Mogao urvai

Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius.  (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987)

Istorija

Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos  laikais (386-534 m.) į Mogao rajoną pradėjo keltis vienuoliai. Remiantis to meto dokumentais, manoma, kad budistų vienuolis vardu Le Zunas (kin. 樂尊, Lè Zūn), paskatintas savo vizijos, per kurią pamatė tūkstantį Budų, apšviestų auksine šviesa, nusprendė toje vietoje įkurti urvą-šventyklą. Ši legenda taip pat iškalta ant akmeninio stulpo, esančiame 332 urve. Vėliau, prie statybų prisidėjo ir antrasis vienuolis, vardu Faliangas (kin. 法良, Fǎliáng). Pradžioje Mogao urvus naudojo tik budistai vienuoliai-piligrimai, vėliau ir šalia iškilusių vienuolynų vienuoliai. Urvai labiausiai klestėjo Sui (kin. 隋朝, Suí cháo) ir Tangų (kin. 唐朝, Tángcháo) dinastijos metu. Pastarosios viešpatavimo laikais urvų skaičius išaugo iki tūkstančio. Vėliau, urvai rėmėjų pagalba buvo pradėti pildyti įvairiais meniniais dirbiniais, skulptūromis, freskomis, norint paskatinti Budizmo sklaidą tarp neraštingųjų. (Ring, Schellinger ir Watson 1996)

Urvų svarba

Urvai atstovauja budistinio meno pasiekimus nuo IV a. iki XIV a. Kadangi urvai yra budistinio meno evoliucijos šiaurės vakarų regionuose įrodymas, jie turi neįkainojamą istorinę vertę. Meno dirbiniai suteikia galybę informacijos apie tuometinę viduramžių politiką, ekonomiką, kultūrą, meną, religiją, etninius ryšius vakarų Kinijoje. Unikalus meno stilius apima ne tik iš tradicinius Dunhuango regiono elementus, bet ir elementus perimtus iš Indijos, tiurkų, senovės tibetiečių ir kitų etninių mažumų, gyvenusių tame regione. (UNESCO 1987)

Urvų turinys

Iš visų urvų, 92 yra nepriekaištingos kondicijos. Urvus dengia apie 45 tūkstančiai kvadratinių metrų freskų, juose yra daugiau nei 2 tūkstančiai dažytų skulptūrų. 302 urve, įrengtame Sui dinastijos metu, ant sienos vaizduojamas kupranugaris, traukiantis vežimą, kuris detaliai atkartoja tuo metu Šilko kelio pagalba vykusius mainus, prekybą. 23 ir 156 urve yra vaizduojami tuometiniai laukų darbininkai ir kariai. 61 urve yra perteikiamas Utajaus kalnas (kin. 五台山, Wǔtái Shān), kuris parodo ankstyvuosius kartografinius kinų sugebėjimus. Freskose, pasitelkiant šiuos sugebėjimus, tiksliai vaizduojami kalnai, upės. (UNESCO 1987)

Urvas nr. 17

17 Urvo, dar vadinamo Bibliotekos urvu, atradimas 1990 m., dėl rastų relikvijų ir rankraščių, tapo vienas iš reikšmingiausių Azijos kultūros tyrinėjimų istorijoje. Šis palikimas suteikė reikšmingos informacijos, kuri palengvino senovės Kinijos ir Centrinės Azijos istorijos nagrinėjimą. Beveik tūkstantį metų, nuo Šiaurės Vei dinastijos (386-534 m. Šiaurės Kinijoje gyvavusi mongolų dinastija) iki Juan dinastijos (1271-1368 m. Kiniją valdžiusi mongolų dinastija), šie urvai darė įtaką meniniams mainams tarp Kinijos, Centrinės Azijos ir Indijos. Urvai tiesiogiai  buvo susisieję su pasauliniais santykiais ir Budizmo sklaida Azijoje. Ši Dunhuango provincija, kurią kirto dvi Šilko kelio kryptys, veikė kaip tarpininkė, kurios teritorijoje buvo keičiamasi ne tik prekėmis, bet ir idėjomis. Tai įrodo urve rasti kinų, tibetiečių, Sogdo (sog. soɣd,/ˈsɒɡdiə/), Chotano (kin. 和田, Hétián), uigurų, hebrajų rankraščiai (UNESCO 1987). Be rankraščių taip pat buvo rasta dokumentų bei pergamentų krūva, kurie buvo parašyti laikotarpyje tarp 406 m. ir 1002 m. Be 1100 pergamentų, buvo rasta 15 tūkstančių popierinių knygų, bei trumpesnių tekstų. Vienas iš šių tekstų yra hebrajų malda (selichah). Taip pat buvo rasta tekstilės gaminių bei apgadintų Budos statulėlių, kitos budistinės simbolikos. Bibliotekos urvo įėjimas buvo užtaisytas XI a. Manoma, kad rankraščiai tapo atgyvenę kai paplito spausdinimas, todėl jie buvo atidėti į šalį, užmūryti ir užmiršti. Kita teorija teigia, kad šis urvas turėjo atlikti dokumentų saugyklos vaidmenį, tad jai prisipildžius buvo užmūrytas. Kiti mano, kad vienuoliai tikėdamiesi tangutų (kin. 西夏, Xī Xià) antpuolio 1035 m. iš anksto paslėpė dokumentus, kad jie nepakliūtų į priešų rankas. (Stein 2017, p. 172-174)

Turizmas

Mogao urvai yra turistų traukos objektas. Turistus traukia ne tik noras susipažinti su budizmo kultūra Kinijoje, bet ir pati urvų struktūra bei istorija. Nuo 1979 m. atvykstančių turistų skaičius staigiai išaugo nuo 10-20 tūkstančių per metus iki 800 tūkstančių (2012 m. duomenimis). Todėl, siekiant išlaikyti gerą urvų būklę ir atlikus lankytojų apklausas bei tyrimus, buvo nuspręsta instaliuoti išmaniuosius prietaisus, kurie kontroliuotų drėgmę, temperatūrą urvuose, buvo imtasi urvų sutvirtinimo darbų. Nuspręsta, kad lankytojų skaičius per dieną negali viršyti 3 tūkstančių. (Fan 2014, p. 30-33)

Naudota literatūra

1. Fan, J., 2014. The origins and significance of the Dunhuang Mogao Caves. Iš Fan, J. sud, 2014. The Preservation of the Mogao Caves in Dunhuang, China. Hong Kong: Institute of Chinese Studies and Centre for Cultural Heritage Studies,Department of Anthropology, the Chinese University of Hong Kong. p. 1-2.
2. Fan, J., 2014. The Preservation of the Mogao Caves. Iš Fan, J. sud, 2014. The Preservation of the Mogao Caves in Dunhuang, China. Hong Kong: Institute of Chinese Studies and Centre for Cultural Heritage Studies,Department of Anthropology, the Chinese University of Hong Kong. p. 30-33.
3. Ring, T., Schellinger, P., Watson, N., 1996. Asia and Oceania: International Dictionary of Historic Places. Abingdon: Routledge.
4. , M. A., 2017. Ruins of Desert Cathay, Vol. 2: Personal Narrative of Explorations in Central Asia and Westernmost China. London: Forgotten books.
5. , 1987. Mogao caves. UNESCO. [internete] Prieiga per internetą: <https://whc.unesco.org/en/list/440> [žiūrėta 2020 m. spalio 25d.].
6. Travel China Guide., 2020. Mogao caves. Travel China Guide. [internete] Prieiga per internetą: <https://www.travelchinaguide.com/attraction/gansu/dunhuang/mogao_grottoes/index.htm> [žiūrėta 2020 m. spalio 25d.].