Kinijos arbatos kultūra

Kinijos arbatos kultūra (茶文化) – kinų kultūros dalis, atsiradusi apie 2000 m. pr. Kr. Arbata saugojo nuo epidemijų ir ligų, įkvėpė poetus, buvo religinių apeigų dalis, vienas iš pagrindinių ūkininkų pragyvenimo šaltinių, valstybės politikos dalis. Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m.) arbata buvo įtraukta į septynių privalomų kasdienio naudojimo reikmenų sąrašą (Mair 2008, p. 9).

Istorija

Manoma, jog pirmasis žmogus, susipažinęs su arbatmedžiu, buvo antrasis Kinijos imperatorius Šennongas (2737–2698 m. pr. Kr.). Imperatorius domėjosi agrokultūra, todėl, norėdamas pažinti įvairių žolelių galias, paragavo 100 augalų, nuo 72 iš jų susirgo, bet vieną dieną jam sėdint po medžiu į verdamą vandenį įkrito lapelis, jis išgydė nuo visų ligų – tai buvo arbatmedis. Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) geografinė kilmė – Bramaputros upės aukštupys Indijos Asamo provincijoje, Mianmaro ir Tailando šiaurinė dalis, Indokinijos pusiasalis ir pietvakarių Kinija (Mair 2008, p. 26). Šioje teritorijoje gyvenančioms tautoms (hanams, i, bajams, dajams, blangams, va ir kitoms) arbatmedis buvo itin svarbus augalas: va tautelė arbatos lapelius aukojo dievams ir dėdavo į kapavietes, deangai arbatą garbino kaip totemą, jos buvo siūloma siekiant nutraukti konfliktus tarp šeimų.

Ilgą laiką arbata nebuvo gaminama taip, kaip šiais laikais; pradžioje ji buvo naudojama kaip kramtoma vaistažolė, kaip prieskonis, krakmolas. Pirmasis žinomas rašytinis šaltinis apie arbatos virimą yra I a. Wang Bao (Wang Bao) veikalas „Prieskoniai jaunimui“, šiuo laikotarpiu žinios ir arbatos vartojimas išplito po visą Jangdzės upės slėnį (Mair 2008, p. 32). Tuometinis arbatos ruošimo būdas aprašomas III a. Guangja (廣雅/广雅 Guangya) žodyne: iš arbatos lapelių buvo kepami papločiai su ryžių miltais, vėliau susmulkinami ir užpilami vandeniu, pagardinami laiškiniais svogūnais, imbieru ar apelsino žievele (Mair 2008, p. 35). Pirmiausia arbata išpopuliarėjo aukštuomenėje, ji taip pat buvo vartojama kaip alkoholio alternatyva.

Ankstyvuoju Tangų dinastijos laikotarpiu keliaujantys budistų vienuoliai tapo pagrindiniais arbatos kultūros skleidėjais – arbata išpopuliarėjo tarp visų visuomenės sluoksnių ir visame regione (nuo sostinės Čangano iki Tibeto). Šiuo laikotarpiu gyveno Lu Ju (Lu Yu, 733–804 m.) – žymiausias arbatos meistras. Jo veikale „Arbatos klasika“ buvo išsamiai aprašytos arbatos gaminimo technikos (koks tinkamiausias vanduo, malkos, kurioje vietoje arbatmedžiai geriausiai auga). Šio meistro dėka arbatos kultūra tapo dar populiaresnė ir viena iš svarbiausių prekių. Dėl to, kad duodavo didelį pelną, 782 m. imperatorius jas apmokestino 10 % mokesčiais, vėliau arbatžoles buvo bandoma nacionalizuoti. Tai sukėlė ilgai trukusius ūkininkų ir arbatos pirklių maištus, tačiau Songų dinastijos (960–1279 m.) laikotarpiu buvo sukurtas valstybinis arbatos monopolis: arbatmedžių plantacijos buvo atimtos iš ūkininkų, o pirkliams buvo leidžiama pirkti arbatžoles tik iš valstybės. Tuo pačiu metu arbatos kultūra tapo pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu – aukštuomenėje plačiai paplito douča (doucha) – arbatos plakimo konkursas. Konkursas susidėdavo iš kelių etapų: arbatžolių paruošimas, vandens pasirinkimas bei užvirimas ir kulminacijos – arbatos plakimo.

Songų dinastijoje puode verdamą arbatą pakeitė puodelyje plakami arbatos milteliai. Nuo arbatos tapo priklausomos ir kaimyninės tautos. Tibeto gyventojai turėjo tai, ko labiausiai reikėjo kinams, norintiems išsaugoti savo teritoriją – arklius, todėl prasidėjo Kinijos bei Tibeto arbatos ir arklių mainai. Mingų dinastijos laikotarpiu (1368–1644 m.) susikūrė šiandieninės arbatos tradicijos – imta gerti plikytų arbatžolių užpilą, nustota dėti priedus (svogūnų laiškus, imbierą) (Towler 2010, p. 42).

Čingų dinastijos metu (1644–1912 m.) prasidėjo prekyba su Europos valstybėmis. XIX a. Kinijos gyventojai tapo priklausomi nuo vakariečių opijaus, pagrindinė prekė šiai narkotinei medžiagai įsigyti buvo arbata. Kinija išgyveno sunkų ekonominį, socialinį nuosmukį. Ilgainiui dėl vidinių (valdžios mokesčių, neproduktyvaus darbo) ir išorinių (didelio Indijos, Šri Lankos arbatos eksporto) priežasčių arbatos prekyba žlugo. Susikūrus Kinijos Liaudies Respublikai, arbatos verslas atsigavo dėl Deng Siaopingo (Deng Xiaoping) reformų ir atvirumo politikos: buvo atnaujinamos arbatmedžių plantacijos ir gamyklos, kuriami mokslo tyrimų institutai, valstybinės plantacijos perduotos smulkiesiems ūkininkams (Mair 2008, p. 272).

Arbatos rūšys

Yra šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, geltonoji, žalioji, ulongo, juodoji ir puerh. Visos jos gaminamos iš to paties arbatmedžio (Camellia sinensis). Arbatmedžių lapeliai dažniausiai renkami dar prieš patekant saulei, pagal tradiciją renka mergaitės arba jaunos moterys, nes jų smulkios rankos ir pirštai yra tinkami reikiamam kiekiui lapelių nuskinti. Į bambukinius krepšius rinkdamos arbatmedžio lapelius, moterys dainuoja tradicines dainas ar kalbasi (Towler 2010, p. 149). Surinktų arbatžolių rūšį nulemia parenkami oksidacijos ir fermentacijos procesai.

Baltoji. Mingų dinastijos metu pradėta gaminti iš lapelių ir arbatmedžio pumpurų. Tangų ir Songų dinastijos laikotarpiu šią arbatos rūšį imperatoriai ir aukštuomenė laikė geriausia, nes buvo reta ir aromatinga. Šiais laikais baltoji arbata taip pat labai vertinama. Auginama Fudziano provincijoje, garsiausios Ingen baihao, Bai mudan, Gongmei arbatos. Gaminti naudojami pirmieji arbatmedžio pumpurai, jie yra džiovinami. Kai iš pumpurų išgaruoja 80–90 % drėgmės, toliau džiovinami virš ugnies tam tikroje temperatūroje (Mair 2008, p. 126).

Geltonoji arbata. Ją Mingų dinastijos laikotarpiu atsitiktinai atrado Gubi kalno gyventojai. Kaip ir juodoji arbata, ši arbatos rūšis atsirado netaisyklingai gaminant žaliąją arbatą, ilgainiui buvo priprasta prie šio arbatos skonio ir ji tapo viena iš šešių pagrindinių arbatos rūšių (Tong 2010, p. 89). Kaip ir žalioji arbata, geltonoji gaminama iš jaunų ir labiau subrendusių lapų, iš anksto nevytinama, o iš karto kaitinama aukštoje temperatūroje, atvėsinama ir džiovinama, po to fermentuojama ir vėl džiovinama (Mair 2008, p. 127).

Žalioji arbata. Tai seniausia arbatos rūšis. Geriausia žalioji arbata gaminama iš jaunų lapelių, trumpas oksidacijos procesas suteikia subtilaus skonio ir leidžia pajusti arbatmedžio aromatą. Manoma, kad tai jauno žmogaus arbata dėl svajingumo ir daugybės galimybių (Tong 2010, p. 129). Žymios arbatos – Lung Jing (Džedziango regionas), Purple Bamboo (Gudžu kalno regionas), Pan Long Yin Hao (auga tik kalnų viršūnėse).

Ulongo arbata. XV a. ją atrado Ui kalnuose gyvenantys vienuoliai. Tai arbata, turinti ir žaliosios, ir juodosios arbatos savybių. Ulongui pagaminti reikia daugiausia įgūdžių ir rankų darbo, nes ji turi būti labai aromatinga. Lapeliai turi būti pakankamai subrendę, nes juose daugiau sudedamųjų dalių – katechinų, karotinoidų, chlorofilo, krakmolo, cukraus, pektinų, iš kurių vėliau formuojasi sodrios arbatos kvapniosios medžiagos (Mair 2008, p. 123). Žymiausios arbatos rūšys: Tie Guan Yin (pietinė Fudziano regiono dalis), Bai Ji Guan, Scarlet Robe Oolong (Fudziano kalnai).

Juodoji. Kilo iš Fudziano regiono Songų dinastijos laikotarpiu. Gaunama per ilgesnį nei žaliosios arbatos oksidacijos procesą (Tong 2010, p. 129). Ši arbatos rūšis nuo Čingų dinastijos laikų buvo svarbi Kinijos eksporto į Vakarus prekė. Žymiausios arbatos: Qimen Gonfu (Fudziano regionas), Yunnan Black Tea, olden Monkey Black Tea (Fudziano regionas). Laikoma vidutinio amžiaus žmonių arbata, nes nėra tokia ryški ir šviesi kaip žalioji arbata, bet kupina brandaus žavesio (Towler 2010, p. 129).

Puerh. Čingų dinastijos laikotarpiu atsirado puerh arbata. Prasčiausi lapeliai ir šakelės buvo pašutinami garuose ir supresuojami į briketus, jie, veikiami raugo ir bakterijų, įgaudavo tamsią spalvą. Šią arbatą kinai parduodavo tibetiečiams, nes šie ją labai vertino dėl virškinimą gerinančių savybių (Mair 2008, p. 132). Šiomis dienomis arbatai pagaminti maišoma juodoji ir žalioji arbat ir paliekama fermentuotis. Kuo ilgiau išlaikyta arbata, tuo labiau vertinama (labiausiai ekspertai vertina dvejų trejų metų arbatą), tačiau gali būti laikoma daugiau nei 60 metų (Tong 2010, p. 87). Dėl stipraus ir brandaus skonio laikoma vyresnio amžiaus žmonių arbata.

Arbata ir kultūros tradicijos

Gong fu arbatos ceremonija. Tai pati populiariausia arbatos ceremonija, reprezentuojanti kinišką kultūrą. Atsirado Guangdongo regione, taip pat paplito Taivane ir Fudziano regione. Per Gongfu  (darbo ir įgūdžių arbata) arbatos ceremoniją geriama ulongo arbata, taip pat galima gerti ir juodąją ar žaliąją. Pagrindiniai ceremonijos įrankiai: padėklas, citrinos dydžio arbatinis, maži puodeliai, susidedantys iš dviejų dalių: siauro, pailgo ir plataus, mažo puodelio. Pirmiausia į arbatinį įpilamas ir išpilamas vanduo, kad arbatinis sušiltų. Pirmą kartą užpilta arbata negeriama, nes nuplaunamos arbatžolių dulkės ir priemaišos (Tong 2010, p. 112). Antrą kartą užpilta arbata skirta ragauti: arbata iš nedidelio aukščio pilama į pailgus puodelius prieš laikrodžio rodyklę, puodelis uždengiamas kitu puodeliu ir vienos rankos judesiu apvertus perpilamas. Po to žvelgiama į arbatos spalvą, uostomas kvapas ir ragaujama. Arbatos puodelis laikomas abiem rankomis, geriama gurkšneliais. Kiek kartų bus užplikoma arbata, priklauso nuo arbatos kokybės: geros kokybės arbatą galima užpilti iki šešių kartų. Priešingai nei japoniškoje arbatos ceremonijoje, čia svarbu atsipalaidavimas ir bendravimas.

Svečio priėmimas. Tinkamas svečių priėmimas yra labai svarbi kinų kultūros dalis. Vaišingumą simbolizuoja arbatos puodelis, priklausomai nuo svečio garbingumo ir svarbumo, yra parenkama geriama arbata. Svečiai ir šeimininkai turi laikytis tam tikrų etiketo taisyklių – šeimininkas yra atsakingas už arbatos pilstymą. Svečiui puodelyje palikus 1/3 arbatos, šeimininkas jį pripildo dar sykį. Arbata gali simbolizuoti ne tik svetingumą, bet ir atsisakymą. Atvykęs svečias vaišinamas arbata. Jei šeimininkui nepatinka svečias ar turi skubių reikalų, jis prieš gerdamas pakelia savo puodelį ir paskatina svečią išgerti, tikėdamasis, kad svečias greičiau išgers arbatą ir išeis (Tong 2010, p. 132).

Vestuvės. Moteriai susižadėjus, sakoma, jog ji „išeina į kitą šeimą arbatos gerti“, taip pat arbata dedama į kraitį, nes simbolizuoja amžiną ištikimybę. Vedybų ceremonija kartais vadinama dingča (arbatos nusėdimas). Viena iš jungtuvių dalių, vedybų kambaryje atliekamas ritualas – jaunavedžiai susodinami vienas prieš kitą, kairę koją ir ranką jie uždeda ant sutuoktinio dešinės kojos ir peties. Laisvomis rankomis padaro apskritimą, kurio viduryje padedamas arbatos puodelis, o svečiai kviečiami iš jo atsigerti (Mair 2008, p. 130).

Arbata ir budizmas. Arbata tapo svarbia visų budizmo mokyklų dalimi, o vienuoliai – pagrindiniais arbatos kultūros skleidėjais Kinijoje. Gėrimas pirmiausia paplito šventyklose, juo buvo vaišinami svečiai. Vienuolynuose buvo įrengti ne tik arbatos kambariai, kur vienuoliai diskutuodavo apie Dharmą, bet ir specialios erdvės, skirtos garbiems svečiams. Kiekvienas vienuolynas turėdavo atsakingą asmenį už arbatą, jis virdavo vandenį, tiekdavo arbatą ir priimdavo svečius (Yun 2008, p. 7). Arbatžolės buvo laikomos ten pat, kur ir brangiausi vienuolyno turtai. Buvo manoma, kad geriausia arbata išauginta vienuolynuose, todėl vienuoliai sėkmingai ja prekiaudavo ir atiduodavo duoklę imperatoriui. Arbata tapo neatsiejama apeigų dalimi – arbatžolės būdavo aukojamos Budai. Kadangi arbata, priešingai nei vynas, leido išlikti žvaliems, vienuoliai arbatą gerdavo prieš meditacijas, po valgio. Zen vienuoliai arbatos poveikį įvardijo kaip tris dorybes, reikalingas praktikų metu: žvalumą naktinėms meditacijoms, virškinimo palaikymą ir gerą savijautą (Tong 2010, p. 100).

 

 

 

Naudota literatūra:

• Yun, H., 2008. Buddhism and the Tea Ceremony. [e-knyga]. Hacienda Heights: Buddha’s Light Publishing. Rasta: < http://blpusa.com > [žiūrėta 2015 gegužės 7].
• Lim, J., 2010. Linking an Asian Transregional Commerce in Tea. [e-knyga]. Bostonas: Brill. Rasta: <http:// ebscohost.com > [žiūrėta 2015 gegužės 11].
• Mair, V. H., Erling, H., 2008. Tikroji arbatos istorija. Vilnius: Mintis.
• Tong, L., 2010. Chinese tea. A cultural History and Drinking Guide. Pekinas: China international press.
• Towler, S., 2010. Cha Doa. The way of tea, tea as a way of life. [e-knyga]. Londonas: Singing Dragon. Rasta: <http:// ebscohost.com > [žiūrėta 2015 gegužės 10].

 

Redagavo: Indrė Kiaušinytė