Konfucijus

Konfucijus – mokytojas, politikas, Kinijos Pavasario ir Rudens laikotarpio filosofas bei konfucianizmo pradininkas, „Apmąstymų ir pašnekesių“ knygos autorius.

Vardo interpretacijos

Konfucijaus tėvavardis yra Kongčiu (孔丘 Kong Qiu). Kinijoje jis žinomas kaip Kongdzi (孔子Kong zi), kas, išvertus pažodžiui, reiškia Mokytojas Kongas. Norint pagerbti Konfucijų vartojamas kreipinys Kong Fudzi (孔夫子 Kong fu zi)– Didysis mokytojas Kongas. Iš pastarojo pagal lotynų abecėlę sukurtas pasaulyje plačiai vartojamas Konfucijaus vardas, sudarytas XVI a. Kinijos misionieriaus, manoma, jėzuito Motiejaus Riči. „Apmąstymuose ir pašnekesiuose“ Konfucijus minimas kaip Dzi (子 Zi) – Mokytojas. I a. po Kr. jam suteiktas pirmas memorialinis pagerbimo vardas – Garsusis Lordas Ni (褒成宣尼公 Bao cheng xuan ni gong). 1530 m. Konfucijus paskelbtas Giliaminčiu velioniu mokytoju (至聖先師 Zhi sheg xian shi). Taip pat kartais vadinamas Išmintinguoju (至聖 Zhi sheng), Pirmuoju mokytoju (先師 Xian shi) ir Pavyzdiniu išminčiumi dešimčiai tūkstančių amžių (萬世師表 Wan shi shi biao).

Gyvenimas ir politika

Tikima, kad Kofucijus gimė 551 m. pr. Kr., rugsėjo 28 d., Dzou (邹 Zou) mieste, Lu (魯 Lu) karalystėje. Užaugo neturtingoje našlės motinos šeimoje. Būdamas 19 m. vedė ir susilaukė trijų vaikų. 501 m. pr. Kr. Konfucijus paskirtas Lu miesto gubernatoriumi. Valdžia karalystėje netiesiogiai priklausė trims įtakingiausioms šeimoms. Jos dalijosi įtaka ir priimdavo visus, su valstybe susijusius, įstatymus. Kiekviena iš jų turėjo savo įtakos sferą: Dži (姬 Ji) (liaudies atstovas, atitinkantis Ministro pirmininko pareigas), Mengai (孟 Meng) (gamyba ir statyba), Šu (叔 Shu) (karo reikalai). Tuometinis valdovas Dingas (魯定公 Lu ding gong) buvo tik reprezantacinis valdžios simbolis. Po Dži šeimos, atsakingos už karo reikalus, atstovo, vasalo Džiang Hu (江湖 Jiang Hu), sukilimo ir nušalinimo nuo teisingumo ministro pareigų, Konfucijus paskirtas į jo vietą, kaip tinkamas kandidatas. Įsitvirtinęs pareigose, jis siekė sugrąžinti vienvaldystę valdovui: sugriauti trijų galingiausių miestų Dži, Mengų ir Šu tvirtovių įtvirtinimus, pajungti juos valdovo galiai, įkuriant centralizuotą vyriausybę. Tačiau planų įgyvendinti nepavyko: Konfucijus buvo įtakingas diplomatikos sferoje, bet neturėjo karinės galios. Tik kilus neramumams Šu giminėje, Konfucijui pavyko įtikinti Lu valdovą Dingą imtis karinių veiksmų: Šu nugriauti Hou (侯 Hou), Dži – Bi (畢), o Mengus – Čengo (稱 Cheng) miesto sienas. Tačiau planams pasipriešino Bi miestas. Dži šeimos atstovas Gongšen Fužao (共生富饶 Gong sheng fu rao) sukilo ir perėmė Bi valdymą į savo rankas. Jis siūlė Konfucijui prisijungti prie pasipriešinimo. Dži šeima jėga šimtmečius valdė Lu karalystę, ištrėmė buvusį valdovą, todėl Konfucijus nepritarė karinei revoliucijai ir atsisakė sąjungos. Galiausiai, iš Bi pabėgus Gongšen Fužao, pavyko numalšinti sukilimą. Bi miestas pateko į Lu karalystės rankas. Konfucijus privertė Bi nugriauti miesto sienas, pripažinti nusižengus valdovui, taip padedant sukilėliams išvengti bausmės už nepaklusnumą.  Jis nebaudė revoliucionierių, kaip turėjo elgtis pagal teisingumo ministro pareigas, taip atskleisdamas savo toliaregiškumą, atlaidumą bei politinį talentą. Konfucijaus planai sugrąžinti absoliutinę monarchiją žlugo, kai teko ilgai derėtis su Mengų gimine ir paklusti atsisakė Čengo. Nepavykus užimti Dži, Mengų ir Šu miestų, dėl savo iki tol sėkmingai vykdytos politikos įgijęs daug priešų, nusivylęs valdovo autoritetu, 497 m. pr. Kr. Konfucijus pasirinko tremtinio kelią ir paliko Lu karalystę. Vėliau šį savo pasirinkimą aiškino: „Didis ministras yra tas, kuris tarnauja valdovui, kai gali, o pasitraukia iš tarnybos, kai nemoka susidoroti su pareigomis.“ (Konfucius 1998, p. 71). Nenorėdamas savo pasitraukimu įžeisti valdovą Dingą ir pažeminti jo pavaldinių akyse, Konfucijus sulaukė mažos valdovo klaidos ir ja pasinaudojęs atsistatydino iš teisingumo ministro pareigų. Palikęs Lu keliavo po mažas šiaurės rytų ir centrinės Kinijos karalystes, tokias kaip Vei (衞 Wei), Song (宋 Song), Čen (陳 Chen) ir kitas. Jose jis dėstė savo politinius įsitikinimus, bet nesulaukė palaikymo. Į Lu karalystę sugrįžo tik sulaukęs 68 m., pakviestas Lu ministro Dži Kangdzi ( 季康子 Ji kang zi). Ten tapo valdžios atstovų patarėju, valdymo ir teisės klausimais. „Apmąstymai ir pašnekesiai“ sukurti iš jo paskutiniais gyvenimo metais mokiniams perduotos išminties. Taip pat manoma, kad Konfucijui priklauso tekstų rinkinio, vėliau pavadinto „Penkių klasikų“ knygomis, autorystė. Slegiamas sūnų netekties mirė būdamas 71-72 m. amžiaus (479 m. pr. Kr.), natūralia mirtimi. Palaidotas Konglino (孔琳 Kong lin) kapinėse, esančiose istorinėje Čiufu (曲阜 Qu fu) dalyje, Šendongo provincijoje. Kinijos šventyklose Konfucijus pagerbtas memorialine lentele.

Filosofija

Konfucianizmo filosofijai svarbi asmeninė žmogaus, tautos ir ją valdančiųjų moralė; socialinių santykių korektiškumas; teisingumas ir nuoširdumas. Jos sekėjai sėkmingai varžėsi su kitomis ideologijomis Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu. Konfucianizmas užgniaužtas tik Činų (秦 Qin) eroje, norint sustiprinti legalistų įtaką visuomenei. Po Činų dinastijos žlugimo ir Hanų (漢, Han) pergalės prieš Čiu (曲, Qu), Konfucijaus mokymas visuotinai pripažintas ir pradėtas plėtoti į mūsų dienomis žinomą konfucianizmą.

Konfucijui tradiciškai priskiriamas daugelio klasikinių kinų tekstų rengimas ar autorystė. Tarp jų minimi tokie darbai, kaip žymios Penkių klasikų knygos (karvedžio Sun dzi (孙武 Sun zi; 544-496 m. pr. Kr.) „Karo menas“; Fuši ( 伏羲 Fu Xi), Džou karaliaus Veno (周文王 Zhou Wen Wang; 1152-1056 m. pr. Kr.), Džou karalystės didiko Gongo (周公  Zhou Gong) „Permainų knyga“ (易 I Ching); Jamamoto Tsunemoto (山本 常朝Yamamoto Tsunetomo; 1659-1719 m.) „Lapų šešėlyje“ (葉隠 Hagakure) ir Takuano Soho (沢庵 宗彭 Takuan Soho; 1573-1645 m.)  „Nesupančiotas protas“). Tačiau, kadangi nėra pagrįstų įrodymų, konfucianizmo šalininkai šiuo klausimu laikosi atsargumo. Vienintelis kūrinys, kurio autorystė priklauso Konfucijui – tai, praėjus daug metų po Konfucijaus mirties, išleisti Didžiojo mokytojo posakiai, užrašyti Konfucijaus mokinių ir sudėti į knygą, žinomą kaip „Apmąstymai ir pašnekesiai“.

Konfucianizmo principai turėjo didelę įtaką kinų tautos tradicijoms ir tikėjimui. Ši filosofija iššaukština šeimos vieningumą, ištikimybę, protėvių garbinimą, vaikų pagarbą vyresniems ir moterų pagarbą vyrams. Konfucijus apibūdina šeimą kaip mažą pamatinį valdžios valdymo vienetą. Jei jis darnus, laikytinas pavyzdžiu, jei ne – tampa pamoka kitiems, kokia netūrėtų būti valdžia, taip sulyginant iš pažiūros nepanašius dalykus ir iškeliant šalies gyventojo gerovės svarbą (Konfucius 1998, p. 120). Antra vertus, šiuo pavyzdžiu norima parodyti, kad Kinijos imperatorius ant pečių neša didelę atsakomybę. Jis simbolizuoja tėvą, o jo vaikai – visa tauta. Jei valdovas nesugeba deramai pasirūpinti savo piliečiais, vadinasi, jis nėra dievų paskirtas sedėti soste. Konfucijui būdingi giliareikšmiai posakiai, kurie neretai turi ne vieną prasmę, todėl reikalauja išsilavinimo. Tačiau paviršinę mintį suprasti įmanoma ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą. Manoma, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl būtent konfucianizmas suklestėjo Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu bei, taip ilgai išsilaikęs, tapo neatsiejama Kinijos kultūros dalimi.

Nepaisant to, kad konfucianizmas Kinijoje prilygsta religijai, ginčityna, kad jo propaguojamos vertybės yra pasaulietinės. Jis daugiau artimas pasaulietinėms moralės normoms, todėl tai – ne religija. Tačiau šalininkai dažnai ginčyjasi, kad  nepaisant konfucianizmo mokymo pasaulietinio pobūdžio, jis pagrįstas religiniu pasaulio suvokimu. Jame nagrinėjami pomirtinio gyvenimo elementai, pateikta Rojaus sąvokos interpretacija. Kita vertus, pastebimas palyginti abejingas požiūris dvasinėms tiesoms, kurios laikomos esminėmis religinės mąstysenos formavime, kaip, pavyzdžiui, gamtos ir sielos ryšys. Yra nuomonė, kad pats Konfucijus tikėjo astrologiniais gamtos ženklais, teigiant, jog „Dangus siunčia gerą ar blogą pranašaujančius ženklus <…>“ ir protingas žmogus turėtų jais kliautis. Tačiau šios teorijos, aiškinančios religinę įtaką konfucianizme, svarumui trūksta žinių.

„Apmąstymuose ir pašnekesiuose“ Konfucijus save pateikia kaip kitų išmintį perduodantį tarpininką tarp praeities ir dabartinės žmonių kartos. Jis iškelia mokslo svarbą, teigia, kad mokymasis – raktas, leidžiantis suvokti „teksto“ esmę (Hegelis 1999, p. 194). Vietoje nuoseklios ir griežtos tiesos kūrimo, norima, kad būtų gilinamasi į senųjų klasikų veikalus. Pastarųjų išmintis susieja iškylančias moralines problemas su praeities politiniais, istoriniais įvykiais; pamokančiais nutikimais, gyventojų pasakojimais ar didikų atsiminimais. Taip semiamasi žinių iš praeities, joje randant atsakymus į rūpimus klausimus. Iš to seka Konfucijaus pamokymas, kad norint tobulėti reikia vadovautis senąja išmintimi: dabarties žmogus nėra protingesnis už gyvenusius praeityje, todėl turėtų perimti protėvių patirtį, kurią vėliau atitinkamai perduos savo vaikams.

Žymiausios sentencijos:

• „Jei geru atsilyginsi už bloga, kuo už gera atsidėkosi?“
• „Ko pats netrokšti, nedaryk kitam.“
• „Ką galiu žinoti apie dvasias, kai nieko nenumanau apie žmogų?“
• „Nesielvartauk, kad žmonės tavęs nepažįsta, liūdniau, kai tu nepažįsti žmonių.“
• „Mokymasis be mąstymo beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas.“
• „Mūsų didžiausias triumfas – ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo.“
• „Žmonių prigimtis vienoda, skiriasi tik jų įpročiai.“

Etika ir mokymas

Kalbėdamas apie elgesio normas Konfucijus remiasi asmeniniais pavyzdžiais. Jo mokymas sukoncentruotas ties saviiugda, moralinėmis vertybėmis, inteligentiško požiūrio ugdymu, nešališku įvykių vertinimu, tinkamo elgesio sampratos ir jos diktuojamų apribojimų analizei. Konfucijaus teiginiai retai remiasi pagrįstu argumentu. Etikos taisyklės ir metodai perduodami netiesioginiu būdu – užuominomis, tautologiniais pasakojimais. Toks informcijos pateikimas reikalauja mąstyti, nagrinėti kontekstą, kad būtų suprasta užslėpta mintis ar pamokymas. Pavyzdžiui, sudegus arklidėms Konfucijus klausia „ar niekas nesusižeidė“ (Konfucius 1998, p. 61). Arkliai, patirta materialinė žala neminimi, demonstruojant žmogaus, o ne turto, vertę. Taip parodomas aukštesnių vertybių žmogaus pavyzdys. Jis simbolizuoja sektiną tobulos asmenybės modelį, kuris veikiau atitinka aukščiausią siekiamybę nei pačią nežemišką dievybę ar neįgyvendinamas abstrakčias tiesas. Todėl kritikai Konfucijaus mokymą neretai apibūdina kaip kinišką humanizmo modelį.

Dažnai analizuojant konfucianizmo etiką neatkreipiamas dėmesys į asmeninės vertybes: nuoširdumą ir saviugdą. Kaip teigiama Konfucijaus „Apmąstymuose ir pašnekesiuose“, dorybingas veiksmas prasideda nuo doros ir nesavanaudiško noro veikti kito labui, kuris galėtų būti palygintas su altruizmu. Tačiau pats polinkis padėti be išmanymo – gali nuvesti klaidingu keliu, o doras darbas be nuoširdumo – nelaikomas teisingu. Nesavanaudiškumas ir nuoširdumas taip pat svarbūs asmenybės gerovei. Geras žmogus mokosi dėl pačio mokymosi esmės ir yra teisingas dėl teisingumo gyvavimo. Konfucijus taip pat yra „Auksinės taisyklės“ varianto „Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad būtų elgiamasi su pačiu tavimi“ autorius (Konfucius 1998, p. 71). Ja norima perteikti mintį, kad tik laikant vienas kitą lygiaverčiu galima pasiekti visuomeninės gerovės.

 

Informacijos šaltinių sąrašas:

• Andrijauskas, A., 2001. Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. Vilnius: VDA.
• Andrijauskas, A., 2003. Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius: VDA.
• Clarke, J.J., 1997. Oriental Enlightenment: The Encounter Between Asian and Western Thought. London: Routledge.
• Confucius. 1998. The Analects. Washington, D.C: Counterpoint.
• Genzelis, B., 1995. Senovės filosofija. Vilnius: Mintis.
• Hegelis, G., 1999. Filososfijos istorijos paskaitos. I tomas. Vilnius: Mintis.
• Konfucijus., 2003. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: Alma littera.
• Mickūnas, A., 2013. Confucius: Philosophy between Philosophy. In: International Journal of Area Studies, Vilnius, Technika, Vol. 8, No. 1.
• Zhongwen, Sh., Qiaosheng, Ch., 2008. China‘s Culture. China: Itercontinental Press.