Leigongas

Leigongas (雷公 Lei gong) – tai kinų griaustinio dievas. Pasak kinų folkloro, Leigongas keliauja ieškodamas besislapstančių nusikaltėlių ir piktųjų dvasių, juos baudžia laidydamas žaibus.

Išvaizda

Leigongo išvaizdaapibūdinama labai įvairiai. Skirtinguose šaltiniuose jis vaizduojamas turintis slibino, beždžionės ar paukščio išvaizdą. Labiausiai paplitęs jo atvaizdas – žmogaus kūnas su žalia arba mėlyna oda, šikšnosparnio sparnais, paukščio kojomis ir snapu. Su savimi jis visada turi kirtiklį nusikaltusiems bausti, būgną ir medinį plaktuką jam mušti – šiais įrankiais jis sukelia griaustinį.

Kilmės teorijos

Yra skirtingų Leigongo atsiradimo istorijų. Pasak vieno pasakojimo, jis buvo tik paprastas žmogus, atradęs stebuklingą persikų medį. Paragavęs jo vaisiaus, Leigongas tapo dievu. Kita istorija pasakoja apie medžiotoją su stebuklingu šuniu, kuris turėjo devynias ausis. Kiekvieną rytą medžiotojas žinodavo, kiek žvėrių sumedžios, pagal tai, kiek tą dieną jo šuo pakeldavo ausų. Vieną dieną pabudęs pamatė, kad visos devynios šuns ausys yra stačios, ir labai apsidžiaugęs išėjo į mišką. Ten šuo atrado kiaušinį, iš kurio išsirito mažas berniukas su griaustinio inicialu ant rankos. Nuo to laiko visi jį vadino griaustinio dievu. Vėliau Leigongas tapo tos vietovės valdovu, o po jo mirties žmonės jį ir toliau garbino kaip griaustinio dievą.

Leigongas mituose vaizduojamas kaip teisiantis, kerštaujantis, piktas dievas. Dėl to jam nebuvo statomos šventyklos, žmonės retai prašydavo jo palaiminimo, melsdavosi tik siekdami keršto priešui, teisybės skriaudėjui. Leigongo atvaizdai greičiausia buvo suprantami kaip įspėjimai. Taip yra dėl jo darbo srities – senovėje žmonės tikėjo, kad žaibas yra dievo įrankis nusikaltusiems bausti. Vis dėlto tikrovėje žaibas gali nutrenkti ir paprastus, gerus žmones. Turbūt dėl tos priežasties atsirado nemažai pasakojimų, kaip Leigongas netyčia nubaudžia to nevertą žmogų, po to apgailestauja ir atsiprašydamas atsiskaito su nukentėjusiu atsilygindamas už padarytą žalą.

Vieną kartą Leigongas pamatė, kaip moteris išmeta dar gerus ryžius. Užpykęs, kad ši netaupi, nutrenkė ją žaibu. Bet pasirodė, kad ten tebuvo ryžių lukštai, todėl Leigongas nubaudė nekaltą moterį. Taigi Nefrito imperatorius (玉皇 yu huang) sugrąžino moteriai gyvybę, pavertė ją Dianmu (電母 dian mu) – žaibo deive. Jie susituokė. Nuo to laiko Dianmu, pasitelkusi du veidrodžius, kuriuos visąlaik turi su savimi, žaibu nušviečia dangų dar prieš Leigongui sugriaudžiant, kad šis nebedarytų klaidų. Taip paaiškinama, kodėl pirma sužaibuoja, o tik po to sugriaudžia.

Kinų dievai sudaro ministerijas, jos tvarko tam tikras gyvenimo sritis, pvz., griaustinio dievas „Leigongas, Dianmu, debesų dievas Juntongas (云同 Yun tong), lietaus dievas Judzi (雨子 Yu zi) ir vėjų dievas Fengbo (凤伯 Feng bo) vadovauja griaustinio ir audrų ministerijai, kuri nutaria, kokie bus orai“ (Roberts 2004, p. 87).

 

Naudota literatūra:
Davis, M.H., 1908. Chinese Fables and Folk Tales, New York: American Book Company.

Roberts, J., 2004. Chinese Mythology A to Z, New York: Facts On File Inc.

Storm, R., 1996. The Encyclopedia of Eastern Mythology, Sydney: Annes Publishing.

 

 

Redagavo Justina Tumaitė