Krikščionybė Kinijoje
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, pertektais Biblijoje, Naujajame Testamente. Ši religija turi tris pagrindines atšakas – Romos Katalikų bažnyčia, stačiatikiai (šios dvi persiskyrė 1054 m.) ir protestantizmas (atsiradęs per Reformaciją XVI a.).
Krikščionybės plitimo etapai Kinijoje
Krikščionybė yra viena iš trijų didžiųjų pasaulio religijų atvykusių į Kiniją iš Vakarų.Iš trijų religijų, kurios atvyko į šį kraštą, krikščionybė buvo antroji – po Budizmo ir prieš Islamą. Krikščionybę Kinijoję galima suskirstyti į tam tikras eras. Iš viso buvo šešios eros, kai kinai tapo krikščionys. Vėliau ši religija tapo uždara, tuo tarpu krikščionys buvo išvijami arba nužudomi. Yra manoma, jog pirmieji krikščionys, kurie atvyko į Kniją, buvo pirmuose amžiuose po Jėzaus mirties. Antrieji – nestoriečiai, atvykę apie septintą šimtmetį. Trečioji krikščionybės era Kinijoje prasidėjo kartu su katalikybę Juan dinastijos metu (1206 – 1368). Ketvirtoji – siejama su katalikybe Mingų (1368 – 1644) ir Čingų (1636–1911) dinastijomis. Penktoji krikščionybės era sietina su protestantizmu ir evangelizmu, kai misionieriai atvyko daugiausia iš Vakarų Europos ir Amerikos (1800 – 1900). Paskutiniame šeštame krikščionybės plitimo etape dominavo vietinis,daugiausia vietinių krikščionių bažnyčių augimas, kurios yra panašios į Vakarų evangelikų sekmininkų bažnyčias, prasidėjęs kultūrinės revoliucijos metu ir galime teigti, jog tai tampa sparčiausiai auganti religija Kinijoje dabar XXI amžiuje. Šiais laikais yra dešimtys milijonų krikščionių, bet dauguma išpažįstančių šį tikėjimą yra moterys, daugiausiai gyvenančios išsivystusiame Rytų pakrantės regione. Krikščionybės plitimas buvo žiauriai malšinamas ir uždraustas kelis kartus Kinijos istorijoje, tačiau nepaisant to, jis vistiek sparčiai auga (chinahighlights.com).
Krikščionybės istorija
Jėzus yra krikščionybės įkūrėjas. Jis gyveno Romos teritorijoje vadinama Izraeliu ir gimė žydu. Jis gimė Betliejuje ir mire būdamas trisdešimt dviejų. Jis teigė esąs Dievo Sūnus ir tai reiškė, kad Jis pats buvo Dievas žmogaus pavidalu, visatos Kūrėjas, apie Kurį rašoma Jo tiesioginių mokinių rašte (Biblijoje). Ankstyvieji krikščionys keliavo į Kiniją per pirmuosius kelis šimtmečius, tačiau nėra žinoma, kokį poveikį jie turėjo. Viena didesnių problemų su kuria susidūrė krikščionybės skleidėjai Kinijoje buvo tai, jog Kinijos valdovai ir kitas religijas išpažįstantys žmonės Kinijoje paprastai bandė sunaikinti įrodymus randamus krikščionybės istorijoje, taip pat, krikščioniškas bažnyčias, todėl nėra aišku, kas atsitiko Kinijoje per pirmuosius kelis šimtmečius po Kristaus. Pagrindinis Jėzaus mokymas buvo tai, kad jis yra Viešpats ir jei žmonės turi tikėjimą Juo, gyvena Jo tiesa bei mokymu,tad kiekvienas bus išgelbėtas nuo pomirtinės vietos vadinamu pragaru. Taip pat Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad kiekvienam duos fizinę pagalbą ir gijimą. Jo mokiniai rašė, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus – tai mokestis už pasaulio nuodėmes kiekvieno žmogaus nuodėmėms atleisti. Pasak šventojo rašto, Dievas atėjo į šį pasaulį žmogaus kūnų tam, kad mirtu dėl kiekvieno iš mūsų, taip parodydamas savo begalinę meilę žmonėms. Naujajame Testamente yra aprašomas gyvenimo būdas paremtas Jėzaus mokymu bei kitų apaštalų raštais. Kartu aprašomas labai glaudus asmeninis kontaktas su Kūrėju, kuris daro daug stebuklų bei laimina žmones. Biblijoje taip pat randamos eilutės, kuriomis yra perspėjami žmonės , kad be širdies pasikeitimo, priėmimo Jėzaus kaip savo asmeninio gelbėtojo ,negali patekti į dangų ir kad šio pasaulio persekiojimas buvo žadėtas visiems tikintiesiems.
Krikščionių persekiojimai
Kultūrinės revoliucijos metu Kinijoje (1960–1970) visos religijos buvo represuojamos. Bažnyčios, šventyklos ir mečetės buvo sunaikintos, daugelis tikinčiųjų žmonių žuvo arba buvo kankinami. Tačiau, kai kuriose Rytų ir Šiaurės provincijose, krikščionybė Kinijoje staiga pradėjo labai greitai plisti ir augti, kai Kinai, kurie išpažino krikščionišką tikėjimą, misionieriavo ir skleidė tikėjimą iš kaimo į kaimą. Geografiškai, kaimuose ir mažuose miestuose dauguma žmonių išpažino krikščionybę. Nors krikščionybė patyrė represijas, tačiau plitimas nebuvo sustabdytas.
Krikščionybės augimas
Krikščionybės augimui Kinijoje daug įtakos turėjo konversija. Skirtingai nuo kitų Kinijos religinių šalininkų, krikščionys Kinijoje tapdavo krikščionys tuo metu, kai pakeisdavo arba priimdavo tikėjimą asmeniškai ir jokios kitos alternatyvos nebuvo (šeimos religija, gimimas). Kinijoje, žmonės, kurie yra gimę musulmonų šeimoje yra natūraliai laikomi musulmonais, arba, jei jie laikosi musulmoniškų įstatų (nevalgo kiaulienos, seka musulmonų papročius, tradicijas). Žmonės yra laikomi budistu ar išpažįstančiu Tao, jei pagerbia protėvių kapus ir tiki, kad jų protėviai yra su jais dvasiškai. Bet tapimas krikščionimi yra kitoks. Tikėjimas nėra tas pats, kas būti religingu, sekti papročius, atlikti ritualus, apeigas. Šiose tradicijose nėra gyvojo tikėjimo ir jose nieko neįmanoma rasti tai, kas gyva (santykį su Dievu). Tapimas krikščionimi yra paremtas asmeniniu tikėjimu kuris visiškai priklauso nuo žmogaus, ne aplinkybių. Kinijoje krikščionys turi priimti tiesą, kad žmogus gimė prieš du tūkstančius metų ir tūkstančius kilometrų nuo didžiosios kinų sienos ir kad Jis, ne kas kitas buvo Dievo Sūnus. Tačiau šios tiesos kinams yra sunkai suprantamos ir priimtinos: tikėti žmogumi, kuris mire prieš 2000 metų užsienio šalyje reiškia ne ką kitą kaip nuodėmių atleidimą ir išganymą. Taip pat, priimti ir tikėti, kad šis Žmogus prisikėlė iš numirusiųjų ir yra pats Visatos Kūrėjas. Šios krikščioniškos tiesos daugeliui Kinijos gyventojų atrodo nepriimtinos, nes prieštarauja tradicinei pasaulėvokai bei gyvenimo būdui (chinahiglights.com).
Krikščionybės įsitvirtinimas
Krikščionybę Kinijoje visuomet buvo mažumų religija priešiškai nusiteikusioje visuomenėje. Kitaip nei Vakarų šalyse, kur krikščionybė buvo dominuojanti religija, krikščionybė niekada netapo kinų kultūros dalimi ir niekada nebuvo išpažinta tarp šalies valdovų. Skirtingai nuo kitų religijų, kurias žmonės išpažįsta labiau ar yra priimamos šalies valdovų, atrodė, kad krikščionių buvimas nuolat miršta arba yra neveiksmingas. Tačiau per pastaruosius šimtą metų, krikščionybė ėmėsi įsitvirtinti. Dešimtis milijonų kinų tapo pasikrikštijusiais krikščionimis. 1970 m, Kinijoje krikščionybė buvo laikoma kaip prasčiokų religija, bet po 1989, krikščionybė pradėjo greitai plisti tarp išsilavinusių, verslo žmonių, daugiausiai gyvenusių pakrančių miestuose kaip Šanchajus ir ekonominės zonos regionuose. Manoma, kad krikščionių skaičius padvigubėjo nuo 1997, ir dabar jie sudaro 5 proc. visų Kinijos gyventojų.
Krikščionės moters vaidmuo Kinijoje
Atkreipus dėmesį į krikščionybę Kinijoje galime nesunkiai pastebėti vieną esminių skirtumų, ko nepamatysime Vakarų Europos ar Amerikos krikščionių bendruomenėse. Pagrindinis skirtumas – moterys kinijoje yra dažniausiai krikščionių lyderės bažnyčiose ar įvairiose grupėse. Taip pat, moterys sudaro daugumą bažnyčios susirinkimuose, aktyviau įsitraukia į krikščionišką veiklą (chinahiglights.com).
Sąsajos su Lietuva
Kalbant apie krikščionybę Kinijoje turėtume paminėti ir sąsajas su Lietuva. Andrius Rudamina (Kinijoje žinomas kinišku vardu 盧安德 Lu Ande ) – pirmasis lietuvis misionierius, skleidęs krikščionybę Kinijoje. Viena iš priežasčių, kodėl jo veikla ilgai nebuvo tyrinėjama, veikiausiai yra jo gyvenimo ir misijos Kinijoje trumpa trukmė (jis dirbo Fujian provincijoje, Fuzhou mieste tik šešerius metus, t. y. nuo 1626 m. iki 1632 m. – savo mirties metų, ir mirė labai jaunas6 ). Tačiau net ir tokia trumpa jo veikla verta dėmesio bent dėl dviejų aplinkybių. Pirma, jis dirbo kartu su vienu garsiausių tuometinių misionierių Giulio Aleni (艾儒略 Ai Rulue), kurį vietiniai kinai pagarbiai vadino „Konfucijumi iš Vakarų“ (Xilai Kongzi). Antra, jį, kaip ir kitus pirmuosius jėzuitus misionierius, būtų galima laikyti Lietuvos sinologijos pradmenų kūrėju, turinčiu užimti pelnytą vietą visos Lietuvos orientalistikos istorijoje. Būtų galima išskirti bent tris svarbiausius A. Rudaminos metodus, kurių pagalba jis stengėsi atversti kinus į krikščionybę:
1) Vakarų mokslo pasiekimų populiarinimas;
2) vizualinės medžiagos naudojimas;
3) bendrų krikščionybės ir konfucianizmo sąvokų pasitelkimas.
Rudaminos evangelizacijų metodai leidžia manyti, kad dideliu iššūkiu ir kliūtimi diegti krikščionybę Kinijoje misionieriams tapo ne tik konfucianistinė Dangaus samprata, kūniško nuolankumo ir pagarbumo (xiao) dorybė ir ypač – kiniški ritualai (Konfucijaus garbinimo, protėvių pagerbimo), kurie yra pabrėžiami daugelyje studijų apie krikščionybės populiarinimą Kinijoje. Kaip rodo A. Rudaminos ir G. Aleni pokalbių su kinais dienoraštis, rimta kliūtimi tapo ir konfucianistų mokymas apie moralės „natūralumą“, „intuityvumą“, pabrėžiantis, jog moralinės normos glūdi kiekvieno žmogaus viduje – širdyje ir prigimtyje, kaip natūralios tendencijos, reikalaujančios elgtis intuityviai, klausyti savo širdies, vadovautis įgimtu arba intuityviu žinojimu (litlogos.eu).
Literatūra
(vertimas) Burbulis K., 2010. Biblija senasis testamentas naujasis testamentas . Vilnius: Tikėjimo žodis
Šaltiniai
China Highlights, 2016. Christianity in China. [internete] rasta: http://www.chinahighlights.com/travelguide/christianity.htm [žiūrėta 2016 Kovo 30d.]
litlogos.eu, 2016. Andrius Rudamina (Andrzej Rudomina) Vakarų ir Kinijos dialoge. [internete] rasta: http://litlogos.eu/L75/Logos_75_121_130_Poskaite.pdf [žiūrėta 2016 Kovo 31d.]