Paskutinis Kinijos imperatorius
Paskutinysis Kinijos imperatorius Puji (溥仪 Pǔyí) gimė Šiaurės rytų Kinijoje, Pekine 1906 m. vasario 7 dieną. Gimęs kaip vienlaikis tuometinio Kinijos imperatoriaus sūnėnas, jis atsidūrė pačiame „Uždraustojo miesto“ intrigų centre. Puji bei dauguma to meto imperatoriškosios valdžios buvo mandžiūrų kilmės. Mandžiūrais laikomi 1644 m. dalį Kinijos užgrobę mongolai, kurie įkūrė Čingų (Qing) dinastiją. Nuo pat 1870-ųjų metų, Kinijos imperijos valdžią savo rankose laikė Cisi (慈禧太后 Cíxǐ Tàihòu), kilmingoji našlė-imperatorė. Ji turėjo tiek įtakos imperijos valdyme, kad 1898 m. privertė tuometinį imperatorių Guanšu laikytis jos nustatyto namų arešto dėl to, jog jis inicijavo reformas, kurios kėlė pavojų egzistuojančioms Kinijos socialinėms bei politinėms struktūroms. 1908 m. Cisi, būdama savo mirties patale, pasinaudojo laikinai imperatoriaus pareigas einančio Puji tėvo valdžia ir paskyrė dviejų metų berniuką 12-uoju Čingų dinastijos imperatoriumi. Naujasis Kinijos imperatorius iki 1924 m. augo imperatoriškųjų rūmų teritorijoje, iki 13 metų amžiaus jis buvo mokomas klasikinių mokslų bei savo dinastijos tradicijų. Paauglystėje turėjo mokytoją, atvykusį iš Britanijos ambasados, vardu Redžinaldas Džonsonas, kuris imperatorių mokė įvairių šiuolaikinių mokslo krypčių.
Kinija 1911 m. iš imperijos buvo paversta į respubliką, kurios vadovu paskirtas Sun Jat-senas (Sun Yat-sen). Imperatorius Puji buvo priverstas atsisakyti savojo sosto 1912 m., o po šio įvykio Kinijoje prasidėjo politinio ir socialinio chaoso laikotarpis. Puji gyvenimas po imperatorystės netekimo iš esmės nepakito, tačiau 1917 m. Pekino miestą užkariavo vienas iš Kinijos karo vadų ir privertė Puji pasiskelbti imperatoriumi. Šis valdymo periodas tetruko 12 dienų, kai priešiški karo vadai kartu su Kinijos nacionalistų pajėgomis įvykdė sėkmingą kontrataką. 1924 m. Puji, susidūręs su dar vienu užpuoliku, nusprendė keliauti į Tientsino miestą Kinijos pakrantėje, kur pradėjo kurti planus kaip atgauti savąjį sostą, pasikliaujant Japonijos apsauga.
1931 metais, Japonija įsiveržė ir okupavo Mandžiūrijos regioną šiaurės rytų Kinijoje ir tai leido Puji su savo palyda laisvai persikelti atgal į jų gimtąjį regioną. Puji tikėjosi, jog japonai jį iškels į sostą, tai įvyko tik 1934 metais. Trečią kartą imperatorius sėdėjo savame soste, tačiau tuo metu jis daugiausia atliko japonų politinės marionetės vaidmenį, kol 1945 n. Mandžiūriją užėmė Sovietų Sąjungos armija. Sovietai Puji laikė kaip svečią, kurį jie lepino iki tol, kol jis 1950 m. grįžo į komunistų partijos vadovo Mao Dzedungo valdomą Kinijos respubliką. Čia Puji buvo priverstas praleisti devynis metus perauklėjimo stovykloje, kurioje buvo numalšintos paskutinės jo ambicijos vėl tapti imperatoriumi. Po išėjimo iš stovyklos, 1959 m. buvęs imperatorius dirbo komunistų režimui palankiu sodininku ir bibliotekos darbuotoju iki tol, kol 1967 metais mirė nuo vėžio.
Puyi palikimas
Paskutiniojo Kinijos imperatoriaus palikimas iš esmės simbolinis dėl to, kad jis niekada nevaldė toliau savo namų ūkio teritorijos. Puji gyvenimo istorija atskleidžia autentiškumo prasmę XX a. laikotarpiu, kuomet pasaulyje labai plačiai paplito nacionalizmo idėjos, kurios užgniaužė gero vadovavimo bei inovacijų idėjas.
Svarbu pažymėti ir tai, jog paskutinis Kinijos imperatorius nebuvo kinų tautybės. Jo protėviai – mandžiūrijos žmonės, kurie 1644 metais užėmė Kinijos teritoriją ir perėmė jos valdžią. XX a. pradžioje, vystantis nacionalizmo idėjoms Kinijoje, valdovas, kilęs iš Mandžiūrijos, žmonių akimis nebuvo toks artimas, ypač prisimenant faktą, jog Kiniją buvo pradėję išnaudoti atvykėliai iš įvairių šalių. Mandžiūrai nebuvo populiarūs valdovai dėl tokių priežasčių kaip jų ištakos bei užsispyrimas išlaikyti savas tradicijas, nepaisant sparčiai plintančio modernaus požiūrio į valdymą. Puji Kinijoje buvo laikomas užsienio okupacijos simboliu ir 1911 m. susidūrė su plačiai paplitusia opozicija savo šalyje, kuri jam valdant tapo respublika. Nepaisant to, 1934 m., Japonijos vykdytos Mandžiūrijos regiono okupacijos metu, Puji buvo pasirinktas valdyti šalį būtent dėl jo Čingų dinastijos kilmės. Japonai naudojosi Puji tam, kad pateisintų savo nelegalius įsiveržimus į Kinijos teritoriją prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Kinijos imperatorius suprato, kad juo naudojamasi, tačiau būdamas labai naivus tikėjosi japonus paveikti ir tokiu būdu pagerinti mandžiūrų gyvenimą.
Dar du kartus per Puji gyvenimą jo ištakos buvo panaudotos kitų naudai. Vėlyvais 1940-aisiais metais, sovietai laikė Puji privilegijuotu įkaitu, tikėdamiesi jį panaudoti kaip teisėtą Kinijos valdovą, su sąlyga, jog Mao Dzedungas nesugebės įsigalėti savo valstybėje. 1950 m., kai sovietai perdavė Puji Kinijos komunistams, Mao panaudojo jį tam, kad pademonstruotų savo, kaip valdovo, galią prieš Kinijos praeitį bei visas joje egzistuojančias tautas. 1962 m. Mao Dzedungas pasiūlė Puji vesti kinų kilmės moterį. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai mandžiūrų valdovas susituokė su kitos tautybės partnere. Gyvenimo pabaigoje Puji buvo daugiau senosios imperijos simbolis negu didelį autoritetą tarp žmonių turintis valdovas, tačiau jo gyvenimo istorija demonstruoja kokia svarbi yra imperatoriaus kilmė ir kaip ja galima manipuliuoti.
Bibliografinis sąrašas
Brackman, A. C., 1975. The Last Emperor. New York: Scribner‘s.
Neville, J. I., 1983. The Last Emperor: The Life of the Hsuan – t‘ang Emperor Aisin – Gioro P‘u-yi 1906-1967. London: House of Fans.
P‘u-i, 1987. From Emperor to Citizen: The autobiography of Aisin – Gioro Pu Yi. Translated by W. York: Oxford University press.
