Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Imperatorius Šunas

Imperatorius Šunas

Šunas (kin. 舜 Shùn), taip pat žinomas kaip imperatorius Šunas (kin. 帝舜 Dìshùn) bei Čonghua (kin. 重華 Chónghuá) buvo vienas iš penkių mitinių senovės Kinijos imperatorių įskaitant Geltonąjį imperatorių (黃帝 Huangdi), imperatorių Džuansiu (顓頊 Zhuanxu) , imperatorių Ku (嚳) ir imperatorių Jao (堯 Yao). Nėra tiksliai žinomas laikotarpis, kada gyveno Šunas, tačiau pasak kai kurių žodinių šaltinių jis gyveno tarp 2294-2184 m. pr. m. e.

Paveldėtoji Šuno pavardė (姓) buvo Yao (姚), o klano vardas (氏) – Youyu (有虞). Aplinkinių jis buvo vadintas Čonghua (重華). Kai kur Šunas įvardinamas kaip Šunas Didysis (大舜) arba Šunas Ju (虞舜).

Legenda
Legenda byloja, kad Šunas gimė ir augo žemosios klasės atstovų šeimoje. Jo biologinė motina mirė jam dar esant visai mažam, iš karto po jos mirties jo aklas tėvas vedė dar kartą ir su naująja žmona susilaukė sūnaus ir dukters. Pamotė ir įbrolis su Šunu elgėsi siaubingai, versdavo jį atlikti sunkiausius darbus, o mainais jis negaudavo nei padorių aprėdų nei sotaus maisto, tik viską kas blogiausia. Senas, aklas ir pasiligojęs Šuno tėvas nekreipdavo dėmesio į tai, koks jo sūnus buvo geras jam ir nuolat dėl visko kaltindavo Šuną, išliedamas ant jo visą pyktį. Tačiau Šunas nė karto dėl nieko nesiskundė, o su savo tėvu, pamote ir įbroliu visada elgdavosi mandagiai ir geranoriškai.

Vos Šunui sulaukus pilnametystės, jo pamotė išvijo jį iš namų ir jis buvo priverstas pradėti gyvenimą nuo nulio. Tačiau Šunas nuo pat gimimo, buvo apdovanotas nepaprastu talentu pasibelsti į žmonių širdis ir lyderio savybėmis, todėl visur kur jis keliavo, žmonės sekdavo jo pavyzdžiu ir klausydavo to, ką Šunas kalba. Šunas visur sugebėjo įnešti taiką, ir padėti žmonėms susikoncentruoti ties tuo, ką jie geriausiai sugeba. Kurį laiką Šunas apsistojo kaime, kuriame žmonės vertėsi puodininkyste, praėjus metams po jo gyvenimo kaime amatininkų darbai tapo gražesni nei kada nors anksčiau, o verslai ėmė dar labiau klestėti. Kitąsyk jis nuvyko į kaimelį, kuriame vietiniai vertėsi žuvininkyste. Tuo metu kaime vyko mūšis dėl žvejybos vietų, kurio metu daugybė žmonių buvo sužeista. Šunas savo išmintimi pamokė vietinius, kaip be pykčių pasidalinti žvejybos vietomis ir neilgai trukus visi nesutarimai buvo pamiršti, o kaimas ėmė klestėti.

Atėjimas į sostą
Tuometinis imperatorius Jao suvokdamas savo sparčiai artėjančią senatvę ėmė jaudintis dėl to, kad po jo mirties užims sostą. Nors pats turėjo devynis sūnus, nė vienas iš jų nebuvo vertas užimti tėvo vietą, kadangi pastarieji per dienas nieko rimto neveikdavo, kaip tik gerdavo vyną ir dainuodavo. Tuomet Imperatorius Jao kreipėsi į savo patarėjus – keturis kalnus, kad šie pasiūlytų jam tinkamą sosto įpėdinį. Šie jam pasiūlė savo įpėdiniu paskirti Šuną. Tačiau apsukrusis Jao iš pradžių nusprendė Šuną patikrinti. Jis norėjo įsitikinti, kad Šunas sugebės susitvarkyti su jam paskirtomis pareigomis, todėl iš pradžių skyrė jam valdyti nedidelį regioną, ištekino už jo savo dvi dukras ir padovanojo nedidelį namelį, bei truputį pinigų jų gyvenimo pradžiai.

Nors ir gavęs žemės bei pinigų, Šunas toliau gyveno kukliai ir kiekvieną dieną eidavo dirbti į laukus. Savo dvi žmonas, princeses, imperatoriaus Jao dukteris Ehuang ir Niuing (Niuying), kurios buvo pratusios prie prabangaus gyvenimo būdo, Šunas įtikino gyventi kukliai ir dirbti kartu su paprastais žmonėmis.

Tuo tarpu Šuno pamotė ir įbrolis sužinoję, kaip gerai pradėjo sektis Šunui ėmė siaubingai pavydėti ir nusprendė jį nužudyti. Kartą Šuno įbrolis Siangas (Xiang) tyčia padegė daržinę ir liepė Šunui lipti ant stogo, kad šis ugnį užgesintų. Jam užlipus, Siangas patraukė kopėčias, kad Šunas nebegalėtų nulipti ir sudegtų gyvas. Bet jo planas neišdegė, nes Šunas sugebėjo pasidaryti parašiutą iš savo rūbų ir kepurės. Nušokęs nuo stogo, jis sėkmingai nusileido ant žemės.

Kitą kartą pamotė su sūnumi sutarė nugirdyti Šuną, įmesti jį į tuščią šulinį ir užversti purvu su akmenimis. Šitą jų planą netyčia nugirdo Šuno įseserė, kuri priešingai nei jos motina su broliu, niekada nesiveldavo į jų piktus planus pakenkti Šunui. Ji viską papasakojo Šuno žmonoms, o šios nuskubėjo įspėti savo vyrą. Šunas suskubo pasiruošti šitam planui. Jis apsimetė girtu ir kuomet buvo įmestas į šulinį, tuneliu, kurį buvo išsikasęs iš anksto, sėkmingai išlindo į paviršių.

Nors per savo gyvenimą Šunas išgyveno daug pasikėsinimų į savo gyvybę, jis niekada nepyko nei ant savo pamotės, nei ant įbrolio. Kaskart jiems atleisdavo už visas blogybes ir nelaikė jokio pykčio. Ilgainiui jie susiprato ir atsiprašė Šuno už viską, ką blogo jam buvo padarę. Šunas laimingas atleido jiems abiems iš visos širdies, o savo įbroliui dar ir padėjo įgauti valdžią.

Šunas taip pat pasirūpino ir imperatoriaus Jao devyniais sūnumis. Šie tapo visuomenei naudingais piliečiais ir darė gera žmonių labui.

Imperatorius Jao buvo sužavėtas visais Šuno nuveiktais darbais ir jam neliko jokių abejonių. Dzivei (Jiwei) metais jis perdavė savo sostą Šunui. Jo pagrindinė buveinė buvo Dzi (冀 Ji) – dabartinė Šansi (Shanxi) teritorija.

Šuno mirtis
Paskutiniais savo valdymo metais, Šunas nusprendė pakeliauti po šalį. Išvykęs į kelionę, pakirstas ligos jis mirė netoli Siango (Xiang) upės. Jo žmonos, sužinojusios apie savo vyro mirtį išskubėjo prie jo kūno ir keletą dienų sukniubusios prie upės raudojo. Legenda byloja, kad jų ašaros pavirto krauju ir raudona spalva nudažė nendres, augusias upėje. Iš šios istorijos taip pat kildinama taškuoto bambuko atsiradimo kilmė. Esą jų ašaros pavirto raudonais taškeliais ir taip atsirado taškuoti bambukai.

Šuno žmonos, neištvėrusios širdgėlos dėl vyro netekties, abi įkrito į tą pačią upę ir nuskendo.
Šuno įpėdiniu tapo potvynių valdytojas Ju (禹 Yu), kadangi savo tikrojo sūnaus Šunas nelaikė vertu sosto.

Kiti faktai apie imperatorių Šuną
Kaip jau minėta, Šunui vadovavimą perdavė imperatorius Yao kai jam buvo 53 –eji metai. Šunas mirė sulaukęs 100 metų, o po jo mirties sostą užėmė Ju. Manoma, kad jo vadovavimas baigėsi tuomet, kai susiformavo Sia (Xia) dinastija. Šuno sostinė buvo įsikūrusi Pubane (蒲阪) – dabartinėje Šansi (Shanxi) teritorijoje. Šuno motinos vardas buvo Udeng (握登 Wudeng), o jo gimtasis miestas – Yaoksu (姚墟).

Skaitinyje „Canon of the Shun“ rašoma, kad Šunas atėjęs į sostą 30–ties, tiek pat metų valdė kartu su imperatoriumi Jao. „Bambuko analuose“ teigiama, kad Jao buvo nusprendęs paskirti Šuną jau tris metus prieš atiduodant karūną. Abu šaltiniai sutinka, kad imperatorius Jao atsisakęs sosto pragyveno dar 28–erius metus, Šuno valdymo laikotarpiu.

Naudota literatūra ir šaltiniai
Cultural China., 2014. Emperor Shun. (Žiūrėta 2016-04-20) internete:
http://history.cultural-china.com/en/46History1505.html
China Knowledge 2012. Persons in Chinese Mythology. (Žiūrėta 2016-04-20) internete:
http://chinaknowledge.de/History/Myth/personsshun.html
Encyclopedia Britannica 2016. Shun – legendary emperor of China. (Žiūrėta 2016-05-01) internete:
http://www.britannica.com/topic/Shun

0 votes