Jungango urvai

Jungango urvai (云冈石窟 / 雲崗石窟 Yún gāng shíkū) – tai budistų šventyklos ir skulptūros, iškaltos olose. Šis urvų kompleksas, nutolęs 16 km nuo Datongo miesto (大同 Dàtóng), Šansi provincijoje (山西 Shānxī), vakarų Kinijoje, yra vienas iš trijų seniausių, didžiausių ir įspūdingiausių tokio pobūdžio statinių Kinijoje. Tai V–VI a. pastatas, sukurtas Šešių dinastijų valdymo laikotarpiu (六朝时代 Liùcháo shídài, 220–598 m.). Visą kompleksą sudaro 252 urvai ir 51 tūkst. statulų, kurie buvo sukurti Udžou (武周山 Wǔzhōushān) kalnuose.

Istorija
Datongo miestas, anksčiau vadintas Pingčengu, tapo sostine valdant Šiaurinei Vei dinastijai (北魏 Běiwèi) V a. pabaigoje ir išliko reikšmingu kultūros bei ekonomikos centru iki 523 m., kai sostinė buvo perkelta (UNESCO Advisory Body Evaluation). Jungango urvai sukurti 460–525 m., o tai atspindi ne tik Šiaurinės Vei dinastijos valdymo laikotarpį, bet ir budizmo Kinijoje sklaidą: atėjimą, persekiojimus ir įsitvirtinimą. Urvus pradėta statyti labai svarbiu periodu – 446 m., iškart po žiaurių budistų persekiojimų.

Būtų galima paminėti porą priežasčių, lėmusių Jungango urvų atsiradimą. Pirmoji – politinė padėtis. Žiūrint iš valdančiosios dinastijos perspektyvos, šie statiniai turėjo tarnauti kaip imperatoriaus ir valdančiųjų budizmo palaikymo forma (Ch‘en, 1964, p. 165). Taip pat tai turėjo išreikšti apgailestavimą ir atsiprašymą dėl anksčiau (446 m.) Šiaurinės Vei dinastijos imperatoriaus Udi (北魏太武帝 Běi wèi tài Wǔdì) vykdyto persekiojimo, per kurį daugybė budistų vienuolynų buvo sunaikinti ir nužudyta nemažai vienuolių. Antroji priežastis – religinis budizmo atgimimas. Tikintiesiems Jungango urvai turėjo būti religinio atgimimo simbolis, o akmeninės, vadinasi, ilgaamžės, statulos – dharmos [1] – pastovumo ženklas, nes anksčiau dažniausiai kurti metaliniai ir mediniai religiniai dirbiniai per 446 m. persekiojimus lengvai sunaikinti (Ch‘en 1964, p. 166). Abi šios priežastys lėmė tai, kad Jungango urvų statybą labai palaikė tiek valdžia, tiek gyventojai ir menininkai, todėl per gana trumpą laiką (apie 65 metus) sukurta ne tik daug, bet ir labai įspūdingų skulptūrų.

Statybų eiga
Statybos darbų pradžia buvo 460 m., pagrindinis iniciatorius – vyriausiasis vienuolis Tan Jao (Huo 2007, p. 69). Visi Jungango urvai – 20 didžiausių ir kiti mažesni – sukurti nukasus minkštą smiltainį nuo žemos Udžou kalnų virtinės, kuri tęsiasi apie vieną kilometrą iš rytų į vakarus. Kai kurie iš urvų tėra priedanga jose esančioms gigantiškoms Budos skulptūroms (net iki 17 m aukščio), kitose olose įrengtos budistų šventyklos (UNESCO Advisory Body Evaluation).

Pirmuoju statybų periodu (460–465 m.) iškaltos svarbiausios bei didžiausios olos ir skulptūros, esančios Jungango urvų komplekse – tai penkios Budos skulptūros, vaizduojančios penkis prieš tai, t. y. prieš imperatorių Siaoveną, valdžiusius imperatorius. Tai vyriausiojo vienuolio Tan Jao užsakymas, tad šios olos vadinamos jo vardu (Huo 2007, p. 69). Skulptūros atspindi dar IV a. šiaurės Kinijoje susiformavusią nuostatą, kad imperatorius – tai tathagata, arba pats Buda žemėje (Ch‘en 1964, p. 146). Taip atkleidžiama ne tik pagarba imperatoriui, bet ir religijos bei valdžios ryšiai viena kitos atžvilgiu.

Vėliau (471–495 m.) sukurtos dar šešios olos, jose nupieštos sutrose [2] aprašytos scenos. Šiose olose yra sienų piešinių, kuriuose vaizduojami budos, bodisatvos, muzikantai, įvairios dievybės ir aukotojai. Viena iš sutrų, pavaizduotų olose, pasakoja apie persekiojimus, vykdytus Kašmyre, ir budizmo atgimimą po jų, tad jie įprasmina 446 m. vykdytus persekiojimus ir primena tikintiesiems apie patirtas kančias, moko vertinti galimybę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Svarbiausiose olose – penktoje ir šeštoje – vaizduojamas visas Budos gyvenimas: gimimas, ankstyvasis jo gyvenimas rūmuose, pasitraukimas iš rūmų, asketiškas gyvenimas siekiant nušvitimo ir galiausiai pats nušvitimas (Ch‘en 1964, p. 167). Dažniausiai vaizduojama dievybė – Šakjamunis, istorinis Buda. Tai rodo, kad Jungango urvuose pieštas Buda suvokiamas kaip istorinė asmenybė, žmogus-mokytojas, kuris savo jėgomis pasiekė nušvitimą (Ch‘en 1964, p. 178).

Trečiuoju statybos periodu (494–525 m.) atlikta mažiau darbų, nes sostinė perkelta į kitą miestą ir panašus projektas pradėtas vykdyti naujosios sostinės apylinkėse. Tuo metu sukurta apie 200 vidutinio ir mažo dydžio olų bei nišų, kurios savo stilistika daug paprastesnės nei ankstesnės (UNESCO Advisory Body Evaluation).

Nors Jungango urvų statyba baigėsi 525 m., tačiau vėliau vykdyti pavieniai statybos ir sugriuvusių olų rekonstravimo darbai. Iš istorinių šaltinių žinoma apie Tangų (唐代, Táng dài) dinastijos laikais atliktas kelių šventyklų rekonstrukcijas. Didžiausias tokio pobūdžio projektas vykdytas 1049–1060 m., valdant Songų (宋代, Sòng dài) dinastijai. Tada pastatyta dešimt šventyklų, jungiančių urvus ir olas. Šios šventyklos iki mūsų dienų neišliko – 1122 m. jos sudegė dėl Jungango urvuose kilusio gaisro (UNESCO Advisory Body Evaluation).

Skulptūrų stilius
Kadangi Jungango urvai sukurti valdant Šiaurinei Vei dinastijai, juose esančios skulptūros atspindi ankstyvąsias per šios dinastijos valdymą vyravusias meno tradicijas. Tuometinės skulptūros buvo veikiamos kitų kultūrų, ypač Indijos ir Centrinės Azijos, meno. Į vakarus nuo Šansi regiono panašūs budistiniai religinio pobūdžio urvai žinomi nuo IV a., tad tarp keliaujančių vienuolių buvo ir meistrų, kurie jau turėjo patirties, kaip įrengti tokius urvus.

Pavyzdžiui, Buda, esantis 16-oje oloje, vaizduojamas garbanotais plaukais – tai rodo Indijos meno stiliaus Gandhāra įtaką tuometiniam Kinijos menui. Gali būti, kad taip bandyta atkartoti Bamiano vietovėje (dab. Afganistane) esančias panašias skulptūras (Mizuno, Nagahiro 1954, p. 84). Jungango urvuose esantys Budos atvaizdai panašūs į Centrinės Azijos: keliose vietose jis vaizduojamas plikas, jo galvą dažnai juosia liepsnojanti aureolė – nimbas (Ch‘en 1964, p. 170).

Įrašai
Šalia skulptūrų ir piešinių aptinkama ir žmonių, dažniausiai vienuolių, kurie rėmė ar patys kūrė skulptūras, įrašų. Iš jų galima spręsti, kas ir kodėl daugiausia prisidėjo prie Jungango urvų statybos. Dažniausiai pasitaikančios intencijos statant šiuos urvus buvo trys. Pirmoji – prašoma taikos ir klestėjimo karalystei, meldžiama ilgaamžiškumo ir garbės valdantiesiems. Antra – dažnai meldžiama gerovės artimiesiems: po mirties pasiekti Tyrąją žemę, t. y. budistų rojų, arba kitame gyvenime atgimti dievybe ar žmogumi, taip pat prašoma apsaugoti nuo atgimimo demonų pasaulyje. Trečia – prašoma bendruomenės, dažniausiai gimtojo miestelio žmonių, nuoširdaus atsidavimo Budai, jo mokymui ir ryžto kuo daugiau žmonių atversti į budizmą.

Iš tokių užrašų galima spręsti, kad VI a. budizmas buvo labai susijęs su valdžia: šalis, valdovas ir žmonės – visi buvo saugomi Budos mokymo, o budizmą skatino ir saugojo valdovas bei žmonės (Ch‘en 1964, p. 168–169). Iš įrašų galima sužinoti ne tik apie Jungango urvų iniciatorius, bet ir apie patį budizmą Kinijoje V–VI a. Matyti, kad šioje šalyje budizmas šiek tiek transformuotas – Kinijos vienuoliai atsiribojo nuo šeimos, kitaip nei Indijoje. Čia vienuoliai, nors ir gyvendami atskirai nuo šeimų, maldose ir mintyse vis dar buvo susiję su jomis ar savo protėviais (Ch‘en 1964, p. 179).

Apsauga
Jungango urvai, iškalti iš minkšto smiltainio, yra labai pažeidžiami, todėl juos restauruoti ir saugoti pradėta dar VII a. Šiuo metu daugumos urvų lubos ir galinės sienos sutrūkinėjusios dėl vandens erozijos, tad keletas urvų buvo uždaryti. Dar viena problema – Datongas yra pramoninis miestas, jame kasamos anglys, o pagrindinis miesto kelias nutiestas tiesiai prieš Jungango urvus. Dėl šių priežasčių vyksta mechaninis dūlėjimas, nes anglies dalelės nusėda ir gadina skulptūras bei piešinius.

Kad sumažintų dūlėjimą, valdžia uždarė arčiausią anglies kasyklą ir nutiesė naują kelią (UNESCO Advisory Body Evaluation). Trečias veiksnys, kenkiantis šiems urvams – Gobio dykuma, esanti Mongolijoje, nes Jungango urvus pasiekia smėlio audros, kurios irgi prisideda prie mechaninio dūlėjimo (Lynn, Christos, Glen 1994, p. 805). Nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. dauguma urvų ir skulptūrų užkonservuota ir taip apsaugota nuo dūlėjimo (UNESCO Advisory Body Evaluation).

Dabartinė padėtis
Šie urvai 2001 m. gruodžio 11 d. įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Jungango urvai – viena iš 66 lankytinų vietų Kinijoje, priskirta AAAAA vaizdingiausių vietų Kinijoje klasei (CNTA). Tai priklauso ne tik nuo pačios vietos, bet ir nuo jos apsaugos, tvarkos, lankomumo ir reikšmės kultūrai. Dabar Jungango urvai – viena populiariausių turistinių vietų vakarų Kinijoje.

[1] Dharma – Budos mokymas, principas.

[2] Sutros – religiniai budistų tekstai.

Šaltiniai:

• Ch’en K. K. Sh., 1964. Buddhism in China: A Historical Survey. Princeton: Princeton University Press.
• China National Tourism Administration (CNTA), 2008. AAAAA Scenic Areas [internete] rasta: http://en.cnta.gov.cn/html/2008-11/2008-11-16-10-27-72978.html[žiūrėta 2015-03-25].
• Huo J., 2007. Yungang Grottoes and Buddhist Restoration,China Daily: 66–70.
• Lynn G. S., Christos S. Ch., Glen R. C., 1994. Airborne Pollutants in the Buddhist Cave Temples at the Yungang Grottoes, China, Environmental Science & Technology: 805–811.
• Mizuno S., Nagahiro T., 1954. Yun-Kang: the buddhist cave-temples of the fifth century A.D. in North China. Kyoto: Jimbunkagaku Kenkyusho Kyoto University.
• UNESCO Advisory Body Evaluation, 2000. Yungang Grottoes [internete] rasta: http://whc.unesco.org/archive/advisory_body_evaluation/1039.pdf [žiūrėta 2015-03-24].

Papildomai žiūrėti:
http://www.britannica.com/EBchecked/topic/419971/Northern-Wei-sculpture
http://www.britannica.com/EBchecked/topic/654917/Yungang-caves

Nuotraukos:
http://www.chinatravelca.com/places/datong/

Redagavo Simona Bagdonaitė