Pėdų rišimas

Pėdų rišimas (lotoso pėda) yra viena unikaliausių tradicijų Kinijoje, kuri buvo puoselėjama beveik 1000 metų, perduodama iš kartos į kartą. Rištos pėdos buvo grožio ir aukštos padėties ženklas visuomenėje. Tai reiškė, kad šeima yra pakankamai turtinga, kad galėtų samdyti tarnus ir jų šeimos moterims nereikia dirbti.

Istorija

Skiriamos kelios priežastys kodėl pėdų rišimas paplito Kinijoje. Viena teorija pasakoja apie tai, kad moterys su surištomis pėdomis buvo labiau priklausomos ir lengviau kontroliuojamos. Kinų kultūroje teigiama, kad moteris yra priklausoma nuo savo tėvų, paskui vyrų, o galiausiai nuo savo sūnų. Tai buvo būdas užtikrinti, kad moteris nepabėgs, nes skausmas buvo per didelis ir sekinantis. Kita teorija teigia, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo geidžiamesnė ji tampa. Kartais buvo sakoma, kad vyrui pėdos dydis netgi svarbesnis už gražų veidą. Sėkmingos dukrų santuokos padėdavo šeimai užsitikrinti statusą visuomenėje. Pėdų rišimas buvo laikomas keliu į sėkmę. Trečioji teorija teigia, kad pėdų rišimas nurodė šeimos statusą. Jei šeimoje dukters pėdos buvo surištos, tai kaimynams reiškė, kad šeima yra pakankamai pajėgi leisti darbingiems šeimoms nariams nedirbti bei turėti tarnus. Tai reiškė šeimos sėkmę (Chinese foot binding, n. d.).

Be šių prielaidų, yra dar keletas konkretesnių pasakojimų kaip paplito šis reiškinys. Kadangi nėra vieno visiškai įrodyto varianto, Kinijos Liaudies literatūra skirtingai manipuliavo pateikiamais faktais. Viena iš tokių legendų pasakoja apie Shangų dinastiją (1766–1122 pr. Kr.). Buvo manoma, kad Shangų dinastijos XII amžiaus imperatorienė turėjo deformuotas pėdas. Jos abi buvo išlinkusios į vidų, todėl įtikino imperatorių liepti visoms merginoms imperijoje rištis pėdas, kad jos išsigimimas būtų normalus. Taip pat pasakojama legenda apie tai, jog imperatorienė iš tikrųjų buvo lapė, kuri pasivertė labai gražia moterimi, tačiau negalėjusi paversti savo kojų normaliomis, jas apsirišo, o kitos rūmų moterys ėmė iš jos pavyzdį. Tačiau plačiausiai pripažinta versija yra siejama su paskutiniuoju Tangų dinastijos imperatoriumi Li Yu. Pasakojama, kad jis turėjo šešių pėdų aukščio paauksuotą lotoso žiedą, kuris buvo pagamintas jo palydovei Yao Niang ir jai buvo liepta aplink jį šokti apsirišus pėdas taip, kad jos primintų jauną mėnulį. Visi, kurie galėjo stebėti šį šokį, buvo tokie sužavėti jos grožiu ir grakštumu, jog taip surištos kojos tapo grožio etalonu ir paplito visoje Kinijoje (Lee, Ko and Vantournhout).

Praktika

Pėdų rišimas buvo praktikuojamas įvairiausiomis formomis. Kai kurios etninės (ne Hanų) grupės praktikavo tiesiog pėdos sukaustymą, kai pėda būdavo aprišama, bet kaulai nelaužomi. Hakų bendruomenė visiškai nepraktikavo pėdų rišimo (Davis, 2005 p. 333), kai tuo metu tai buvo labai populiaru Hui, Gansu provincijose. Buvo pastebėta, kad Dunganų grupės žmonės, Hui palikuonys iš šiaurės vakarų Kinijos, kurie persikėlė į centrinę Aziją, praktikavo tai net iki 1948 m. (Hastings, Selbie and Gray, 1916, p. 893).

Daug moterų galėjo vaikščioti su surištomis kojomis ir atlikti darbus laukuose bei namuose, tačiau tai buvo sunkiau nei moterims, kurių kojos buvo sveikos. XIX a. bei XX a. pr. buvo labai populiarios šokėjos su lotoso pėdomis. Cirkuose jos atlikdavo įvairiausius pratimus ant žirgų ir lankų. Junnano provincijoje moterys net buvo sukūrusios šokių trupę turistams linksminti, tačiau dėl savo amžiaus negalėjo jos ilgai išlaikyti. Kai kuriose teritorijose moterys sulaukusios septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų vis dar padėdavo dirbti ryžių laukuose net atėjus XXI a. (Lim, 2007).

Rišimo procesas

Pėdų rišimas buvo pirmas žingsnis link dukters priėmimo į moterų bendruomenę. Rišti pėdas būdavo pradedama mergaitei sulaukus 5-8 metų. Tai daryta žiemą, kad mažiau skaudėtų. Dažniausiai procedūrą atlikdavo motinos. Joms kartais padėdavo kitos tų namų moterys. Kartais šiam darbui būdavo samdomos moterys iš šalies, nes manyta, kad motina ims gailėti mergaitės ir nesugebės tinkamai suveržti pėdų. Tada mergaitės dar nenutuokdavo, kad yra ruošiamos būsimam vyrui ir jo malonumams, tačiau netrukdavo suprasti koks baisus skausmas laukia. Ar gerai bus surišta, priklausydavo nuo to, kaip kruopščiai ir taisyklingai sutvarstoma. Rišimo procesas prasidėdavo nuo kojų mirkymo šiltame žolelių bei gyvulių kraujo nuovire, kad suminkštėtų oda ir būtų apsaugota nuo infekcijos. Tada kuo trumpiau būdavo nukerpami kojų nagai, kad, užlenkus pirštus į pėdą, augdami nagai nesukeltų papildomo skausmo ar neįsimestų infekcijos. Medvilniniai tvarsčiai būdavo išmirkomi tame pačiame kraujo ir žolelių mišinyje. Vienas tvarsčio galas būdavo pritvirtinamas prie pado vidurio ir toliau vyniojamas aplink kiekvieną pirštą pradedant nuo mažojo. Nykštys paliekamas nesurištas, kad moteris išlaikytų pusiausvyrą. Su tvarsčiu pirštai būdavo spaudžiami prie pėdos. Tada rišamas kulnas. Kulnas ir kojų pirštai buvo spaudžiami vienas prie kito. Kad pėda nebeaugtų, kojų pirštai buvo lenkiami po pėda, kol lūždavo. Vaiko kaulai minkšti, todėl lengvai lūždavo ir pėdą buvo lengva formuoti. Sulaužytus pirštus reikėdavo tinkamai prižiūrėti. Pėdas reikėdavo reguliariai perrišti, o kaskart nuėmus tvarstį, mirkyti, kad nukristų negyva oda bei mėsa. Jos būdavo reguliariai nuplaunamos ir dezinfekuojamos, kojų nagai nukerpami, apžiūrimos žaizdos. Dažnai kojos būdavo papildomai laužomos, kad sąnariai taptų lankstesni ir lengviau formuotųsi pėda. Dėl lūžių dažnai prasidėdavo uždegimai, žaizdos supūliuodavo, imdavo sklisti bjaurus kvapas. Kad sumažėtų uždegimas ir dingtų nemalonus kvapas, tvarsčiai buvo mirkomi aliejuose, žolelėse. Kas kartą kojos buvo surišamos vis stipriau. Kojų perrišimas kartotas taip dažnai, kaip šeima galėjo sau leisti. Turtingesnių šeimų mergaitėms kojos būdavo perrišamos kartą per dieną ir dažniau, vargingai gyvenančios šeimos šią procedūrą darydavo tris ar keturis kartus per savaitę. Kaskart naudoti nauji tvarsčiai.

Dažniausiai pasitaikanti problema buvo infekcijos. Nepaisant to, kiek dėmesio buvo skiriama kojų nagų karpymui, jie vis tiek dažniausiai įaugdavo į odą, sukeldavo sužeidimus ir užkrėtimą. Dažnai pasitaikydavo, kad dėl šios priežasties kojų nagai būdavo nulupami ir pašalinami visiškai. Kuo stipriau suveržiama pėda, tuo labiau sutrikdoma kraujo tėkmė, o kartais net visai nutraukiama. Sužeidimai negydavo, kojos pradėdavo pūti. Jei infekcija persikeldavo į kaulus, tai galėdavo lemti pirštų nukritimą, kas, kaip bebūtų keista, buvo gerai, nes pėdą buvo galima suveržti dar stipriau. Mergaitėms, kurių pėdos būdavo mėsingesnės, tarp pirštų būdavo įspaudžiamos stiklo šukės, kurios padidindavo sužeidimus ir padėdavo plisti infekcijai. Kartais, kai infekcija išplisdavo per stipriai, mergaites ištikdavo mirtis nuo kraujo užkrėtimo, o jei jos išgyvendavo, suaugusios turėdavo daug sveikatos problemų. Keletą metų nuo rišimo pradžios kaulai būdavo sulūžę, tik paskui pradėdavo gyti. Net sugiję jie būdavo trapūs, pakartotinai lūždavo, ypač paauglėms mergaitėms, nes jų kaulai buvo dar švelnūs. Vyresnės moterys dažnai susilaužydavo klubų ir kitus kaulus, nes negalėdamos išlaikyti pusiausvyros dažnai griūdavo. Taip pat joms buvo sudėtinga pakilti atsisėdus (Mao, n. d.).

Patrauklumas

Pagrindinė priežastis, kodėl rištos pėdos buvo patrauklu vyrams, – jiems tai priminė lotoso žiedą. Nepaprastai seksualu atrodė maži žingsneliai bei siūbavimas į šonus. Moterys su tokiomis pėdomis vengdavo kelti svorį ant pėdų priekio, stengdavosi eiti kulnais, dėl to atsirasdavo maži, nestabilūs, linguojantys žingsneliai. Tai simbolizavo moters paklusnumą, varžė judėjimo laisvę, ribojo galimybę dalyvauti politikoje, socialiniame gyvenime. Tokios moterys buvo visiškai priklausomos nuo savo šeimų, dažniausiai sutuoktinių. Jos tapo paklusnumo bei vyrų vadovavimo simboliu, nes be aplinkinių pagalbos negalėjo atlikti jokių sunkesnių darbų (Vento, n. d.).

Uždraudimas

1874 m. šešiasdešimt krikščionių moterų Siameno mieste pareikalavo, kad tokia praktika būtų uždrausta ir 1883 m. jos laimėjo.  Šiuos sprendimus taip pat rėmė misionierius T. Richardas, kuris manė, jog krikščionybė turėtų padėti užtikrinti lyčių lygybę (Goosert and Palmer, 2011, p. 70).

Išsilavinę kinai pradėjo suprasti, kad šis jų kultūros reiškinys nepadėjo progresuoti kartu su besivystančiu pasauliu. Darvinistai manė, jog pėdų rišimas silpnino tautą, nes neįgalios motinos gimdydavo silpnus vaikus. Ir feministės kovojo prieš tai, nes kojų rišimas lėmė kančią moterims. Taivane pėdų rišimas buvo sustabdytas įsikišus  japonų vyriausybei 1915 m. Nors pėdų rišimas jau uždraustas, atokiuose kaimeliuose vis dar galima rasti senų žmonių su lotoso pėdomis – šio išskirtinio dalyko liudininkų (Bound feet, 2009).

Naudota literatūra:

Bound Feet Tradition in China aka Gilded Lillies or Golden Lotus,2009. Rasta: < http://www.chinese-traditions-and-culture.com/bound-feet.html> [Žiūrėta 2014 kovo 31d.].

Chinese Foot Binding, n.d. Rasta: <http://www.bbc.co.uk/dna/ptop/alabaster/A1155872>. [Žiūrėta 2014 kovo 31 d.].

Davis E. L. Encyclopedia of Contemporary Chinese Culture, Routledge, 2005 p. 333. Rasta: <http://books.google.co.uk/books?id=2rLBvrlKI7QC&pg=PA333#v=onepage&q&f=false> [Žiūrėta 2014 kovo 30 d.].

Goossaert V., Palmer A. D., The Religious Question in Modern China, 2011.The university of Chicago press. 70psl. Rasta: <http://books.google.lt/books?id=Bx83dlLMPdMC&pg=PA70&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false> [Žiūreta  2014 kovo 29d.].

Hastings J., Selbie J. A., Gray L. H., Encyclopædia of religion and ethics, Volume 8. EDINBURGH: T. & T. Clark. p. 893. Rasta: <https://archive.org/details/encyclopaediaofr03hastuoft> [Žiūrėta 2014 kovo 31 d.].

Lee E., Ko N., Vantournhout S., Chinese Footbinding: The Story of the Golden Lotus. Final paper.  Rasta: <http://www.history.cuhk.edu.hk/CourseWeb/200910/HIS3501C/Chinese+Footbinding.doc> [Žiūrėta 2014 kovo 31 d.].

Lim, L., Painful Memories for China’s Footbinding Survivors, 2007. Rasta: <http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=8966942> [Žiūrėta 2014 kovo 30 d.].

Mao, J., Foot Binding: Beauty And Torture, n.d. Rasta: <http://ispub.com/IJBA/1/2/7565> [Žiūrėta 2014 kovo 31d.].

Vento, M., One Thousand Years of Chinese Footbinding: Its Origins, Popularity and Demise, n.d. Rasta: <http://www.fordham.edu/halsall/women/vento.asp> [Žiūreta  2014 kovo 29d.].

 

 

 

Taip pat žiūrėti:

Hershatter  G., 2011. The Gender of Memory: Rural Women and China‘s Collective Past. University of California press.

Ebrey P., Walthall A., Palais J.,2009. East Asia. A Cultural, Social and Political History.2nd ed. Wadsworth.

Redagavo Rimantė Stankevičiūtė