Mirusiųjų santuoka Kinijoje
Vaiduoklių santuoka (kin: 冥婚; pinyin: mínghūn) – kiniška laidojimo tradicija, kuri manoma, kad atsirado Čingų dinastijoje 1644–1912 m. Ši tradicija vadinama – mirusiųjų santuoka, kuomet vienas arba abu asmenys savo vestuvių dieną yra mirę. Jungtuvių ceremonijos siekis yra nuraminti mirusiojo vaiduoklį, jog jis galėtų atrasti ramybę ir neklaidžiotų gyvųjų pasaulyje. Tokio tipo sąjunga padėdavo nelaužyti Kinijos tradicijų, padedant nenutrūkti šeimos linijai.
Tokio tipo sąjunga tarp mirusiojo ir gyvo žmogaus ar tarp dviejų mirusiųjų, dažniausiai būdavo sudaryta mirusiojo šeimos pastangomis, o pačios vestuvės turėjo labai didelę svarbą ne tik velionio šeimos nariams, bet ir pačiai nuotakai.
To meto Kinijos gyventojai tikėjo legenda, jog jeigu jaunas ir netekėjęs žmogus miršta, jam vis vien reikės nukeliauti į mirusiųjų pasaulį su sutuoktiniu. Jeigu ši tradicija nebus įgyvendinta ir neįvyks vestuvės, tuomet mirusiojo vaiduoklis persekios gyvus šeimos narius ir vaidensis šeimos namuose, taip pat buvo tikima, jog jeigu yra susapnuojamas neapvesdintas šeimos narys, kuris jau yra miręs, jis vis rodysis šeimos narių sapnuose, kol bus įgyvendintas mirusiojo noras ir jis/ji galės keliauti į mirusiųjų pasaulį su sutuoktiniu ir sielai neteks klaidžioti mirusiųjų pasaulyje vienam.
Tokia santuoka ne tik atnešdavo ramybę mirusiąjam, tačiau ši tradicija – mirusiųjų vestuvės, yra labai svarbi ir gyviesiems, ypač jaunesniajai šeimos kartai. Jeigu mirusiojo siela nebus nuraminta, tuomet nerami ir kerštinga siela gali atnešti šeimos griūtį, persekioti gyvuosius ir sunaikinti šeimos sėkmę, todėl nors ši tradicija buvo labai svarbi mirusiąjam, kad nereikėtų palikti gyvųjų pasaulio vienam, ji turėjo didesnę reikšmę gyviesiems, kadangi nuo mirusiųjų santuokos priklausė vis dar gyvų šeimos narių ateitis.
Moters padėtis to meto Kinijoje
Nors ir mirusiųjų vestuvės vykdavo dažniau tarp dviejų mirusių žmonių, nebuvo retas atvejis, kuomet vienu iš sutuoktinių tapdavo gyvas žmogus – dažniausiai gyva moteris. Nors to laikotarpio tradicijos ir visuomenės spaudimas tekdavo moteriai, ji nebuvo laikoma tokia svarbia ar reikalinga visuomenei kaip vyras. Senovės Kinijoje moters vertę nusakydavo tai – kokio statuso yra jos šeima, jos vyras ir jo šeima, jos vyro šeimos garbė, kaip gerai ir tinkamai ji sugeba pasirūpinti savo vyru ir jo namais, jos paklusnumas ir kiek ji gali pagimdyti sūnų, o turėti netekėjusią dukrą, buvo laikoma gėdinga. Nesugebėjus ištekinti dukros už vyro, ji ne tik tapdavo šeimos našta, bet ir užtraukdavo gėdą visai šeimai.
Dažniausiai, visuomenės pozicijoje, netekėjusi moteris tapdavo paskalų ir apkalbų taikiniu: buvo tikima, jog tokiu atveju su ja turėtų būti kažkas ne taip. Toks visuomenės mąstymas jas paversdavo visuomenės atstumtosiomis.
Vienas iš išsigelbėjimų moteriai tapdavo vaiduoklių santuoka, kuomet ji galėdavo tapti savo sužadėtinio šeimos dalimi, taip pat, bet kuri moteris, kuri gaudavo mirusiojo šeimos pritarimą. Atlikus mirusiųjų vestuvių ritualą, tapdavo mirusio vyro žmona, ji galėdavo įsikelti į savo velionio vyro šeimos namus ir jai būdavo parūpinama vyro šeimos apsauga iki jos gyvenimo galo. O tam, kad giminės linija nenutrūktų, moteris galėjo įsivaikinti vaiką ir jį auginti, kaip savo ir savo velionio vyro palikuonį. Moteriai tapus mirusiojo/vaiduoklio nuotaka, visuomenė daugiau negalėdavo smerkti moters ar ją versti susituokti su gyvu vyru, kadangi velionio šeima ją užstodavo ir apsaugodavo nuo santuokos per prievartą. Tuo laikotarpiu santuoka tarp gyvo žmogaus ir mirusiojo, buvo laikoma tikra santuoka, kurios nevalia nutraukti, kitokiu atveju, jeigu būtų mėginama nutraukti santuoką tarp gyvo žmogaus ir mirusiojo, buvo manoma, jog tokiu būdu galima užsitraukti mirusiojo rūstybę, kuri gali atnešti šeimos griūtį.
Mirusiųjų santuokos reikšmė vyrui/ moteriai
Vyrų santuoka su mirusia moterimi skyrėsi nuo moterų santuokos su mirusiu vyru, kadangi santuokos tarp mirusio vyro ir gyvos moters esmė buvo giminės pratesimas ir palikuonio atsiradimas, kadangi, kaip ir buvo minėta – mirusio vyro žmona, galėjo įsivaikinti vaiką, kuris pratęs velionio šeimos vardą. Tačiau gyvam vyrui santuoka su mirusia moterimi, neatnešdavo nieko naudingo, kadangi net jeigu ir jis susituoktų su mirusiąja, jis vis tiek galėtų vesti ir vėl, susituokti su gyva moterimi, kuri pratęs jo giminės vardą. Kitaip tariant, gyvam vyrui vesti savo mirusią sužadėtinę nebuvo naudinga, kadangi jis negaudavo jokios naudos iš tokios santuokos. Visuomenėje, kurioje valdė vyrai, vyras neturėdavo ko prarasti, kadangi jo vieta visuomenėje buvo žymiai reikšmingesnė negu moters. Net jeigu vyro sužadėtinė mirtų, susirasti naują žmoną, vyrui nebūtų problema.
Būtent todėl ir mirusiųjų santuoka buvo labai svarbus įvykis moterims, ne tik dėl apsaugos, galimybės įsivaikinti vaiką ir pritapti prie visuomenės lūkesčių. Mirusiųjų santuoka savotiškai pasirūpindavo moterų ateitimi ir jų pačių laidotuvėmis. Moteris nebuvo laikoma našta savo šeimai, atsikratydavo šeimos naštos padėties ir jai buvo žinoma, jog jai mirus, jos kūnas bus palaidotos tinkamai ir ji turės savo memorialinę lentelę (kin. 神主牌) savo šeimos protėvių salėje. Kitokiu atveju, netekėjusi moteris neturėdavo teisės būti palaidota tinkamai ir turėti savo memorialinę lentele dėl to meto egzistuojančio tikėjimo, jog moteriai suteikti tinkamas laidotuves ir jai pastatyti memorialinę lentelę turi teisę tik jos vyro šeima, o ne jos tėvai ar kraujo giminaičiai.
Dar viena iš vaiduoklių santuokos priežasčių yra kinų tradicija, kurioje yra sakoma, jog jaunesnysis brolis negali susituokti anksčiau negu vyresnysis brolis, todėl ir yra manoma, jog viena iš vaiduoklių santuokos paskatų yra kuomet šeimos vyresnysis sūnus netikėtai miršta nesulaukęs savo vestuvių dienos, o jaunesnysis brolis dėl šios priežasties negali susituokti ir pratęsti šeimos linijos. Tačiau, jaunesniojo brolio vestuvės negalėdavo įvykti anksčiau vyresniojo brolio vestuvių, kadangi buvo norima išvengti vyresniojo brolio neapykantos, kadangi toks jaunesniojo brolio elgesys, galėdavo parodyti nepagarbą vyresniojo brolio vaiduokliui ir jį įžeisti, o tokiu atveju vyresniojo brolio vaiduoklis siektų keršto dėl jam parodytos nepagarbos.
Tradicijos gyvavimas šiomis dienomis
Nors ir ši tradicija siekia Čingų dinastiją, pati tradicija gyvuoja iki pat šių dienų. Mirusiųjų santuoka yra labai paplitusi Kinijos kaimo vietovėse, nors praktika yra uždrausta nuo 1949 m., dėl jos vis dar gaunami pranešimai apie mirusiųjų vestuves, kurios vyksta ir šiomis dienomis, tačiau dažniau yra girdima apie nelegalų moterų kūnų iškasimą, kuomet jų kūnai yra parduodami juodajai rinkai, kaip mirusiųjų nuotakos. Šangsi Hontongo apskrityje (kin: 洪洞县, Hóngtóng-xiàn)„‘Ghost marriages’ on the rise in China as people steal ‘corpse brides’ to marry dead single men“ duomenimis, 2013–2016 m. buvo sulaukta maždaug 36 pranešimų, apie iškastus ir pavogtus moterų kūnus. Nors ši praktika yra uždrausta, Kinijos gyventojai, ypač kaimo vietovėse, gyvenantys Šangsi ir Henano (kin: 河南, Henan) provincijose tiki ir praktikuoja mirusiųjų vestuvių tradiciją iki pat šių dienų. Šios tradicijos praktika kelia mirusių moterų kūnų paklausą ir yra priežastis, kodėl moterų kūnai yra iškasami ir parduodami už didelius pinigus šeimoms, kurių sūnūs miršta nevedę.
Taigi, nors ši tradicija siekia Čingų dinastiją, ji egzistuoja iki pat šių dienų, o pati tradicija ir įsitikinimas, jog mirusiojo siela, kuri neturi sutuoktinio, gali atnešti giminės griūtį ir negandas, skatina žmones neapleisti mirusiųjų santuokos praktikos net ir šiomis dienomis. Iš pirmo žvilgsnio, ši praktika neatrodo pavojinga, kadangi ji įvyksta abiejų šeimų susitarimo dėka ir gyvieji nenukenčia, tačiau žmonių prietaringumas, mirusiųjų baimė ir mirusiųjų santuokos uždraudimas skatina žmones imtis nelegalių veiksmų, tokių kaip – mirusiųjų kapų ir kūnų išniekinimas, dėl įsitikinimo, jog tai yra privaloma dėl mirusiojo labo, gyvų šeimos narių skaudinimas ir įžeidimas, kadangi šeimos turi susitaikyti su mintimi, jog jų dukrų, seserų ar kitų moteriškos lyties šeimos narių kūnai yra vagiami, išniekinami ir parduodami nelegaliuose, mirusiųjų nuotakų prekyvietėse, o visa tai įvyksta be mirusių moterų ar jų šeimos narių sutikimo.
Naudota literatūra:
- Halkon, R., 2016, „‘Ghost marriages’ on the rise in China as people steal ‘corpse brides’ to marry dead single men“ Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 30 d.].
- Tsoi, G., 2016, „China’s ghost weddings and why they can be deadly“ Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. balandžio 5 d.].
- WINTERS, R., 2018, „Ghost Marriages: Love For the Living and the Deceased“ Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 27 d.].
- Xiuzhong, V., Xiao, B., 2018, „Ghost marriages: A 3,000-year-old tradition of wedding the dead is still thriving in rural China“ Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. balandžio 11 d.].
Tekstą redagavo: Dovilė Šimulevičiūtė
