Didysis šuolis
„Didysis šuolis“ (大跃进, da yue jin) – Mao Dzedongo įsakymu pradėta ekonominė ir socialinė programa, 1958–1961 m. vykdyta Kinijos Liaudies Respublikoje. Ja siekta agrarinę Kinijos visuomenę paversti industrine ir modernia.
Istorija
Mao Dzedongas troško modernizuoti Kinijos ekonomiką, o geriausias būdas tai padaryti – vystyti pramonę ir žemės ūkį. 1958 m. visai Kinijai paskelbta apie ekonominę ir socialinę programą pavadinimu „Didysis šuolis“. Mao tikėjo, kad industrija yra priklausoma nuo žemės ūkio ir, atvirkščiai. Jo įsitikinimu, pramonė gali klestėti tik tuo atveju, jei darbo jėga bus gerai pamaitinta, o darbininkams pramonė reikalinga tam, kad būtų gaminami modernūs įrenginiai, reikalingi modernizacijai. Siekiant įgyvendinti Mao idėjas, 1958 m. Kinija buvo pertvarkyta į komunas. 1958 m. pabaigoje jau buvo įsteigta apie 25 000 komunų. Kiekvienoje jų apgyvendinta apie 5 000 šeimų. Žmonių gyvenimas komunose buvo labai sunkus – alinantis darbas, absoliuti kontrolė, nepriteklius. Didžiausias dėmesys komunose skirtas plieno gamybai, todėl nuo 1958 m. miestuose ir kaimuose naudotos aukštakrosnės (Lieberthal 2004, p. 105). Taip pat pradėtos naudoti ir naujos žemdirbystės technikos: dvigubas ratas, dvigubas plūgas, augalai sodinami arčiau vienas kito ir giliau negu įprastai, naudojama žemė, kuri iki šiol laikyta netinkama augalams. Visos šios technikos pasitelktos, norint pagerinti derlių (Dreyer 2012, p. 100). Pradėjus didinti sėjamų laukų plotą ir siekiant geresnio derliaus, susimąstyta, kaip apsaugoti fermas nuo parazitų. Didžiausia bėda buvo žvirbliai, nes jie sulesdavo labai daug grūdų sėklų. Mao Dzedongas paskelbė „Didžiąją žvirblių operaciją“ ir įsakė žmonėms išvaikyti ir išžudyti visus žvirblius. Nužudyta šimtai milijonų šių paukščių. Laikui bėgant „Didžiojo šuolio“ programa susidūrė su problemomis. Tūkstančiai darbuotojų darbo metu buvo sužeisti, daugybė jų mirė nuo nuovargio, ligų ir prievartos. Plienas, pagamintas aukštakrosnėse, buvo per silpnas ir negalėjo būti naudojamas statybose. Naujos žemdirbystės technikos nepasiteisino – jos tik sumažino grūdų derlių, o ne padidino. Išžudžius visus žvirblius, nebeliko kam mažinti vabzdžių populiacijos. Skėrių buvo pilna visur, jie ėdė viską, ką tik rado, įskaitant ir žmonių maistui skirtus pasėlius. Prisidėjo ir blogos oro sąlygos, jos visiškai sunaikino derlių. 1958 m. prasidėjo trejus metus trukęs badas, jis nusinešė dešimtis milijonų gyvybių. Dėl „Didžiojo šuolio“ politikos mirė daugiau nei 40 milijonų žmonių. Mao nesėkmė dėl įdiegtų naujovių sumažino jo valdžią vyriausybėje, jo pareigas perėmė Liu Šaoči, Deng Siaopingas ir Džou Enlai (Dreyer 2012, p. 101).
Atsiradimo priežastys
„Didysis šuolis“ atsirado iš Mao Dzedongo idėjos plėtoti Kinijos perspektyvas. Mao nekantravo, kad Kinija kuo greičiau taptų į socialines klases nesidalijančia visuomene, nes tai laikoma komunizmo pagrindu. Jis troško parodyti pasauliui, kad jo šalis yra daugiau nei viena iš daugelio jaunųjų partnerių pasauliniame komunistų judėjime, kuriam vadovavo Sovietų Sąjunga. Šis požiūris paskatino jį siekti naujo ir drastiško projekto, kuris buvo sukurtas įrodyti Mao pasekėjams ir užsienio stebėtojams, kad Kinija yra galinga valstybė ne tik todėl, kad seka paskui Sovietų Sąjungą. Negana to, Mao norėjo pademonstruoti, kad jo šalis gali tapti lygi arba net pranokti stipriausias Vakarų šalis. Jis ragino atsisakyti lėtos „žingsnis po žingsnio“ politikos ir troško „Didžiojo šuolio“, kad būtų greitai pasiekta aukščiausio lygio kolektyvizacija ir drąsiai būtų didinamas derlius ir plieno produkcija. Visa tai skirta tam, kad Kinija taptų pranašesnė už Sovietų Sąjungą ir įgytų ekonominę lygybę su Vakarais (Wasserstrom 2010, p. 56). Taip pat tuo metu Kinijoje buvo didelis nedarbo lygis ir nedelsiant reikėjo surasti būdą, kaip padidinti šalies vidaus kapitalą. Viena iš Mao idėjų buvo sutelkti didžiulę šalies populiaciją darbui ir taip auginti Kinijos ekonomiką (Dreyer 2012, p. 97). Šia idėja rėmėsi tauta, kurios žmonės turi didelį potencialą ir savo darbo pastangomis gali padidinti šalies kapitalą (Lieberthal 2004, p. 103).
,,Liaudies komunos“
1958 m. įvykdyta masinė mobilizacija, naudojant naują metodą – organizuojant valstiečių gyvenimą komunose. Tai buvo didelio masto žemės ūkio skyriai, suformuoti iš keleto kooperatyvų (Dreyer 2012, p. 99). Mao Dzedongas sugalvojo juos tam, kad galėtų tiesiogiai valdyti visas sritis: žemės ūkį, pramonės gamybą, rinkodarą ir t. t. 1958 m. pabaigoje per keletą mėnesių visi kaimai buvo komunizuoti. Kiekvienoje komunoje buvo vidutiniškai apie 20 000 žmonių (Lieberthal 2004, p. 105). Dėl to smarkiai pasikeitė net patys pagrindiniai valstiečių kasdienio gyvenimo aspektai. Gyvenantiems komunose buvo draudžiama privati nuosavybė. Valstiečiai turėjo atsisakyti net tik savo privačių sklypų, bet ir savo asmeninių daiktų – papuošalų ir laikrodžių. Komunose žmonėms tekdavo valgyti tą patį maistą visiems kartu netvarkingose salėse. Valdžia kontroliavo maisto kiekį ir diktavo darbo bei gyvenimo tvarką (Dreyer 2012, p. 100). Čia žmonės dirbdavo labai sunkius ir pavojingus darbus neįtikėtinai daug valandų (Lieberthal 2004, p. 105). Didelis dėmesys buvo skirtas plieno gamybai. Siekiant padidinti jo gamybą, miestuose ir kaimuose pastatyta 600 000 plieno krosnių. Neturėdamas jokių žinių apie metalurgiją, Mao kreipėsi į Kinijos valstiečius, kad jie bandytų gaminti plieną savo pačių kiemuose. Žmonės naudojo įvairiausių rūšių kurą. Vietose, kur nebūdavo geležies rūdos, žmonės sulydydavo kiekvieną plieninį daiktą, kokį tik rasdavo: šakutes, peilius ir net dviračius. Iš gauto plieno būdavo liejamos sijos. Deja, jos buvo nenaudingos, nes plienas buvo negrynas ir prastos kokybės, todėl greitai įtrūkdavo ir šių sijų niekur nebuvo galima panaudoti. Tokiu atveju sijos buvo sulydomos į plieno luitus, tačiau dėl prastos kokybės jie buvo mažos ekonominės vertės.
Nesėkmės priežastys
Didžiausia kaltė dėl „Didžiojo šuolio“ žlugimo priskiriama Mao Dzedongui. Jis taip troško kuo greičiau pakeisti Kinijos visuomenę, kad net nepagalvojo apie galimas pasekmes. Žmonės nebuvo pasiruošę tokiam dideliam ir greitam šuoliui į priekį. „Didžiojo šuolio“ žlugimą paspartino ir stichinės nelaimės: kai kurios Kinijos sritys nukentėjo nuo sausros, kitos – nuo potvynių ar taifūnų (Dreyer 2012, p. 102). Stichinės nelaimės sunaikino derlių, todėl prasidėjo badas. Kadangi daugiausia dėmesio buvo skiriama plieno gamybai ir statybų projektams, didžioji dalis derliaus likdavo nesurinkta ir pradėdavo pūti. Šią problemą dar labiau apsunkino skėrių spiečiai, kurie visiškai sunaikindavo derlių. Vabzdžių antplūdžiai padidėjo išnaikinus žvirblius „Didžiosios žvirblių operacijos“ metu. Drastiškai mažėjant derliui, net miesto gyventojai turėdavo pasitenkinti skurdesniu maisto racionu, o kaimuose gyvenantiems valstiečiams atitekdavo labai mažas grūdų kiekis. Laikotarpis nuo 1959 m. iki 1961 m. yra žinomas kaip „Treji bado metai“. Šis laikotarpis laikomas daugiausia gyvybių nusinešusiu badu pasaulio istorijoje. Tuo metu trūko visko: maisto, drabužių, kuro ir netgi popieriaus (Dreyer 2012, p. 102). Kita priežastis, kodėl žlugo „Didysis šuolis“, tai sovietų ekonominės pagalbos Kinijai atšaukimas. Kinija nepripažino sovietinio modelio, Mao ragino Sovietų Sąjungą imtis stipresnės ideologinės sklaidos, o tai supykdė Nikitą Chruščiovą. 1960 m. Sovietų Sąjunga atšaukė savo patarėjus Kinijoje, dauguma jų pasiėmė savo planus ir projektus, paliko nebaigtus mokslinius tyrimus, pusiau pastatytas gamyklas. Kinija nebuvo technologiškai pažangi, neturėjo finansinių išteklių, kad galėtų užbaigti nepabaigtus darbus. Mao suvokė, kokia pažeidžiama ir nuo išorinės pagalbos priklausoma yra Kinija (Dreyer 2012, p. 102).
Pasekmės
Dėl „Didžiojo šuolio“ mirė mažiausiai 45 milijonai žmonių. Pagal surašymo duomenis apskaičiuota, kad 20–30 milijonų žmonių mirė nuo „Didžiojo bado“. „Didysis badas“ (1958–1962 m.) yra tiesioginis prievartinio kaimo gyventojų suvarymo į ,,liaudies komunas“ „Didžiojo šuolio“ metais rezultatas. Dalis komunų gyventojų buvo nukankinti arba jiems buvo įvykdytos mirties bausmės, dažnai dėl menkiausių pažeidimų. Žmones, apkaltintus nieko neveikimu, pakabindavo ir sunkiai sumušdavo. Kartais juos surišdavo ir įmesdavo į tvenkinius. Sunkus darbas, prievarta ir maisto trūkumas pagreitino komunų gyventojų mirtį. Manoma, jog tiek daug gyvybių buvo prarasta dėl laiko nepatikrintos ir prastai įvykdytos ekonominės programos, tačiau iš archyvinės medžiagos matyti, kad prievarta, teroras ir smurtas buvo ,,Didžiojo šuolio“ pagrindas. Kai Mao pagaliau pripažino, kad „Didysis šuolis“ žlugo, jis atsistatydino ir savo vietą perleido Liu Šaoči, Deng Siaopingui ir Džou Enlai (Dikköter 2010).
Naudota literatūra
Dreyer, J. T., 2012. China’s Political System: Modernization and Tradition. 8 leidimas. Boston: Pearson Education.
Wasserstrom, J. N., 2010. China In The 21st Century: What Everyone Needs to Know. USA: Oxford University Press.
Lieberthal, K., 2004. Governing China: From Revolution Throught Reform. 2 leidimas. New York: W. W. Norton & Company.
Dikköter, F., 2010. Mao’s Great Leap to Famine, The New York Times,[internete] gruodžio 15 d. Straipsnis internete: < http://www.nytimes.com/2010/12/16/opinion/16iht-eddikotter16.html?_r=1&> [žiūrėta 2014 02 27].
Papildomai žiūrėti
http://www.sjsu.edu/faculty/watkins/greatleap.htm
http://www.historylearningsite.co.uk/great_leap_forward.htm
Redagavo Indrė Ligeikytė
R
