Krikščionybė Kinijoje
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, pertektais Biblijoje, Naujajame Testamente. Ši religija turi tris pagrindines atšakas – Romos Katalikų Bažnyčią, stačiatikius (jie atsiskyrė 1054 m.) ir protestantizmą (atsirado per reformaciją XVI a.).
Krikščionybės plitimo etapai Kinijoje
Krikščionybė yra viena iš trijų didžiųjų pasaulio religijų, į Kiniją atnešta iš Vakarų. Iš trijų religijų, kurios buvo atneštos į šį kraštą, buvo antroji – po budizmo, bet prieš islamą. Krikščionybę Kinijoje galima suskirstyti į tam tikrus laikotarpius, iš viso jų buvo šeši. Vėliau ši religija tapo uždara, o krikščionys buvo išvejami arba nužudomi. Manoma, jog pirmieji krikščionys į Kiniją atvyko per pirmą amžių po Jėzaus mirties. Antrieji buvo nestoriečiai, jie atvyko apie septintą šimtmetį. Trečiasis krikščionybės laikotarpis Kinijoje prasidėjo kartu su katalikybe Juanų dinastijos metu (1271–1368). Ketvirtasis siejamas su katalikybe Mingų (1368–1644) ir Čingų (1644–1912) dinastijų laikotarpiu. Penktasis krikščionybės laikotarpis sietinas su protestantizmu ir evangelizacija, kai misionieriai atvyko daugiausia iš Vakarų Europos ir Amerikos (1800–1900). Šeštajame krikščionybės plitimo etape pradėjo daugėti vietinių krikščionių bažnyčių, jos panašios į Vakarų evangelikų sekmininkų bažnyčias, šis etapas prasidėjo kultūrinės revoliucijos metu. Galime teigti, jog krikščionybė tampa sparčiausiai augančia religija Kinijoje dabar, XXI a. Šiais laikais yra dešimtys milijonų krikščionių, dauguma išpažįstančių šį tikėjimą yra moterys, daugiausia gyvenančios išsivysčiusiame Rytų pakrantės regione. Krikščionybės plitimas buvo žiauriai malšinamas ir uždraustas kelis kartus Kinijos istorijoje, nepaisant to, ji vis tiek sparčiai auga (chinahighlights.com).
Krikščionybės istorija
Jėzus yra krikščionybės įkūrėjas. Jis gyveno Romos imperijos valdomoje teritorijoje, šiandien vadinamoje Izraeliu, gimė žydų šeimoje. Gimė Betliejuje ir mirė būdamas 33. Teigė esąs Dievo Sūnus ir tai reiškė, kad buvo Dievas žmogaus pavidalu, Visatos Kūrėjas, apie jį rašoma jo mokinių raštuose (Biblijoje). Ankstyvieji krikščionys atkeliavo į Kiniją per pirmuosius kelis šimtmečius, tačiau nežinoma, kokią įtaką jie turėjo. Viena didesnių problemų, su kuria susidūrė krikščionybės skleidėjai Kinijoje, buvo ta, kad Kinijos valdovai bei kitų religijų išpažinėjai bandė sunaikinti įrodymus, randamus apie krikščionybės istoriją, taip pat krikščionių bažnyčias; dėl to nėra aišku, kas atsitiko Kinijoje per pirmuosius kelis šimtmečius po Kristaus.
Pagrindinis Jėzaus mokymas buvo tai, kad jis yra Viešpats ir jei žmonės juo tiki, gyvena jo mokymu, tada kiekvienas bus išgelbėtas nuo pomirtinės vietos, vadinamos pragaru. Taip pat Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad kiekvienam suteiks fizinę pagalbą ir išgydys. Jo mokiniai rašė, kad Jėzus mirė ant kryžiaus, kad atpirktų žmoniją. Pasak Šventojo Rašto, Dievas atėjo į šį pasaulį žmogaus kūnu tam, kad mirtų dėl kiekvieno iš mūsų ir taip parodytų begalinę meilę žmonėms. Naujajame Testamente yra aprašomas gyvenimo būdas, paremtas Jėzaus mokymu ir apaštalų raštais. Kartu aprašomas labai glaudus asmeninis kontaktas su Kūrėju, kuris daro stebuklus ir laimina žmones. Biblijoje taip pat randama eilučių, kuriomis žmonės perspėjami, kad jei nepakeis širdies ir nepriims Jėzaus kaip asmeninio gelbėtojo, negalės patekti į dangų; kad šio pasaulio persekiojimas buvo žadėtas visiems tikintiesiems.
Krikščionių persekiojimai
Kultūrinės revoliucijos metu Kinijoje (1966–1977) visos religijos buvo persekiojamos. Bažnyčios, šventyklos ir mečetės buvo sunaikintos, daugelis tikinčiųjų žuvo arba buvo kankinami. Tačiau kai kuriose Kinijos Rytų ir Šiaurės provincijose krikščionybė pradėjo sparčiai plisti, nes patys kinai pradėjo platinti šią religiją. Kaimuose ir miesteliuose dauguma žmonių išpažino krikščionybę. Nors krikščionybė patyrė represijų, tačiau jos plėtra nebuvo sustabdyta.
Krikščionybės augimas
Krikščionybės augimui Kinijoje daug įtakos turėjo konversija. Skirtingai nuo kitų Kinijos religijų sekėjų, krikščionimis Kinijoje tapdavo tie žmonės, kurie pakeisdavo arba priimdavo tikėjimą asmeniškai; kitos alternatyvos (šeimos religijos ar tikėjimo perėmimo gimus) nebuvo. Kinijoje žmonės, gimę musulmonų šeimoje, yra laikomi musulmonais; musulmonais taip pat laikomi tie, kurie laikosi musulmoniškų papročių, pavyzdžiui, nevalgo kiaulienos. Žmonės laikomi budistais ar išpažįstančiais Tao, jei pagerbia protėvių kapus ir tiki, kad jų protėviai yra su jais dvasiškai. Bet tapimas krikščionimi yra kitoks. Tikėti nėra tas pats, kas būti religingam, laikytis papročių, atlikti ritualus, apeigas. Šiose tradicijose nėra gyvojo tikėjimo ir jose neįmanoma rasti to, kas gyva (santykio su Dievu). Tapimas krikščionimi yra paremtas asmeniniu tikėjimu, priklauso nuo žmogaus, ne aplinkybių. Kinijoje krikščionys turi tikėti, kad Jėzus gimė prieš du tūkstančius metų ir tūkstančius kilometrų nuo Didžiosios kinų sienos, kad jis buvo Dievo Sūnus. Tačiau šios tikėjimo tiesos kinams yra sunkiai suprantamos ir priimtinos, nes prieštarauja tradicinei pasaulėvokai bei gyvenimo būdui (chinahiglights.com).
Krikščionybės įsitvirtinimas
Krikščionybė Kinijoje visuomet buvo mažumų religija priešiškai nusiteikusioje visuomenėje. Kitaip nei Vakarų šalyse, kur ši religija buvo dominuojanti, krikščionybė niekada netapo kinų kultūros dalimi, krikščionimis netapo šalies valdovai. Skirtingai nuo kitų religijų, atrodė, kad krikščionybė nuolat miršta arba yra neveiksminga. Tačiau per pastaruosius šimtą metų krikščionybė ėmė įsitvirtinti. Dešimtys milijonų kinų tapo pasikrikštijusiais krikščionimis. 1970 m. Kinijoje krikščionybė buvo laikoma prasčiokų religija, bet po 1989 m. krikščionybė pradėjo greitai plisti tarp išsilavinusių žmonių, verslininkų, daugiausia gyvenančių pakrančių miestuose, tokiuose kaip Šanchajus ir ekonominės zonos regionuose. Manoma, kad nuo 1997 m. krikščionių skaičius padvigubėjo ir dabar jie sudaro 5 proc. visų Kinijos gyventojų.
Moterų vaidmuo Kinijos krikščionybei
Atkreipę dėmesį į krikščionybę Kinijoje, galime nesunkiai pastebėti vieną esminių skirtumų, ko nepamatysime Vakarų Europos ar Amerikos krikščionių bendruomenėse – moterys Kinijoje dažniausiai yra krikščionių lyderės bažnyčiose ar įvairiose grupėse. Taip pat moterys sudaro daugumą bažnyčios susirinkimuose, aktyviau įsitraukia į krikščionišką veiklą (chinahiglights.com).
Sąsajos su Lietuva
Kalbėdami apie krikščionybę Kinijoje, turėtume paminėti ir sąsajas su Lietuva. Andrius Rudamina (Kinijoje žinomas kinišku vardu 盧安德 Lu Ande) – pirmasis lietuvis misionierius, skleidęs krikščionybę Kinijoje. Viena iš priežasčių, kodėl jo veikla ilgai nebuvo tyrinėjama, veikiausiai yra tai, kad jis trumpai gyveno ir neilgai misionieriavo Kinijoje (dirbo Fudziano provincijoje, Fudžou mieste tik penkerius metus, nuo 1626 m. iki 1631 m. – savo mirties, mirė labai jaunas). Tačiau net trumpa jo veikla verta dėmesio bent dėl dviejų aplinkybių. Pirma, jis dirbo kartu su vienu garsiausių tuometinių misionierių Giulio Aleni (艾儒略 Ai Rulue), jį vietiniai kinai pagarbiai vadino „Konfucijumi iš Vakarų“ (Xilai Kongzi). Antra, jį, kaip ir kitus pirmuosius jėzuitus misionierius, būtų galima laikyti Lietuvos sinologijos pradininku, turinčiu užimti pelnytą vietą visos Lietuvos orientalistikos istorijoje. Galima išskirti bent tris svarbiausius A. Rudaminos metodus, kuriais jis stengėsi atversti kinus į krikščionybę:
1) Vakarų mokslo pasiekimų populiarinimas;
2) vizualinės medžiagos naudojimas;
3) bendrų krikščionybės ir konfucianizmo sąvokų pasitelkimas.
A. Rudaminos evangelizacijos metodai leidžia manyti, kad dideliu iššūkiu ir kliūtimi diegti krikščionybę Kinijoje misionieriams tapo ne tik konfucianistinė dangaus samprata, kūniško nuolankumo ir pagarbumo (xiao) dorybė ir ypač – kiniški ritualai (Konfucijaus garbinimo, protėvių pagerbimo), kurie yra pabrėžiami daugelyje studijų apie krikščionybės populiarinimą Kinijoje. Kaip rodo A. Rudaminos ir G. Aleni pokalbių su kinais dienoraštis, rimta kliūtimi tapo ir konfucianistų mokymas apie moralės „natūralumą“, „intuityvumą“, pabrėžiantis, jog moralinės normos glūdi kiekvieno žmogaus viduje – širdyje ir prigimtyje, kaip natūrali būsena, reikalaujanti elgtis intuityviai, klausyti savo širdies, vadovautis įgimtu arba intuityviu žinojimu (litlogos.eu).
Literatūra
(vertimas) Burbulis K., 2010. Biblija senasis testamentas naujasis testamentas. Vilnius: Tikėjimo žodis
Šaltiniai
1. China Highlights, 2016. Christianity in China. Prieiga per internetą: http://www.chinahighlights.com/travelguide/christianity.htm [žiūrėta 2016 m. kovo 30 d.]
2. litlogos.eu, 2016. Andrius Rudamina (Andrzej Rudomina) Vakarų ir Kinijos dialoge. Prieiga per internetą: http://litlogos.eu/L75/Logos_75_121_130_Poskaite.pdf [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.]
Redagavo Greta Ciparytė
