Džindo šuo
Džindo šuo (진돗개 Jindogae, 진도군 Jindogun, 진개 Jingae) – Pietų Korėjos Džindo saloje išveisti šunys, tapę nacionaline Korėjos šunų veisle. Iš pradžių ši veislė gyveno tik Džindo saloje, kuri yra Pietų Džiolos (전라남도 Jeonlanamdo) provincijoje. Ši sala kartu su džindo šunimis iki 1984 m. buvo izoliuota, vėliau šie šunys paplito visoje Korėjoje ir kitose šalyse. Šunys garsėja ištikimybe ir medžiokliniais gebėjimais, taip pat yra paskelbti Korėjos nacionaliniu lobiu.
Istorija
Šių šunų kilmė nėra gerai žinoma, tačiau yra nemažai teorijų, pavyzdžiui, manoma, kad vietiniai šunys buvo sukryžminti su mongolų karių šunimis. Kita teorija teigia, kad XIII a. mongolų invazijos į Korėją metu Korėjos karalius atsisakė sosto ir jo kariai pasitraukė į Džindo salą, kur toliau įnirtingai kovėsi, o jų šunys liko izoliuoti ir taip ši veislė tapo grynakraujė. Dar viena teorija teigia, kad Gorjo (고려국 goryeo guk) dinastijoje kinų pirklių laivai nuskendo Džindo salos pakrantėse, o laivuose buvę šunys atplaukė į krantą ir apsigyveno saloje. Kadangi gyveno izoliuotoje Džindo saloje, ši veislė buvo išsaugota ir liko nepakitusi per šimtmečius (Kim 2003).
Daug metų džindo šunys gyveno su ūkininkais ir žvejais. Džindo sala buvo labai nederlinga, todėl šių šunų instinktas išgyventi ir prisitaikyti prie sunkumų turėjo įtakos pagrindinėms charakterio ir fizinėms savybėms, jos nepakito per šimtmečius. Li ir Jo (1998) išstudijavo Japonijos istoriją ir nustatė, kad 1300–2500 m. pr. Kr. džindo šunys buvo išsiųsti į Japoniją. Mokslininkai padarė išvadą, kad akmens amžiaus šunys yra džindo šunų protėviai (Lee 2000).
Išvaizda
Korėjiečių džindo šunys yra špicų veislės. Ši veislė turi tris kūno tipus: tongolai (톤골 tongol), hudu (후두 hudu ) ir gakolai (각골 gakgol). Tongolo tipo šunys yra raumeningi ir stiprūs, o hudu turi mažesnę krūtinės ląstą, ilgesnį juosmenį, ausis ir kaklą. Gakolo tipo šunys turi tongolo ir hudu tipų bruožų. Paprastai džindo šunys yra vidutinio ūgio. Patelių ūgis yra 45–50 cm, o svoris siekia 15–19 kg. Patinų ūgis yra 50–55 cm, svoris – 18–23 kg. Proporcijų santykis tarp aukščio ties ketera ir kūno ilgio (nuo pečių iki klubų) yra 10 : 10,5 (Jindos 2008).
Kūno dalys
Galva iš viršaus atrodo kaip bukas trikampis. Kaukolė vidutinio dydžio, proporcinga, viršus šiek tiek suapvalintas, smailėjantis nuo akių. Ausys proporcingos galvai, trikampio formos, vidutinio dydžio, stačios. Akys tamsiai rudos, migdolų formos.
Kaklas storas, be pagurklio, raumeningas ir stiprus.
Nugara tiesi.
Krūtinė gili, o giliausias taškas siekia alkūnes. Šonkauliai elastingi, krūtinė gerai išsivysčiusi. Pilvas standus, juosmuo tvirtas.
Uodega pjautuvo formos, nėra pernelyg riesta. Nuleistos uodegos galiukas siekia kulną.
Priekinės kojos tiesios, lygiagrečios. Pečiai stiprūs, raumeningi, atpalaiduoti. Alkūnės arti kūno, letenos šiek tiek pasvirusios į priekį. Letenos primena katės: pirštai trumpi, apvalūs ir įtempti, nagai juodi, stiprūs, o pirštų pagalvėlės storos ir minkštos.
Užpakalinės kojos žiūrint iš šono yra lenktos, žiūrint iš užpakalio – tiesios ir lygiagrečios. Galiniai nagai turi būti šalinami, išskyrus tas šalis, kuriose nagų šalinimas yra draudžiamas įstatymu. Šlaunys gerai išsivysčiusios, keliai vidutiniškai kampuoti, kulnai yra gerai nuleisti, saikingai kampuoti, o užpakalinės letenos panašios į priekines.
Eisena
Korėjos džindo šunys vaikšto galingai ir stabiliai. Nugara išlieka tvirta ir tiesi. Eina pakėlęs galvą, o bėga nuleidęs iki pečių lygio. Viršutinė uodegos dalis šiek tiek juda šuns judėjimo kryptimi.
Kailis
Šunys turi dvigubą kailį. Poplaukis – minkštas, šviesus, tankus, pakankamai palaiko viršutinį plauką. Viršutinis kailis – standus. Lyginant su kūno ir galvos plaukais, kojų ir ausų plaukai žymiai trumpesni, o kaklo, keteros ir pasturgalio plaukai yra ilgesni, tačiau ilgiausi plaukai yra uodegos ir šlaunų. Kailis yra raudonas, gelsvai rudas, baltas, juodas, juodas į rudumą, pilkas ir margas (Fédération Cynologique Internationale 2005).
Temperamentas
Džindo šunų temperamentas priklauso nuo auginimo kokybės ir aplinkos, kurioje jie gyvena. Dauguma šeimininkų sako, kad šios veislės šuo yra geriausias ir blogiausias šuo, kokį tik gali turėti žmogus. Korėjos veterinarai nustatė, jog iš 189 tirtų šunų, 151 (79,9 %) turi elgesio problemų, jų atsiranda dėl nepakankamos socializacijos ir dresūros.
Džindo šuo yra linkęs dominuoti, šeimininkas privalo mokėti suvaldyti šunį ir parodyti, kas yra viršesnis, tik tada šuo gerbs jį ir paklus. Taip pat šie šunys yra puikūs bėgliai. Mėgsta išplėsti teritoriją ją tyrinėdami ar tiesiog klaidžiodami, puikiai rausia duobes prie tvorų arba peršoka per jas.
Tai protingi, smalsūs, drąsūs, nieko nebijantys, puikūs medžiotojai, dėl ko seniau jie būdavo apsauga, galėdavo atstoti ginklus. Šunys puola tiek mažus, tiek didelius gyvūnus: stirnas, meškas, peles, žiurkes ir voveres. Į katinus, šuniukus ir paukščius žiūri kaip į grobį. Jie gali naminius gyvūnus laikyti šeimos nariais, jeigu nuo pat mažens bus dresiruojami ir socializuojami su kitais gyvūnais, tačiau džindo turi dominuoti, kitaip jis nepriims kito.
Nors šie šunys sunkaus charakterio, tačiau yra puikūs namų sargai. Džindo šunys yra tylūs ir retai loja. Gali atpažinti iki 30 tūkstančių žmonių, pats nusprendžia, su kuo draugauti, su kuo ne. Jaučia kitų žmonių energiją ir jeigu žmogus jam nepatinka, tai parodo lodamas ir urgzdamas. Dažnai neįleidžia nepažįstamų žmonių į namus, bet šeimininkas gali tai pakeisti dresuodamas. Jie labai myli ir saugo šeimininką nuo nelaimių. Tačiau dėl tokios meilės šeimininkui jie netinkami kaip kariuomenės ar policijos šunys, net Los Andželo policijos departamentas yra patvirtinęs, kad džindo šunys netinkami dirbti policijoje, nes yra linkę prisirišti prie savo pirmojo šeimininko, o darbo metu žaidžia (Glionna 2011).
Kai kurie šunų veisėjai ir profesionalūs gyvūnų prižiūrėtojai yra nusprendę, kad džindo šunų agresyvumas svetimiems ir prisirišimas prie savo šeimininkų turi būti keičiamas tam, kad šie šunys būtų priimti kaip naminiai gyvūnai ir puikūs kompanjonai. Norint šią problemą išspręsti, šuniukus nuo pat mažens reikia supažindinti su kitais, kad ateityje būtų puikiai išauklėti šunys ir žinotų, kaip elgtis tiek su svetimais, tiek su šeimos nariais. Šunims socializavimas yra mokymosi procesas, kai išmoksta atpažinti skirtingus žmones, įvairių veislių šunis. Socializacijos procesas, kuris prasideda nuo keturių savaičių po gimimo ir baigiasi 10–12 savaičių, yra jautrus laikotarpis elgsenos vystymuisi ir dažnai yra vadinamas kritiniu laikotarpiu, kai formuojasi socialiniai ryšiai (Young 2009).
Kaip ir kiti špicų veislės šunys, džindo garsėja ištikimybe ir prieraišumu šeimininkui. Dėl šios savybės suaugusius šunis yra sunku eksportuoti, nes jie linkę pabėgti iš naujų namų ir grįžti pas pirmąjį šeimininką. Pavyzdžiui, 1993 metais Džindo saloje 83 metų Pak Bokdanos (박복단 Bak Bok Dan) šuo Beku (백구 Baeku) buvo parduotas naujiems šeimininkams. Šuo iš jų pabėgo ir visas išsekęs po septynių mėnesių grįžo pas šeimininkę. Pragyveno septynerius metus, kol nugaišo. Pagal šią istoriją yra sukurta nemažai animacinių ir dokumentinių filmų, išleista vaikiška knyga. 2004 m. Džindo apygarda pagerbė Beku – jam pastatė statulą (Jindo Dog Research and Testing Centre 2013).
Džindo šunų populiarumas Korėjoje ir pasaulyje
Šie šunys yra be galo mylimi Korėjoje. Korėjiečiai yra netgi sukūrę legendą apie juos. Pasak jos, japonas gavo tigrą ir įkišo jį į narvą. Vėliau žmogus į tigro narvą įleido tris džindo veislės šunis. Šie šunys turėjo tapti tigro maistu, tačiau kitą rytą rado tigrą negyvą, o šunys buvo gyvi, nors sužeisti. Pagal kultūros vertybių įstatymą, 1962 m. Korėjos valdžia šiuos šunis pavadino 53-iuoju nacionaliniu lobiu (천연기념물 Cheon-yeon-gi-nyeom-mul) ir priėmė džindo veislės išsaugojimo įsakymą, nes šunys buvo ties išnykimo riba. 1988 m. Seulo vasaros olimpiados atidarymo ceremonijoje džindo veislės šunys žygiavo kartu su dalyviais. 1998 m. Kenelo klubas pripažino šią veislę. Dabar džindo šunys gyvena ne tik Korėjoje, bet ir Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jie ten nėra populiarūs, tad Korėjos valdžia ateityje bandys šią veislę pristatyti globaliau (Cultural Heritage Administration 2006).
Literatūros sąrašas:
- Cultural Heritage Administration, 2006. Jindo Dog. Cultural Heritage Administration. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 25 d.].
- Fédération Cynologique Internationale, 2005. Korea Jindo dog. Fédération Cynologique Internationale. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Glionna, J. M., 2011. LAPD rejects South Korean Jindos as police dogs. Los Angeles Times. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 25 d.].
- Jindo Dog Research and Testing Centre, 2013. A moving story of Jindo dog. Jindo Dog Research and Testing Centre. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Jindos, 2008. Appearance – Body. Jindos. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiurėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Kim, Y. K. ir kt., 2009. Behavioral Reactivity of Jindo Dogs Socialized at an Early Age Compared with Non-Socialized Dogs. Journal of Veterinary Medical Science, 74(2), p. 405–410.
- Kim, Y. M. ir kt., 2010. Canine behavioral problems and their effect on relinquishment of the Jindo dog. Journal of Veterinary Medical Science, 11(4), p. 345-350.
- Kim, J. W., 2003. An illustrated guide to Korean culture. Seoul: Hakgojae.
- Lee, C. G. ir kt., 2000. A Review of the Jindo, Korean Native Dog. Asian-Australasian Journal of Animal Sciences, 13(3), p. 381–389.
- Treasuredkos, 2012. Characteristics of a Jindo. Treasuredk9s.org. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.].
Redagavo Ina Klimavičiūtė
