Pekino opera

Pekino opera (京剧 jingju) – tradicinio kinų teatro forma, kuri jungia muziką, vokalinį atlikimą, pantomimą, šokį ir akrobatiką. Opera kitaip dar vadinama Beidžingo opera, tai reiškia „šalies sostinė“ arba „Kinijos širdis“ (Li, 2008, p. 1).

Istorija

Nors ir vadinama Pekino opera, tačiau ši opera gimė ne Kinijos sostinėje. Pekino operos pirmtakė yra huabu opera, ji paplitusi Jangdzės upės (扬子江 Jangzijiang) žemupyje ir XVII a. viduryje buvo atliekama Anhujaus trupės (Xu, 2003, p. 13). 1790 m., Čingų dinastijos (清朝 Qingchao) laikais, Anhujaus trupė atvyko į Pekiną atlikti vaidinimą per 80-tąjį imperatoriaus Čianlongo (乾隆 Qianlong) gimtadienį (Xu, 2003, p. 15). Ši data laikoma Pekino operos gimtadieniu. Operos auditorija buvo labai įvairi: ne tik karališkosios šeimos nariai, valdininkai ir mokslininkai, bet ir pirkliai, miesto gyventojai, amatininkai (Xu, 2003, p. 15).

Po 1860 m. Pekino opera greitai išplito po visą šalį. Anksčiausiai Pekino opera išpopuliarėjo Tiandzino (天津 Tianjin) bei Hebėjaus (河北 Hebei) ir Šandongo ( 山东 Shandong) provincijose. Vėliau ši operos forma paplito Šanchajuje, o 1919 m. operos pasirodymas pirmą kartą įvyko užsienyje – Japonijoje. Nuo to laiko trupės dažnai atlikdavo pasirodymus užsienio šalyse. Šiandien Pekino opera turi daugiausia pasirodymų, artistų, trupių ir žiūrovų, palyginti su kitais operos tipais (Xu, 2003, p. 17–18).

Scena ir butaforija
Butaforija, esanti scenoje, tradiciškai tėra stalas ir dvi kėdės. Tačiau žiūrovai, pasitelkę vaizduotę, gali matyti, kad erdvė aplink šiuos baldus gali tapti rūmais, kabinetu, teismu ar kariuomenės vado palapine. Skirtumas išryškėja stalo ir kėdžių dekoracijų detalėse. Pavyzdžiui, jei vaizduojami rūmai, stalo staltiesė bus dekoruota drakono raštais. Stalas gali tapti lova, tiltu, vartų bokštu, kalnu ar netgi debesimi. Taip pat svarbu, kaip kėdės ir stalas bus pastatyti scenoje. Pavyzdžiui, jeigu kėdė pastatyta prieš stalą, tai vaizduoja įprastą namų ūkį (Xu, 2003, p. 26).

Pekino operos personažai neretai joja arkliu. Tačiau vietoj butaforinio arklio aktorius laiko botagą ir atlieka jojimo veiksmą. Be apčiuopiamų daiktų aktoriai taip pat naudoja virtualius. Pavyzdžiui, operoje „Bekeliant nefrito apyrankę“ (angl. Picking up the jade bracelet) mergina siuva audinį prie bato pado. Padas realus, bet adata – įsivaizduojama (Xu, 2003, p. 27).

Operos personažai

Pekino operoje skirtingos lyties, amžiaus, charakterio ir klasės žmonės yra suskirstyti į keturis vaidmenis: Šeng, Dan, Dzing ir Čou. Visi personažai priklauso kuriam nors iš šių keturių vaidmenų. Visi vaidmenys skirstomi į tam tikrus tipus. Tačiau personažai, kurie priskiriami tam pačiam vaidmeniui, laikosi panašių vaidinimo, kostiumo ir makiažo taisyklių (Wu, 2010, p. 004–005).

Šeng (生 sheng) – pagrindis vyriškos lyties vaidmuo. Šis vaidmuo skirstomas į keturias kategorijas: Laošeng – vidutinio ar senyvo amžiaus vyras su barzda; Ušeng – vyras turintis kovinių sugebėjimų, pasirodantis kovos scenose; Siaošeng– jaunas, gražus vyras, dažniausiai yra mokslo žmogus; Hongšeng – šio veikėjo veidas visada būna nuteptas raudonaia dažais (Xu, 2003, p. 31).

Dan (旦 dan) – bet koks moteriškas vaidmuo. Čingi – švelni ir tyli jauna mergina. Huadan – dora arba vaidinga moteris. Lao dan – senyvo amžiaus moteris. Vu dan – moteris su kovos menų įgūdžiais. Caidan – juokingas ir gudrus charakteris (Xu, 2003, p. 32–33). Čia galime paminėti ir Nandan (男旦 nan dan) vaidmenį: kai vyrai atlieka moteriškus vaidmenis. Anksčiau moterims nebuvo leidžiama nei vaidinti pasirodyme, nei jo stebėti (moterys pradėjo vaidinti tik nuo 1860 m.). Reikėtų pabrėžti, kad moterišką vaidmenį turinčiam atlikti vyrui neužtekdavo atrodyti kaip moteriai, jis turėdavo sugebėti vaidinti kaip moteris. Dar ir dabar Pekino operoje galime rasti nemažai Nandan aktorių (Xu, 2003, p. 63–64).

Dzing (净 jing) – vyriškas vaidmuo, kai aktoriaus veidas yra nudažytas. Skirtingos spalvos ir dizainas vaizduoja skirtingą aktoriaus charakterį. Vieni yra drąsūs ir energingi, o kiti grėsmingi, negailestingi, šiurkštūs ar neapdairūs. Balsas turi būti garsus ir skaidrus, o judesiai perdėti. Vaidmuo skirstomas į du tipus: vendzing – dainuojantis tipas ir udzing – atliekantis kovos menus (Xu, 2003, p. 33).

Čou (丑 chou) – klouno vaidmuo. Tai vienas iš pagrindinių operos vaidmenų. Klounai taip pat gali turėti skirtingą charakteristiką: vieni nuoširdūs, paprasti ir atviri, o kiti – negailestingi ir pikti. Šis vaidmuo skirstomas į dvi kategorijas: venčou (civilis) ir učou (klounas, išmanantis kovos meną) (Xu, 2003, p. 33).

Grimas
Neatsiejama Pekino operos dalis yra grimas. Anksčiau operose kaip ir senovės dramose buvo naudojamos kaukės. Tačiau ilgainiui grimas pradėtas daryti ant aktoriaus veido. Grimas įprastai daromas tik aktoriams, atliekantiems dzing ir čou vaidmenis. Grimui naudojamos įvairiausios spalvos ir neretai aktoriui ruošiantis vienam vaidmeniui jo veidui panaudojamos septynios ar aštuonios spalvos (Wu, 2010, p. 005). Svarbu paminėti, kad visos šios spalvos turi tam tikrą reikšmę: raudona reiškia sąžiningumą ir ištikimybę; juoda vaizduoja nemalonų ir tiesmuką personažą; mėlyna–drąsą ir išdidumą; balta – klastingumą ir gudrumą. Veide nupiešta balta dėmė simbolizuoja pataikavimą ir niekšiškumą. Norint parodyti giminystės ryšį, tėvas ir sūnus gali būti vienodomis spalvomis ir panašiais raštais nudažytais veidais. Nurodant veikėjo tapatybę, raštai, vaizduojantys kilnumą, piešiami ištikimo tarnautojo ar mylimo sūnaus personažui. Mėlynos ir žalios spalvos veidas simbolizuoja ištremtą herojų, o inksto formos akys ir medinės lazdos formos antakiai – vienuolį (Xu, 2003, p. 6–7). Dėl grimo ypatumų žiūrovas gali suprasti, ar personažas teigiamas ar neigiamas, senas ar jaunas. Taip pat suprantama, kokį charakterį, šeimos pagrindą turi personažas.

Dėmesį reikėtų atkreipti į moterų grimą ir šukuosenas. Tradicinėje operoje moterys veidus nusidažo baltai. Spėjama, kad taip daroma dėl dar iš senovės atėjusio potraukio baltiems veidams. Nuo pat XX a. pradžios moteriškam grimui naudojama balta pudra. Aplink akis ir antakius nudažoma juodai, o lūpos – raudonai. Pradedama naudoti vis daugiau raudonos spalvos: ant skruostų, aplink akis ir netgi virš antakių (Bonds, 2008, p. 205). Kai grimą pasidaro patys aktoriai, šukuosenas daro specialistai. Dirbtinės plaukų sruogos kuriam laikui panardinamos į klijus, pagamintus iš guobų žievės. Ištrauktos ir sušukuotos jos priklijuojamos prie aktorių smilkinių bei kaktos. Dirbtiniai plaukai, vadinami pianzi, sušvelnina aktorių veido struktūrą ir suteikia tobulą veido ovalą. Po to plaukai susukami ant galvos ir įsegami specialūs papuošalai. Papuošalai, nešiojami dan vaidmenų aktorių, yra išskirtiniai ir prabangūs (Wu, 2010, p. 006).

Muzika ir orkestras
Muzika yra neatsiejama Pekino operos dalis. Svarbu paminėti, kad ji varijuoja tarp dviejų nustatytų melodijų: sipi (西皮 xipi) ir erhuang ( 二黄 erhuang). Dainų sakiniai dažniausiai susidaro iš penkių arba septynių žodžių. Sipi yra gyvybingas, energingas ir greitas tonas, naudojamas tokiems jausmams, kaip džiaugsmas, pyktis ar susijaudinimas, išreikšti. Erhuang yra švelni, stabili ir gili melodija, ji naudojama tokioms nuotaikoms, kaip gilus susimąstymas, liūdesys ir melancholija, išreikšti. Naudojant šias dvi melodijas, sukurta daugybė atmainų, priklausomai nuo tempo, sakinių ilgio ir teatro reikalavimų (Xu, 2003, p. 54).

Pekino muzikos orkestras taip pat padalytas į dvi dalis. Pirma vadinama venčang (wen chang), kurios pagrindinė funkcija akompanuoti dainuojantiems aktoriams. Šiame orkestre dažniausiai naudojami trys instrumentai: dzinghu (京胡 jinghu) – Pekino operos smuikas,  juečinas (月琴 yueqin) – mėnulio formos mandolina ir pipa (琵琶 pipa) – keturių stygų liutnia. Šiam orkestrui vadovauja dzinghu muzikantas. Kita dalis vadinama učang, jos pagrindinė funkcija akompanuoti vaidinimui, deklamavimui, šokiams ir akrobatinėms kovoms. Grojant mušamųjų muziką, naudojami būgnai, medinis tarškutis, gongai ir cimbolai. Būgnininkas vadovauja učang muzikantams ir yra šio orkestro dirigentas (Xu, 2003, p. 55). Taigi, su šiais dviem orkestrais Pekino operos pasirodymo metu sukuriama tam tikra atmosfera padedanti žiūrovams geriau suvokti situaciją.

Mei Lanfangas
Mei Lanfangas (梅兰芳 Mei Lanfang) – vienas žymiausių Pekino operos aktorių. Jis gimė 1884 m. Pekino operos aktorių šeimoje Pekine (mirė 1961 m. taip pat Pekine). Jis pradėjo mokytis operos meno būdamas aštuonerių (dažniausiai dan (moteriškus) vaidmenis), o debiutavo būdamas dešimties (Xu, 2003, p. 80). Būdamas 20-ties jis tapo populiarus ne tik Pekine, bet ir Šanchajuje. Mei Lanfangas sujungė skirtingus vaidmenų stilius, suteikė novatoriškumo dainavimui, deklamavimui, šokiams, muzikai ir netgi kostiumams; jis sukūrė grakštų, švelnų ir sklandų dainavimo stilių. Jo praktikuojamas stilius vadinamas „Mei mokykla“. Mei Lanfangas turėjo švelnų, skambų balsą, kokį retai turi vyrai. Tai padidino jo kaip dan vaidmenų atlikėjo populiarumą (Xu, 2003, p. 81).

1919 m. Tokijo imperatoriškojo teatro kvietimu Mei Lanfangas Japonijoje atliko Pekino operos vaidmenis. 1930 m. pavasarį įvyko jo gastrolės Amerikoje, jos buvo itin sėkmingos. Jis pasirodė Niujorko, Čikagos, San Francisko ir Los Andželo miestuose. 1935 m. aktorius gastroliavo Europoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Iš Pekino operos artistų Mei Lanfangas atliko daugiausia pasirodymų užsienyje ir pelnė didžiausią šlovę pasauliniu mastu (Xu, 2003, p. 83–84).

Naudota literatūra:

Bonds, A. B., 2008. Beijing opera costumes: The visual communication of character and culture. [e. knyga]:
Rasta: <http://0-site.ebrary.com.jenda.lib.nccu.edu.tw/lib/chengchi/docDetail.action?docID=10386716> [žiūrėta: 2014 m. kovo 24 d. ] Chengbei, X., 2003. Peking opera. [e. knyga]: rasta: <http://www.fmprc.gov.cn/eng/swzl/rwzg/jingju/pdf/jingju.pdf> [žiūrėta: 2014m.  vasario 16 d.].
Yiman, L., 2008. Study of symbolic expressions ir Peking opera‘s Costumes and lyrics. [Thesis]: Rasta: <http://etd.fcla.edu/CF/CFE0002149/Li_Yiman_200805_MAST.pdf >  [žiūrėta: 2014 m. vasario 16 d.] Jiang, W., 2010. The story of Peking opera. Beijing, China: Central Compilation & Translation Press
Mei Lanfang. Prieiga per internetą: <http://arts.cultural-china.com/en/90Arts171.html> [Žiūrėta: 2014 m.  kovo 19 d.]. 

Papildomai žiūrėti:

Min Tian, 2011. Mei Lanfang and the Twentieth – Century International Stage.

Redagavo Gabrielė Mickevičiūtė