatinių santykių, nors 1948 m. Pietų Korėja priėmė pilietybės gavimo principą pagal tą patį ius sanguinis ir visus užsienyje gyvenančius korėjiečius laikė Pietų Korėjos piliečiais. Bet kokiu atveju 1965 m. Japonijos ir Pietų Korėjos santykių normalizavimo aktas, be kitų pakeitimų, suteikė Japonijoje gyvenantiems dzainiči teisę priimti Pietų Korėjos pilietybę ir taip suteikė socialinių garantijų.

Socialinė struktūra

Dzainiči yra nevieninga bendruomenė. Jos atsiradimas tiesiogiai susijęs su Japonijoje po karo vykusiais pokyčiais, o susiskaidymui įtakos turėjo Korėjų skilimas. Nuo pat 1948 m., kai Korėja buvo padalyta į Pietų ir Šiaurės Korėjas, dauguma Japonijoje gyvenančių korėjiečių taip pat pasidalijo į dvi dalis. Japonijoje korėjiečiams atstovauja dvi socialinės organizacijos: Mindan–pietų; ir Chongryon–šiaurės korėjiečiams. Mindan reprezentuoja liberalią ir demokratišką Pietų Korėjos respubliką, todėl jos vykdoma visuomeninė politika yra orientuota į kompromisus su Japonijos vyriausybe. Mainais už tai Mindan gali legaliai veikti. Chongryon organizacija yra priešingas atvejis – būdama griežtai prokomunistinių pažiūrų, ji nėra linkusi derėtis su Japonijos vyriausybe. Pavyzdžiui, Chongreon priklausančiose daugiau nei 120 mokyklų mokomoji kalba yra tik korėjiečių, dėl šios priežasties mokyklos neatitinka Japonijos įstatymų.

Kadangi bendruomenės susiskaldymas yra paremtas ideologiniais skirtumais, dzainiči susivienijimas sunkiai prognozuojamas. Tačiau santykinis kiekybinis pasiskirstymas ilgalaikėje perspektyvoje yra Mindan naudai, nes dėl tarptautinių nesutarimų tarp Japonijos ir Šiaurės Korėjos Chongryon reputacija yra pablogėjusi ir jos nariais dažniausiai lieka tik dešiniųjų pažiūrų dzainiči .

Kontroversijos dėl dzainiči

Dzainiči kartais įvardijama kaip tautinė Japonijos mažuma, tačiau remiantis sociologijos teorija bei tarptautine teise tai nėra visiškai teisinga. Etnine (tautine) mažuma laikoma tokia piliečių grupė, kuri kiekybiškai nesudaro daugumos valstybės gyventojų, užima nedominuojančią poziciją šalyje ir tos grupės nariai, būdami šalies piliečiais, skiriasi tautiniais, religiniais ar kalbiniais aspektais nuo likusių šalies piliečių; savo ruožtu jie demonstruoja tam tikrą solidarumą, kuriuo naudojantis siekiama savo kultūros, tradicijų, religijos bei kalbos išsaugojimo (OHCHR, 2012). Jei asmuo nėra šalies pilietis, jis negali būti traktuojamas kaip etninės mažumos dalis, tokiu atveju jis yra šalyje gyvenantis svetimšalis. Japonijos įstatymai nurodo, kad prieš tampant šalies piliečiu reikia atlikti tam tikras procedūras, viena iš jų – pasikeisti vardą į japonišką. Tai stipriai susiję su tapatybės klausimu, todėl dešiniųjų pažiūrų dzainiči rečiau renkasi natūralizaciją ir pasilieka prie savo korėjietiškų šaknų.

Kitas kontroversiškas aspektas yra diskriminacija. Kai kurie mokslininkai skiria 4 diskriminacijos būdus: teisinį, administracinį, švietimo ir darbo (Lee 2000, p. 63-66). Čia pastebėtinas trečios kartos korėjiečių fenomenas. Trečios kartos korėjiečiai Japonijoje – nekalbantys korėjietiškai, fenotipiškai, iš kalbėsenos, atsižvlgiant į popkultūros naudijimą šie žmonės iš esmės niekuo nesiskiria nuo Japonijos pilietybę turinčių aplinkinių, tačiau dėl teisinio statuso jie yra išskiriami, nes nuolatos turi registruotis užsieniečių registracijoje, privalo turėti identifikacijos kortelę (Lee 2000, p. 64).

Su diskriminacija yra susijęs ir dzaitokukai (在特会, nesutrumpintai 在日特権を許さない市民の会 – Zainichi Tokken o Yurusanai Shimin no Kai, liet. „Piliečių grupė, neatleisianti už ypatingas privilegijas korėjiečiams Japonijoje“) organizacijos veikimas (Fackler 2010). Ši dešiniosios pakraipos (右翼団体 – uyoku dantai) grupuotė savo veiklą nukreipia prieš dzainiči, organizuodama viešas tautinės neapykantos akcijas, kurių padaugėja etniškai jautriose vietovėse dvišalių santykių paaštrėjimo laikotarpiais .

Naudota literatūra:

Lee, Ch., 1983. Koreans in Japan. Kodansha encyclopedia of Japan, 4, p. 291.
Lee, K,. 2000. Overseas Koreans. Seoul: Jimoondang.
Fackler, M., 2010. New Dissent in Japan Is Loudly Anti-Foreign, New York Times, [internete] rugpjūčio 29. Straipsnis internete: <http://www.nytimes.com/2010/08/29/world/asia/29japan.html?pagewanted=all&_r=2&> [žiūrėta 2013 03 19].
Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras, 2012. Minorities under international law. [internete] Office of the high Commisioner for human rights, United Nations Human rights. Straipsnis internete: <http://www.ohchr.org/EN/Issues/Minorities/Pages/internationallaw.aspx>.

Papildomai žiūrėti:

www.zaitokukai.info
www.mindan.org
www.chongryon.com

Redagavo Gabrielė Mickevičiūtė