Dziudžaigou slėnis

Dziudžaigou slėnis (九寨沟 Jiuzhaigou) – gamtos rezervatas ir nacionalinis parkas, esantis Tibeto kalnyno pakraštyje, Mino kalnuose, Sičuanio provincijoje, pietvakarių Kinijoje. Mino kalnų aukštis – nuo 1900 iki 4764 m virš jūros lygio (Liang 2014). Dziudžaigou slėnis garsėja įvairių aukščių kriokliais, turkio spalvos ežerais, spalvingais miškais bei snieguotomis viršūnėmis. Šis slėnis apsuptas daugiau nei 100 ežerų, kuriuose aukšta kalcio koncentracija, todėl vanduo padengtas kristalais. Vanduo toks skaidrus, kad matosi dugnas, nors ežero gylis siekia kelias dešimtis metrų. 1992 m. šis slėnis pateko į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o 1997-aisiais paskelbtas UNESCO  pasaulio biosferos rezervatu. Taip pat Dziužaigou slėnis priklauso IUCN apsaugotų sričių V kategorijai (apsaugotas kraštovaizdis).

Istorija

Dziudžaigou išvertus iš kinų kalbos reiškia „Devynių kaimų slėnis“. Taip pavadintas dėl tame regione esančių Baima tibetiečių kaimų. Pasak legendos, Dziudžaigou buvo sukurtas, kai pavydus velnias privertė kalnų deivę sudaužyti savo magišką veidrodį, kurį gavo kaip dovaną iš savo mylimojo karo vado Dievo Dage. Nukritęs veidrodis suskilo į 114 mirgančių turkio spalvos ežerų. Klintinių tufų[1] pylimas, nusidriekęs per Miegančio Drakono ežerą (五花海 Wolonghai) savo išvaizda primena gulintį drakoną. O kiti ežerai, manoma, slepia mitinius monstrus. Šios istorijos yra atrakcija turistams.

Kraštovaizdis

Dziudžaigou slėnis yra siaurų miškingų slėnių ir ežerų rajonas, nusidriekęs tarp Cingzang-Tibeto (青藏高原Qingzang) ir Jangdzės tektoninės plokštės. Dėl šios priežasties žemės drebėjimai šioje vietoje yra gana dažni ir turėjo didžiulės įtakos kraštovaizdžio formavimui. Kriokliai sudaro esminį vaizdą Dziudžaigou slėnyje. Jie išsidėstę tarp ežerų skirtingais lygiais, o vanduo teka pro olas, apaugusias medžiais. Šiame rezervate yra 114 ežerų, 47 kalnų karštieji baseinai ir 17 krioklių.

Uolienų sluoksniai susideda iš karbonatinių uolienų, daugiausia dolomito ir tufo. Galima rasti ir skalūnų bei smiltainių. Rūgštieji lietūs, ištirpinę karbonatines uolienas suformavo karstinį reljefą, kuris buvo stipriai paveiktas ledynų, hidrologinio ir tektoninio aktyvumo bei žemės drebėjimų. Visa tai suformavo Dziudžaigou slėnio kraštovaizdį.

Dziudžaigou susideda iš trijų slėnių, kurie sudaro „Y“ formą. Rize (日则 Ri Ze) ir Zečavos (则查洼 Zechawa) slėniai, besidriekiantys nuo pietų, teka į šiaurę ir centre susiduria su Šudžengo (樹正 Shù zhèng) slėniu. Pastarasis išsiplėtęs net kelis kilometrus ir teka iki slėnio galo. Šiame slėnyje galima pamatyti 19 įvairaus dydžio ežerų. Tarp jų nusidriekia tankios gluosnių, topolių, eglių ir pušų girios. Dėl šio vaizdo Šudžengo slėnis labiausiai išsiskiria iš Dziudžaigou.

Dziudžaigou slėnis labiausiai žinomas dėl savo gausybės spalvingų ežerų. Išskirtinį vaizdą kuria ir ežerų seklumos bei kalkiniai tufai. Keliose slėnio vietose terasinius ežerus skiria kiti slėniai. Pavyzdžiui, pietuose yra Huanglongo (黄龙 Huanlong) vaizdinga vietovė, kuri garsėja travertino[2] baseinais. Šudžengo slėnyje esantys Šudžengo ir Nuorilango (诺日朗 Nuorilang) ežerynai su atitinkamai  19 ir 18 ežerų, yra mažiau išvystyti geologiškai, nei Huanlongo baseinai, tačiau yra žymiai didesni. Taip pat Dziudžaigou slėnyje yra nemažai didelių ir įspūdingų krioklių. Pavyzdžiui, Pandos ežeras pasiekia Pandos krioklį (熊猫 Xiongmao), iš kurio vanduo krenta įvairiomis srovėmis, trimis lygiais iš 78 m aukščio. Jis išsiskiria tuo, kad vanduo yra žalios ir mėlynos spalvos. Sakoma, kad didžiosios pandos ateidavo atsigerti iš šio krioklio. Dar yra Perlo krioklys (珍珠滩瀑布 Zhenzhu Tan Pubu), kuris yra 310 m pločio, o vanduo krenta iš 28 m aukščio. Vanduo krinta į Perlo seklumą (珍珠滩 Zhengzhutan) – didžiausią tufo seklumą visame rezerve.

Turizmas

1982 m. Kinija Dziudžaigou slėnį paskelbė nacionaliniu parku, o turistams jį atvėrė 1984-aisiais. Kadangi ši vieta yra IUCN (International Union for Conservation of Nature – Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga) saugomas natūralus regionas, žemės ūkis yra uždraustas. Vietiniai pelną gauna iš turizmo. Pastaraisiais metais turizmas Dziudžaigou slėnyje vis auga. Turistų padidėjo iki 1,2 milijono 2003-iaisiais, o tai yra 45 kartus daugiau nei 1984 m. Augant lankytojų skaičiui, turizmo valdymas ir monitoringas[3] tapo būtinu. „Y“ formą sudarantis kelias tarp slėnių naudojamas aplinkos neteršiančiam maršrutiniam autobusui, kad turistai galėtų patekti iš vienos vaizdingos vietos į kitą. Be maršrutinio autobuso, nutiesti mediniai, akmens plokščių takai turistų patogumui. Šie takai nutiesti apie 10 kilometrų.

Gyvūnai ir augalai

Paskutinio apledėjimo laikotarpiu, ledynų aukštis nebuvo žemesnis nei 2800 m. Tai lėmė, kad buvo išsaugota daugybė endeminių[4] augalų rūšių. Todėl ši vieta garsėja kaip biologiškai įvairiausias vidutinių platumų miškas visame pasaulyje. Taigos miškai, kuriuose vyrauja spygliuočiai ir mišrieji – plačialapiai ir spygliuočiai, dengia 63,5% slėnio teritorijos. 1986 m. buvo suskaičiuota daugiau nei 150 medžių rūšių, o 1991 m. – 744 sėkliniai augalai. KLR Kultūros ministerija 1991 m. patvirtino, kad šioje vietoje auga 2576 augalų rūšys, tarp kurių 212 vandens augalų, kurie prisideda prie ežerų spalvų įvairovės, ir 512 sėklinių augalų. Į šį sąrašą patenka retų rūšių augalai, endeminiai, dekoratyviniai ar turintys medicininę naudą. Taip pat ši vieta žinoma dėl gausybės orchidėjų.

Šiame slėnyje yra trys augalų zonos: mišraus miško (2000-2700 m aukštyje), rūko miško (2700-3500 m) ir subalpinių augalų[5] (3500-4200 m). Išsausėjusiose slėnių apačiose lioso dirvožemis buvo naudojamas ūkinėms reikmėms, o šlaitai daug kartų buvo deginami.

Mišraus miško zona. Nors 2000-2700 m aukščio zonoje medžių kirtimas ir gaisrai pakenkė kraštovaizdžiui, šioje vietoje vis tiek yra drėgna, o dirvožemis pakankamai turtingas.

Rūko miško zona. Šioje vietoje, esančioje 2700-3500 m aukštyje, yra didelis kritulių kiekis, todėl išsilaiko nuolatinė drėgmė. Čia dominuoja dvi vietos – iki 3200 m aukščio – bambukų miškas (čia gyvena ir pandos), kuris užima 15% Dziudžaigou rezervato. Bambukai išskirtinės išvaizdos – jų stiebai yra violetinės spalvos. Kita dominuojanti vieta – 3200-3500m aukštyje esantys šiauriniai šlaitai, apaugę rododendrais. Jų yra 15 rūšių.

Subalpinių augalų zona, esanti 3500-3900 metrų aukštyje, yra dar drėgnesnė. Šiauriniai šlaitai apaugę himalajiniais beržais. Čia taip pat galima rasti rododendrų, kurie auga iki pat medžių linijos. Kuo toliau, tuo mažesni jie auga. Mažiausi vadinami nykštukiniais. Ant pietinių šlaitų auga kadagiai, violetinės spalvos kankorėžius turinčios eglės bei maumedžiai. Aukščiau 3800 m galima rasti nusidriekusias alpių pievas, kuriose ganomi jakai. Maždaug 4200 m aukštyje yra pastovus sniegas ir ledas.

Kadangi Dziudžaigou slėnis yra išsidėstęs skirtingais aukščiais, tai lėmė didelę gyvūnų įvairovę. Kultūros ministerija 1991 m. suskaičiavo 170 stuburinių gyvūnų rūšis. Tarp jų yra didžioji panda, riestanosė beždžionė, rezus veislės beždžionė, Sičuanio takinas[6], kuoduotasis elnias ir baltalūpis elnias. Winkleris (1998) prideda, kad šioje vietoje galima rasti ir juodąjį elnią, dūminį leopardą ir bambukų žiurkę.

Dziudžaigou slėnyje yra 140 paukščių rūšių. Tarp jų – mažasis pelėsakalis, kininis tetervinas, kininis monalas.

Klimatas

Dziudžaigou slėnyje vyrauja subtropinis musoninis klimatas. Temperatūra mažėja aukščiau esančiose vietovėse, kylant į kalną. Slėniuose šilta ir sausa, o kalno šlaituose šalta ir drėgna. Vasarą oras būna debesuotas, vidutiniškai drėgnas. 3500 m aukštyje ir aukščiau klimatas šaltesnis ir sausesnis. Sninga nuo spalio iki balandžio.

 

Šaltiniai

Borges, M. A., Carbone, G., Bushell, R., Jaeger, T., 2011. Sustainable tourism and natural World Heritage, IUCN, Gland, Switzerland [internete]. Rasta: <https://cmsdata.iucn.org/downloads/sustainable_tourism_and_natural_world_heritage_report.pdf> [žiūrėta 2015 gegužės 11].

China International Travel Service, n.d. Jiuzhaigou Valley [internete]. Rasta: <http://www.cits.net/china-guide/cities/chengdu/jiuzhaigou-valley.html> [žiūrėta 2015 balandžio 15].

China National Tourist Office Sydney, n.d. Jiuzhaigou Valley Scenic [internete]. Rasta: <http://www.cnto.org.au/heritage-china/83-about-china/world-heritage/231-jiuzhaigou-valley-scenic.html> [žiūrėta 2015 balandžio 28].

Liang, Ling 2014. Jiuzhaigou Minshan Mountain Area [internete]. Rasta: <http://www.chinahighlights.com/jiuzhaigou/attraction/jiuzhaigou-minshan-mountain-area.htm> [žiūrėta 2015 gegužės 20].

United Nations Environment Programme-World Conservation, 2009. Jiuzhaigou Valley Scenic and Historic Interest Area, China [internete]. Rasta: <http://www.eoearth.org/view/article/153957/> [žiūrėta 2015 balandžio 15].

World Heriatge Convention. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization, n.d. Jiuzhaigou Valley Scenic and Historic Interest Area [internete]. Rasta: <ftp://ftp.unesco.org/upload/sc/Fichas-E/Asia%20and%20Pacific/China/China_Jiuzhaigou%20Valley.pdf> [žiūrėta 2015 gegužės 11].

 

Paaiškinimai

[1] Tufas – įvairios kilmės ir sudėties, lengvos, labai akytos uolienos.

[2] Travertinas – nuosėdinė uoliena, kuri vandens telkiniuose suformuoja užtvankas, skurdamas kaskadas.

[3] Monitoringas – tam tikrų kiekybinių ir kokybinių pakitimų stebėjimas tiriant aplinkos būklę.

[4] Endeminis – vietinis, būdingas tam tikrai vietovei.

[5] Subalpinis – augantis kalnuose tarp miškų juostos viršutinės ribos ir alpinių pievų apatinės ribos.

[6] Takinas – dykaraginių šeimos žinduolis, priklausantis ožkų pošeimiui.