Džindo šuo
Džindo šuo (진돗개 Jindogae, 진도군 Jindogun, 진개 Jingae) – Pietų Korėjos Džindo saloje išveisti šunys, tapę Korėjos nacionaline šunų veisle. Iš pradžių ši veislė gyveno tik Džindo saloje, kuri yra Pietų Džiolos (전라남도 Jeonlanamdo) provincijoje. Ši sala kartu su džindo šunimis iki 1984 m. buvo izoliuota. Vėliau ši veislė paplito visoje Korėjoje ir kitose šalyse. Šie šunys garsėja savo ištikimybe ir medžiokliniais sugebėjimais ir yra paskelbti Korėjos nacionaliniu lobiu.
Istorija
Kilmės atsiradimo istorija nėra gerai žinoma, tačiau yra nemažai teorijų, pavyzdžiui, manoma, kad vietiniai šunys buvo sukryžminti su mongolų karių šunimis. Kita teorija teigia, kad XIII a. mongolų invazijos į Korėją metu, Korėjos karalius atsisakė posto ir jo kariai pasitraukė į Džindo salą, kur toliau įnirtingai kovėsi, o jų šunys liko izoliuoti ir taip ši veislė tapo grynakrauje. Dar viena teorija teigia, kad Gorjo (고려국 goryeo guk) dinastijoje kinų pirklių laivai nuskendo Džindo salos pakrantėse, o laivuose buvę šunys atplaukė į krantą ir apsigyveno saloje. Gyvenant Džindo saloje jų veislė buvo išsaugota ir liko nepakitusi per šimtmečius. (Kim 2003)
Daug metų jie gyveno su ūkininkais ir žvejais. Džindo sala buvo labai nederlinga, tad džindo šunų instinktas buvo išgyventi ir prisitaikyti prie sunkumų, taip išsivystant pagrindines charakterio ir fizines savybes, kurios nėra pakitusios per šimtmečius. Li ir Jo (1998) peržiūrėjo Japonijos istoriją ir rado, kad prieš 1300 – 2500 m. pr. Kr. džindo šunys buvo išsiųsti į Japoniją ir mokslininkai padarė išvadą, kad akmens amžiaus šunys yra džindo šunų protėviai (Lee 2000).
Išvaizda
Korėjiečių džindo šunys yra špicų tipo. Ši veislė turi tris kūno tipus: tongolai (톤골 tongol), hudu (후두 hudu ) ir gakolai (각골 gakgol). Tongolo tipo šunys yra raumeningi ir stiprūs, o hudu – linkę turėti mažesnę krūtinės ląstą, ilgesnį juosmenį, ausis ir kaklą. Gakolo tipo šunys turi tongolo ir hudu tipų bruožus. Paprastai džindo šunys yra vidutinio ūgio. Patelių ūgis yra 45-50 cm, jų svoris yra 15-19 kg. Patinų ūgis yra 50-55 cm, svoris yra 18-23 kg. Proporcijos santykis tarp aukščio ties ketera ir kūno ilgio (nuo pečių iki sėdmenų) yra 10:10,5 (Jindos 2008).
Kūno dalys
Galva iš viršaus atrodo kaip bukas trikampis. Kaukolė vidutinio dydžio, proporcinga. Viršus šiek tiek suapvalintas, pamažu smailėjantis nuo akių. Ausų plotis vidutiniškai proporcingas galvos dydžiui. Ausys – trikampio formos, vidutinio dydžio, stačios. Akys – tamsiai rudos, migdolų formos.
Kaklas – storas, be pagurklio, raumeningas ir stiprus.
Nugara – tiesi.
Krūtinė – gili. Giliausias taškas pasiekia iki alkūnių. Briaunos elastingos, krūtinė gerai išvystyta. Pilvas – pritrauktas. Juosmuo – įtemptas.
Uodega – pjautuvo formos, neturi būti per daug riesta, nuleistos uodegos galiukas turi pasiekti kulną.
Priekinės kojos – tiesios, lygiagrečios. Pečiai – stiprus, raumeningi, atsipalaidavę. Alkūnės arti kūno, plaštakos šiek tiek pakrypusios į priekį. Letenos – katės. Pirštai yra trumpi, apvalūs ir įtempti. Nagai – juodi, stiprūs. Pagalvėlės – storos ir minkštos.
Užpakalinės kojos – žiūrint iš šono lenktos, žiūrint iš galo – tiesios, lygiagrečios. Galiniai nagai turi būti šalinami, išskyrus tas šalis, kur nagų šalinimas yra draudžiamas įstatymu. Viršutinės šlaunys yra gerai išvystytos. Keliai – vidutiniškai kampuoti. Kulnai – gerai nuleisti, saikingai kampuoti. Užpakalinės letenos panašios į priešakines letenas.
Eisena
Korėjos Džindo šunų eisena yra galinga ir stabili. Nugara turi išlikti tvirta ir tiesi. Eina pakėlęs galvą, bėga nuleidęs galvą iki pečių lygio. Viršutinė uodegos dalis šiek tiek juda šuns judėjimo kryptimi.
Kailis
Plaukai- turi dvigubą kailį. Poplaukis – minkštas, šviesus, tankus, pakankamai palaiko viršutinį plauką. Viršutinis kailis – standus. Lyginant su kūno ir galvos plaukais, kojų ir ausų plaukai žymiai trumpesni ir kaklo, keteros ir pasturgalio plaukai yra ilgesni, tačiau ilgiausius plaukus turi uodega ir šlaunys. Spalva – kailio spalvos yra raudona, gelsvai ruda, balta, juoda, juoda su įrudžiu, pilka ir marga. (Fédération Cynologique Internationale 2005)
Temperamentas
Džindo šunų temperamentas priklauso nuo auginimo kokybės ir aplinkos, kurioje jie gyvena. Dauguma šeimininkų sako, kad šios veislės šuo yra geriausias ir blogiausias šuo, kokį gali turėti žmogus. Korėjos veterinarai nustatė, jog iš 189 tyrinėtų šunų, 151 (79.9%) turi elgesio problemų, kurios atsiranda dėl nepakankamos socializacijos ir dresūros. Džindo šuo yra linkęs dominuoti, šeimininkas privalo mokėti suvaldyti šunį ir parodyti kas yra viršesnis, tik tada šuo gerbs jį ir paklus. Taip pat šie šunys yra puikūs bėgliai. Mėgsta išplėsti teritoriją ją tyrinėjant ar tiesiog klaidžiojant, puikiai kasa duobes prie tvorų arba peršoka per jas. Protingi, smalsūs, drąsūs, nieko nebijantys puikūs medžiotojai, tad seniau jie būdavo naudojami vietoj ginklų. Puola tiek mažus ir didelius gyvūnus: stirnas, meškas, peles, žiurkes ir voveres. Į katinus, šuniukus ir paukščius žiūri kaip į grobį. Šie šunys gali į naminius gyvūnus žiūrėti kaip į šeimos narius, jeigu jie nuo pat mažens dresiruojami ir socializuojami su kitais gyvūnais, tačiau Džindo turi dominuoti, kitaip jis nepriims kito gyvūno. Nors jie yra sunkaus charakterio, tačiau jie yra puikūs namų sargai. Džindo šunys yra tylūs ir retai loja. Gali atpažinti iki 30 tūkstančių žmonių, pats nusprendžia su kuo draugauti, su kuo ne. Jaučia kitų žmonių energiją ir jeigu jam žmogus nepatinka, jis taip parodo lodamas ir urgzdamas. Dažnai jie neįleidžia nepažįstamų žmonių į namus, bet šeimininkas gali tai pakeisti dresuodamas. Jie labai myli ir saugo šeimininką nuo nelaimių. Tačiau, dėl tokios meilės šeimininkui, jie nėra laikomi kaip kariuomenės ar policijos šunimis, net Los Andželo policijos departamentas yra patvirtinęs, kad džindo šunys nėra tinkami dirbti policijoje, nes jie yra linkę prisirišti prie savo pirmojo šeimininko, o darbo metu žaidžia. (Glionna 2011)
Kai kurie šunų veisėjai ir profesionalūs gyvūnų prižiūrėtojai yra nusprendę, kad džindo šunų agresyvumas svetimiems ir prisirišimas prie savo šeimininkų turi būti keičiamas, tam, kad šie šunys būtų priimti, kaip naminiai gyvūnai ir puikūs kompanionai. Norėdami šią problemą išspręsti, šuniukus nuo pat mažens socializuoja su kitais, tam, kad ateityje būtų puikiai išauklėti šunys, kurie puikiai elgtųsi su visais, tiek su svetimais, tiek su šeimos nariais. Šunims socializavimas yra mokymosi procesas, kuriame šuniukas išmoksta atpažinti tiek įvairių veislių šunis ir žmones. Socializacinis procesas, kuris prasideda nuo 4 savaičių po gimimo ir baigiasi 10-12 savaičių šunims, yra jautrus laikotarpis elgsenos vystymuisi ir dažnai vadinamas kritiniu laikotarpiu formuojant socialinius santykius (Young 2009).
Kaip ir kiti špicų veislės šunys, tiek ir džindo garsėja ištikimybe ir prieraišumu šeimininkui. Dėl šios savybės, suaugusius šunis eksportuoti yra sunku, nes šunys linkę bėgti iš naujų namų ir grįžta pas pirmąjį šeimininką. Yra nemažai istorijų, kaip, pavyzdžiui, 1993 metais Džindo saloje, 83 metų Pak Bokdanos (박복단 Bak Bok Dan) šuo Beku (백구 Baeku) buvo parduotas naujiems šeimininkams. Šuo pabėgo ir per 7 mėnesius išsekęs sugrįžo pas šeimininkę. Ten gyveno 7 metus, kol numirė. Pagal šią istoriją yra sukurta nemažai animacinių ir dokumentinių filmų, išleista vaikiška knyga. 2004 m. Džindo apygarda pagerbė Beku jo paties statula (Jindo Dog Research and Testing Centre 2013).
Džindo šunų populiarumas Korėjoje ir pasaulyje
Šie šunys yra be galo mylimi Korėjoje. Korėjiečiai yra sukūrę legendą apie juos. Pasak jos, japonas gavo tigrą ir įkišo jį į narvą. Vėliau jis į tigro narvą įleido tris džindo veislės šunis. Šie šunis turėjo būti tigro maistu, tačiau kitą rytą rado tigrą negyvą ir gyvus, bet sužeistus džindo šunis. Pagal kultūros vertybių įstatymą 1962 metais Korėjos valdžia paskyrė juos 53-uoju nacionaliniu lobiu – (천연기념물 Cheon-yeon-gi-nyeom-mul) ir priimė džindo veislės išsaugojimo įsakymą, nes šunys buvo ties išnykimo riba. 1988 m. Seulo vasaros olimpiados atidarymo ceremonijoje džindo veislės šunys žygiavo kartu su dalyviais. 1998 m. vieningas Kenelo klubas pripažino šią veislę. Dabar džindo šunys gyvena ne tik Korėjoje, bet ir vakarų šalyse, kaip Prancūzija, Jungtinės Karalystės, Jungtinės Amerikos valstijos, tačiau jie ten nėra populiarūs, tad Korėjos valdžia ateityje bandys šią veislę pristatyti globaliau. (Cultural Heritage Administration 2006)
Naudota literatūra
- Cultural Heritage Administration, 2006. Jindo Dog. Cultural Heritage Administration. [internete] Prieiga per internetą: Čia >[žiūrėta 2017 m. balandžio 25 d.].
- Fédération Cynologique Internationale, 2005. Korea Jindo dog. Fédération Cynologique Internationale. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Glionna, J. M., 2011. LAPD rejects South Korean Jindos as police dogs. Los Angeles Times. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 25 d.].
- Jindo Dog Research and Testing Centre, 2013. A moving story of Jindo dog. Jindo Dog Research and Testing Centre. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Jindos, 2008. Appearance – Body. Jindos. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiurėta 2017 m. kovo 30 d.].
- Kim, Y. K. ir kt., 2009. Behavioral Reactivity of Jindo Dogs Socialized at an Early Age Compared with Non-Socialized Dogs. Journal of Veterinary Medical Science, 74(2), p. 405–410.
- Kim, Y. M. ir kt., 2010. Canine behavioral problems and their effect on relinquishment of the Jindo dog. Journal of Veterinary Medical Science, 11(4), p. 345-350.
- Kim, J. W., 2003. An illustrated guide to Korean culture. Seoul: Hakgojae.
- Lee, C. G. ir kt., 2000. A Review of the Jindo, Korean Native Dog. Asian-Australasian Journal of Animal Sciences, 13(3), p. 381–389.
- Treasuredkos, 2012. Characteristics of a Jindo. Treasuredk9s.org. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 30].
