Džikdži

Džikdži (kor. 직지, Jikji) arba Begun Hvasang Čiorok Burjo Džikdži Šimčie Jojėor (kor. 백운화상초록불조직지심체요절, Baegun hwasang chorok buljo jikji simche yojeol, liet. „Didžiųjų Budistų Šventikų Dzen Mokymų Antologija“) – tai seniausia pasaulyje, iki mūsų dienų išlikusi, Korėjos Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos laikotarpiu (918–1392 m.), kilnojamu metaliniu šriftu atspausdinta knyga.

Siekiant susisteminti svarbiausią informaciją apie Dzen budizmą (kor. 선종, Seonjong), budistų dvasinio vadovo Beguno (kor. 백운, Baegun) pastangomis bei budistų vienuolės Mjosok (kor. 묘석, Myoseok) finansinės paramos dėka, XIV a. buvo inicijuotas šios knygos sudarymo procesas.

Knygos turinys buvo pabaigtas ruošti 1372 metais, o po Beguno mirties, knyga buvo atspausdinta jo mokinių – Sokčiano (kor. 석찬, Seokchan) ir Dardamo (kor. 달담, Daldam), Korėjoje esančioje Hingdoksa šventykolje (kor. 흥덕사, Heungdeoksa) bei vėliau platinta Čiongdžiu (kor. 청주, Cheong ju) miesto apylinkėse (Kim, 2010).

Knyga buvo atspausdinta 1377 metais, 78 metais anksčiau nei žymioji Johano Gutenbergo „42-iejų eilučių Biblija“ (1452–1455 m.).

Nors didžioji knygos dalis pradingo istorijos verpetuose, iki šių dienų išliko jos paskutinis tomas, kuris šiuo metu yra saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje.

2001 metais Džikdži buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio atminties programos sąrašą (UNESCO, 2001).

Kilnojamas metalinis šriftas

XIII a. pr. kilnojamo metalinio šrifto technologija buvo išrasta Korėjoje, t.y. 200-ais metų anksčiau negu Johano Gutenbergo išrastas spausdinimo metodas.

Iki jos atsiradimo Korėjoje, knygos buvo spausdinamos naudojant medžių blokų technologiją, kai medžio bloke buvo išraižomas tam tikras knygos ar teksto puslapis.

Šis spausdinimo metodas nebuvo patogus tiek medienos resursų, tiek laiko sąnaudų atžvilgiu. Taip pat, dėl šių priežasčių knygos tapdavo itin brangiomis.

Vis dėlto, kilnojamo metalinio šrifto technologijos pagrindine atsiradimo priežastimi tapo šalį nusiaubę gaisrai, kurie sudegino daugelį reikšmingų to laikmečio leidinių.

Tuometinis Korėjos ministras Čioi Junui (kor. 최윤의, Choi Yunui), norėdamas atkurti gaisruose prarastus tekstus, sukūrė kilnojamo metalinio šrifto technologiją, kuri leido pigiai ir sparčiai spausdinti knygas.

Ši technologija leido greitai ir norima tvarka, į specialų metalinį rėmą sudėti rašmenis, tokiu būdu ne tik paspartinant knygų spausdinimo procesą, bet taip pat sumažinant jų kainą ir padarant jas labiau prieinamas visuomenei.

Nors yra žinoma, kad prieš Džikdži kilnojamu metaliniu šriftu buvo atspausdintos dar kelios knygos, tačiau minėtasis leidinys šiuo metu yra seniausia išlikusia tokiu būdu atspausdinta knyga pasaulyje (Song, 2009; UNESCO, 2001).

Džikdži turinys

Budistų dvasinis vadovas Begunas buvo įkvėptas sudaryti Džikdži savo mokytojo Sogoko Čienggongo (kor. 서곡청공, Seogok Chenggong) mokymų dėka.

Siekdamas išsaugoti savo ir kitų budizmo mokytojų religinius tekstus jis ne tik nusprendė surinkti juos į vieną vietą, bet ir plėtoti juos toliau.

Į Džikdži buvo įtrauktos budizmo mokytojų istorinės biografijos, jų pamokymai, įvairios dainos, poemos, himnai, proza, laiškai ir dialogai.

Begunas surinko tekstus iš septynių Budų, 28-ių indų patriarchų bei 110-ies kinų vienuolių.

Iš viso Džikdži yra surinkti 145-ių budizmo dvasinių vadovų pamokymai (Kim, 2010) .

Džikdži tekstas yra sudarytas klausimo ir atsakymo principu.

Jame taip pat yra dešimt „Didžiosios sėkmės“ poemų, keturiolika poemų apie žmonių vienišumą bei keletas poemų apie žmogiškuosius jausmus.

Džikdži Šimčie knygos pavadino dalis yra kilusi iš žymaus Dzen budizmo posakio, teigiančio, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį būdamas tyras ir nekaltas.

Knygoje pabrėžiama, kad materialinės vertybės nėra svarbios, viso esmė – esybė ir tyrumas.

Žmogus galintis pažvelgti į savo esybę per Dzen budizmo prizmę ir suvokęs savo prigimties tyrumą, gali susitapatinti su Buda ir tapti apšviestuoju (UNESCO, 2001).

Nors Džikdži buvo išleista siekiant sustiprinti budizmą, tačiau pačioje knygoje yra keletas šiai filosofijai prieštaraujančių teiginių.

To meto Korėjos pusiasalyje buvo plačiai praktikuojamas meditacijos būdas, vadinamas Hvadu (kor. 화두, Hwadu), kuris buvo privalomas norint pasiekti apšvitimą.

Džikdži knygoje ši praktika buvo įvardinta kaip rekomenduojama, tačiau ne vienintelė ir privaloma.

Taip pat, knygoje buvo laisviau žiūrima į griežtas mitybos taisykles, tokias kaip vyno ar mėsos vartojimas (Kim, 2010).

Istorinis kontekstas, Džikdži svarba ir knygos sąsajos su dabartimi

Knyga buvo išleista XIV a. – laikotarpiu kai Korėja buvo valdoma mongolų imperijos.

Gorjo dinastijos pabaigoje budizmo reikšmė buvo sumenkusi, o tradicinės vertybės – pamažu pradėję prarasti savo svarbą.

Begunas ir jo mokiniai išleido Džikdži siekdami priminti žmonėms esmines budizmo vertybes ir norėdami paraginti juos grįžti prie tradicinių religinių praktikų.

Iš esmės, Džikdži padėjos sulėtinti to meto visuomenės sekuliarizmo procesus bei svariai prisidėjo prie budizmo praktikos išsaugojimo Korėjos pusiasalyje (UNESCO, 2001).

Džikdži reikšmė išlieka aktuali ir šiuolaikiniame budizmo kontekste Korėjoje.

Ruošiant naujus vienuolius šalyje iki šiol yra naudojamasi Džikdži knyga, o tuo pačiu metu, ir Beguno bei jo mokinių darbo vaisiais (Kim, 2010).

Nuo 2001 metų Džikdži yra įtraukta į UNESCO Pasaulio atminties programos sąrašą bei yra oficialiai laikoma seniausia, kilnojamu metaliniu šriftu atspausdinta, knyga pasaulyje.

2004 metais UNESCO įsteigė Džikdži apdovanojimą, kuris yra skiriamas individams bei organizacijoms, kurie savo veikla prisideda prie rašytinio paveldo išsaugojimo.

Šį apdovanojimą finansuoja Pietų Korėjos Respublika (Kim, 2010).

Hingdoksa šventyklos vietoje, kurioje buvo atspausdinta Džikdži, šiuo metu yra įrengtas „Ankstyvojo spausdinimo muziejus“.

Čia didžioji ekspozicijų dalis yra skirta Džikdži , Gorjo bei Džiosono (kor. 조선, Joseon) (1392-1897 m.) laikotarpių knygų spausdinimo istorijos apžvalgai.

Čiongdžiu mieste, kuriame yra minėtoji šventykla, nuo 2004 metų yra rengiamas savaitės trukmės Džikdži festivalis, kuris 2018 metais tapo tarptautiniu renginiu.

Jo metu vyksta įvairūs pasirodymai, tradicinių amatų dirbtuvės.

Taip pat, organizuojamos ekskursijos į minėtąjį „Ankstyvojo spausdinimo muziejų“ ir kitas miesto apylinkėse esančias istorinės reikšmės vietas, tokias kaip Heinsa šventykla (kor. 인사, Haeinsa), kuri taip pat yra įtrauktą į UNESCO Pasaulinio paveldo objektų sąrašą.

Festivalio kulminacija – ceremonija, kurios metu ir yra įteikiamas minėtasis UNESCO Džikdži apdovanojimas (Moledina, 2016).

Kontraversija dėl teisėtos Džikdži savininkystės

Manoma, kad 1900 metais prancūzų diplomatas Kolinas de Plancis (pranc. Collin de Plancy) iš Korėjos parsivežė vienintelį, iki mūsų dienų išlikusį Džikdži tomą į Prancūziją.

1911 metais knygų kolekcionierius Henris Veveris (pranc. Henri Vever) įsigijo Džikdži bei vėliau padovanojo ją Prancūzijos nacionalinei bibliotekai, kur ji yra saugoma iki šių dienų.

1972 metais knygą bibliotekos archyvuose atrado Parkas Bjongsonas (kor. 박병선, Park Byeongseon).

Vis dėl to, iki šiol nėra sutariama dėl teisėto Džikdži savininko.

Prancūzijos nacionalinė biblioteka teigia, kad Džikdži turėtų likti Prancūzijoje, o Korėjos aktyvistai teigia, kad ji turėtų priklausyti Korėjai.

Prancūzijos nacionalinė biblioteka teigia, kad Džikdži, kaip svarbus istorinis visos žmonijos artefaktas, turėtų likti Prancūzijoje, nes jis reprezentuoja bendrą pasaulinį paveldą ir nepriklauso nė vienai šaliai.

Be to, jie tvirtina, kad Džikdži būtų geriau saugoti ir demonstruoti Prancuzijoje dėl gausių bibliotekos išteklių ir bendro jos prestižo.

Kita vertus, Korėjos organizacijos teigia, kad ši knyga, dėl jos istorinės vertės, yra ypatingai svarbi ir reikšminga Korėjos žmonėms. Dėl šios priežasties ji turėtų būti sugrąžinta į savo originalią kilmės vietą, t.y. Korėją.

Nepaisant visų Korėjos aktyvistų pastangų, problema lieka neišpręsta, o pati knyga ir toliau yra saugoma Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje (Kim, 2010).

Naudota literatūra

1. Kim, J., 2010. Jikji: An Invaluable Text of Buddhism. The Korea Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
2. Moledina, S., 2016. AEPM at the Jikji Festival in South Korea. Association of European Printing Museums. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
3. Newman, M., S., 2016. The Buddhist History of Moveable Type. The Buddhist Review Tricycle. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
4. Song, M., 2010. The history and characteristics of traditional Korean books and bookbinding. Taylor and Francis Online. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
5. UNESCO, 2001. MEMORY OF THE WORLD REGISTER – NOMINATION FORM. UNESCO. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras