Dangaus šventykla
Dangaus šventykla (kin. 天坛, Tiāntán) – tai Kinijos imperatoriškasis religinių pastatų kompleksas, esantis pietrytinėje, centrinio Pekino (kin. 北京, Běijīng) miesto dalyje.
Dangaus šventykloje lankydavosi Kinijos Mingų (kin. 明朝, Míng Cháo) ir Čingų (kin. 清朝, Qīng Cháo) dinastijų valdovai, kurie šioje vietoje kasmet melsdavosi Dangui bei taip pat prašydavo gero derliaus savo žmonėms.
1998 metais Dangaus šventykla buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir apibūdinta kaip „architektūros ir kraštovaizdžio dizaino šedevras, kuris paprastai ir grafiškai iliustruoja labai svarbią kosmogoniją vienos iš didžiųjų pasaulio civilizacijų evoliucijos procese …“, o „simbolinis dangaus šventyklos išdėstymas ir dizainas per daugelį amžių padarė didelę įtaką tolimųjų Rytų architektūrai ir planavimui“ (UNESCO, 2020).
Istorija
Šis religinis kompleksas buvo pastatytas 1406-1420 metų laikotarpiu, valdant Mingų dinastijos imperatoriui Jonglė (kin. 永乐, Yǒnglè), kuris taip pat buvo atsakingas už Uždraustojo miesto (kin. 紫禁城, Zǐjìnchéng) Pekine statybą.
XVI a. valdant imperatoriui Dziadzingui (kin. 嘉靖, Jiājìng), kompleksas buvo išplėstas ir pervadintas į Dangaus šventyklą.
Imperatorius Dziadzingas Pekine taip pat pastatė dar tris kitas žymias šventyklas: Saulės šventyklą (kin. 日壇, Rì tán) rytuose, Žemės šventyklą (kin. 地壇, Dìtán) šiaurėje ir Mėnulio šventyklą (kin. 月壇, Yuè tán) vakaruose.
Dangaus šventykla buvo renovuota XVIII a., valdant imperatoriui Čianlongui (kin. 乾隆, Qiánlóng).
Dėl tuometinio deficitinio Kinijos imperijos biudžeto, ši renovacija tapo paskutine, minėtu laikotarpiu atlikta religinio komplekso renovacija.
Antrojo Opiumo karo metu (kin. 第二次鴉片戰爭, Dì’èrcì Yāpiàn Zhànzhēng) (1856−1860 m.) Dangaus šventyklą buvo okupavę Anglijos ir Prancūzijos aljanso kariai.
1900 m., vykstant boksininkų sukilimui (kin. 義和團運動, Yìhétuán yùndòng), Aštuonių tautų aljansas buvo užėmęs šį religinį kompleksą bei pavertęs jį laikinąja pajėgų vadaviete Pekine.
Teigiama, kad okupantai padarė didelę didelę žalą pastatų kompleksui ir jame esančiam sodui. Taip pat buvo pranešta apie dingusius Dangaus šventyklos artefaktus (China Discovery, n.d.; UNESCO, 2020).
Po Čingų dinastijos žlugimo šventyklos kompleksas tapo apleistas. Dėl to vėlesniais metais sugriuvo keletas salių.
1914 m., tuometinis Kinijos Respublikos prezidentas Juanas Šikai (kin. 袁世凱, Yuán Shìkǎi) (1859–1916 m.) atliko Kinijos imperatorių praktikuotą Dangaus maldos ceremoniją, siekdamas tapti naujuoju šalies imperatoriumi.
1918 m. Dangaus šventykla buvo pertvarkyta į parką ir pirmą kartą atidaryta visuomenei.
1998 metais Dangaus šventykla buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO, 2020).
Komplekso pastatai ir jų išdėstymas
Dangaus šventyklą sudaro teritorija, užimanti 2,73 kvadratinio km plotą, kuriame yra išsidėstę trys pagrindiniai komplekso statiniai, pastatyti pagal griežtus kinų filosofijos reikalavimus.
Gerojo derliaus maldos salė (kin. 祈年殿, Qínián diàn) – tai yra ant trijų lygių marmurinio akmens pagrindo pastatyta, trigubo dvišlaičio, apskrito korpuso, 36 m skersmens ir 38 m aukščio salė, kurioje Mingų ir Čingų dinastijos imperatoriai meldėsi už gerą derlių.
Pastatas yra medinis, jo konstrukcijoje nebuvo panaudotas nei vienas vinis.
1899 m. dėl žaibo sukelto gaisro autentiškas pastatas sudegė, o po kelerių metų buvo atstatytas iki šių dienų išlikęs pastato variantas (Cohen ir Cohen, 1980).
Imperatoriškasis dangaus skliautas (kin. kin. 皇穹宇, Huáng qióng yǔ) – tai ant vieno lygio marmurinio akmens pagrindo pastatytas, viengubas dviaukštis, apvalus pastatas.
Jis yra nutolęs į pietus nuo Gerojo derliaus maldos salės ir nors yra panašus į ją savo išvaizda, tačiau neprilygsta jai savo dydžiu.
Imperatoriškasis dangaus skliautas yra apsuptas lygios apskritos sienos, vadinamos „Aido siena“, kuri dideliu atstumu gali perduoti garsą.
Šis statinys taip pat yra sujungtas su Gerojo derliaus maldos sale su 360 metrų ilgio, „Vermilijono laiptų“ taku, kuris palaipsniui kyla iš Imperatoriškojo dangaus skliauto į Gerojo derliaus maldos salę.
Minėtasis statinys yra ypatingas dar ir tuo, kad jis neturi skersinių sijų, palaikančių kupolą (Steinhardt, 2002).
Apskritasis piliakalnio altorius (kin. 圜丘坛, Huán qiū tán) – tai į pietus nuo Imperatoriškojo dangaus skliauto nutolęs altorius, kurį 1530 m. pastatė imperatorius Dziadzingas.
Ši apvali platforma yra pastatyta ant trijų lygių marmurinių akmenų, kurie yra papuošti drakonų akmens raižiniais bei kitais elementais, tokiais kaip šventuoju skaičiu devyni.
Altoriaus centras yra apvalios formos ir yra vadinamas Dangaus širdimi (kin. 天心石, Tiānxīn shí) arba Aukščiausiuoju Jangu (kin. 太阳石, Tàiyáng shí).
Šioje vietoje imperatorius meldėsi už palankius orus.
Dėl specifinio altoriaus dizaino, maldos garsą atspindėdavo šalia įtaisyti apsauginiai turėklai, kurie padėdavo sukurti didelį rezonansą, tokiu būdu sustiprindami maldos Dangui efektą.
Altorius buvo atstatytas 1740 m. (Ching, Jarzombek ir Prakash, 2007).
Simbolizmas
Dauguma Dangaus šventyklos simbolių yra susiję su dangaus ir žemės arba apskritimo ir kvadrato ryšiu.
Visą šventyklų kompleksą supa du sienų kordonai: išorinė siena turi aukštesnį, pusapvalį šiaurinį galą, vaizduojantį dangų, ir trumpesnį, stačiakampį pietų galą, vaizduojantį žemę.
Tiek Gero derliaus maldos salė, tiek piliakalnio altorius yra apvalūs, kiekvienas stovi ant kvadratinio kiemo, atitinkamai reprezentuodami dangų ir žemę.
Skaičius devyni simbolizuoja imperatorių ir yra aiškiai matomas apskrito piliakalnio altoriaus dizaine: pirmą apvalų marmuro žiedą supa devynios plokštelės, sekantį – 18-os plokštelių žiedas, o paskutinį devintąjį – 81-os plokštelės žiedas.
Gerojo derliaus maldos salėje taip pat yra keturios vidinės, dvylika vidurinių ir išorinių kolonų, kurios atitinkamai simbolizuoja keturis metų laikus, dvylika mėnulio metų mėnesių ir dvylika tradicinių kinų valandų.
Visi šventyklos pastatų stogai yra padengti tamsiai mėlynos spalvos čerpėmis, kurios taip pat reprezentuoja dangų.
Ceremonija
Senovės Kinijos imperijoje, Imperatorius buvo laikomas dangaus sūnumi, kuris buvo gavęs dangiškąjį mandatą tvarkyti žemiškus reikalus dangiškosios valdžios vardu.
Dėl šios priežasties valdovui buvo nepaprastai svarbu aukoti aukas ir rodyti pagarbą savo valdžios šaltiniui.
Dangaus šventykla ir ją supantis religinių pastatų kompleksas buvo pastatytas šioms religinėms praktikoms atlikti.
Du kartus per metus Kinijos Imperatorius ir jo palyda keliaudavo iš Uždraustojo miesto į Dangaus šventyklą ir nei vienam eiliniam kinui nebuvo leidžiama stebėti nei šios procesijos, nei šventykloje atliekamų ceremonijų.
Šventyklų komplekse imperatorius asmeniškai meldėsi už gerą derlių: ceremonija privalėjo būti atlikta nepriekaištingai, nes buvo manoma, kad mažiausia ceremonijos metu padaryta klaida gali būti laikoma blogu ženklu, kuris pranašauja apie ateinančiais metais kinų tautos laukiančius sunkumus (Millward, 2004).
Naudota literatūra
- China Discovery, n.d. Temple of Heaven – Brilliant World Heritage Site. Chinadiscovery.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 28 d.].
- Ching, F., Jarzombek, M. ir Prakash, V., 2007. A Global History of Architecture. New Jersey: J. Wiley & Sons.
- Cohen, J., L. ir Cohen, J., A., 1980. China Today and Her Ancient Treasures. New York: Abrams.
- Millward, J., A., 2004. New Qing Imperial History: The Making of Inner Asian Empire at Qing Chengde. London: Routledge.
- Steinhardt, N., S., 2002. Chinese Architecture. The Culture and Civilization of China. New Haven: Yale University Press.
- UNESCO, 2020. Temple of Heaven: an Imperial Sacrificial Altar in Beijing. Whc.unesco.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 27 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
