Gogurio civilizacijos kultūros aspektai

Gogurio (kor. 고구려, Goguryeo), dar vadinama Kogūrijos, karalystė egzistavo nuo 37 m. pr. Kr. iki 668 m. šiaurinėje ir centrinėje Korėjos pusiasalio bei centrinėje Mandžiūrijos teritorijoje. Kartu su Pekčės (kor. 백제, Baekje) ir Šilos (kor. 신라, Silla) karalystėmis Gogurio karalystė buvo viena iš trijų Korėjos karalysčių. Dabartinis Korėjos pavadinimas kilęs iš Gogurio valstybės trumpinio Gorio (Korio) (kor. 고려, Goryeo). Remiantis „Trijų karalysčių metraščiu“ (kor. 삼국사기, Samguk sagi), Gogurio karalystę įkūrė Džumongas (kor. 주몽, Jumong), dar vadinamas Šventuoju Rytų karaliumi (kor. 동명성왕, Dongmyeong-seongwang).

Socialinė hierarchija

Kaip ir kitas karalystes, Gogurio valdė monarchas kartu su aristokratais, jie užėmė aukštesnius administracijos postus. Gogurio karalystės visuomenės struktūra buvo panaši į Šilos karalystės šventą „kaulų – rango“ (kor. 골품제도, Golpumjedo) sistemą. Ši sistema buvo naudojama siekiant nurodyti žmogaus politinį ir socialinį statusą. Asmenys buvo skirstomi į socialines grupes pagal tai, kokioje šeimoje gimė. Žmogaus statusas nurodydavo, į kurią administracijos poziciją gali pretenduoti. Aukščiausią statusą turėjo aristokratija, žemesnį – miestiečiai. Į dar prastesnę socialinę grupę pateko valstiečiai, dirbantys savo žemę. O pačią žemiausią vietą užėmė vergai ir nusikaltėliai, kurie buvo verčiami dirbti aristokratų valdose (Cartwright, 2016). Valstybė reikalaudavo mokesčio, įprastai mokamo derliumi, taip pat piliečiai buvo įpareigoti tarnauti kariuomenėje ar dirbti vyriausybės paskirtus darbus, pavyzdžiui, statyti įtvirtinimus.

Kasdienybė ir laiko praleidimas

Korėjos pusiasalyje buvo gausu kalnų ir gilių slėnių, tačiau lygumų ir pelkių beveik nebuvo. Žmonės turėjo prisitaikyti prie nederlingų slėnių. Gogurio gyventojų racioną sudarė ryžiai, miežiai ir pupos. Taip pat jų valgius papildydavo marinuota mėsa – iš kurios atsirado dabartinis Pietų Korėjoje populiarus patiekalas bulgogis (불고기, bulgogi). Gogurio civilizacijos gyventojai dėvėjo dabartinio korėjiečių tradicinio rūbo hanboko (kor. 한복, hanbok) pirmtaką, kaip ir Pekčės bei Šilos karalysčių kultūros. Išlikusios freskos ir artefaktai vaizduoja šokėjus, dėvinčius įmantrius ir prašmatnius baltus rūbus – hanboką.

Gogurio gyventojai laiką leisdavo gerdami, dainuodami ir šokdami. Žaidimai, tokie kaip imtynės, pritraukdavo daugybę žiūrovų. Dongmengo (kor. 동맹, Dongmaeng) festivalis buvo rengiamas kiekvieną spalį, per jį buvo rodoma pagarba dievams ir dėkojama už tų metų derlių (Ryoo, 2018). Dažnai šio festivalio metu pats Gogurio karalystės karalius atlikdavo apeigas protėviams pagerbti. Po oficialių ceremonijų gyventojai mėgaudavosi įmantriomis vaišėmis, žaidimais ir kitomis veiklomis.

Kavalerija

Medžioklė taip pat buvo įprasta laiko praleidimo forma, ji  jauniems vyrams atstojo treniruotes karinio ugdymo metu. Vyrų būrys jodavo ant arklių ir medžiodavo elnius bei kitus laikinius gyvūnus su lankais ir strėlėmis. Šaudymo iš lanko varžybos ir jodinėjimas žirgais buvo populiarus poilsio būdas. Šios veiklos lėmė tai, kad Gogurio civilizacijai pavyko parengti puikią kavaleriją. Ši kavalerija buvo ypač stipri devynioliktojo monarcho karaliaus Gvangeto (kor. 광개토대왕, Gwanggaeto-taewang) valdymo laikotarpiu (391–413). Gogurio karalystės kariuomenę sudarė kavalerija, raiti lankininkai ir pėstininkai, išsiskiriantys raguotais šalmais ir spygliais, pritvirtintais prie jų batų padų (Dragon‘s Armory, 2018).

Ryšiai su Kinija

Nepaisant nuolatinių konfliktų tarp Gogurio karalystės ir Kinijos, per amžius šios dvi šalys vykdė intensyvius mainus. Gogurio karalystė siųsdavo auksą, sidabrą, perlus ir medžiagas, o Kinija atsilygindavo ginklais, šilku ir rašymo priemonėmis. Be mainų, šias dvi šalis siejo ir kultūriniai aspektai. Gogurio civilizacija perėmė kinų rašto sistemą, bronzines vudžu (kin. 五铢, wuzhu) monetas, kinų poezijos stilių, architektūros elementus (jie ypač pastebimi kapaviečių statyboje) (Pai, Woo, 2014), meno motyvus (taip pat randamus kapavietėse, pavyzdžiui, ant lubų nupiešti žvaigždynai) ir tikėjimo sistemas. Meno motyvai kapavietėse taip pat vaizduoja keturias pasaulio kryptis saugančias dievybes, kurios dar buvo laikomos saugotojomis nuo blogio pomirtiniame gyvenime (Choe, 2004).

372 metais buvo įkurta nacionalinė Konfucianizmo akademija, ir budizmas buvo priimtas kaip oficiali karalystės religija, jis pakeitė šamanizmą (Cartwright, 2016). Vyriausybė pripažino ir skatino budizmo mokymus, taip pat visą likusį karalystės gyvavimo laikotarpį statė vienuolynus bei šventyklas. Iš Gogurio perduotas budizmas vyravo Šilos ir Pekčės karalystėse.

Mitologija

Gogurio civilizacijos tautos garbino protėvius, juos prilygindavo dievams. Žmonės taip pat garbino Gogurio karalystės įkūrėją Džumongą. Kasmetiniame Dongmengo festivalyje jie atlikdavo įvairias religines apeigas, skirtas protėviams ir dievams. Taip pat Gogurio civilizacijos gyventojai šventais laikė mitinius žvėris ir gyvūnus. Jie garbino feniksą, drakoną ir Samdžioko (kor. 삼족오, Samjoko) – trikojį varną iš Džou dinastijos (kin. 周朝, Zhou chao), nes trikojį paukštį laikė galingiausiu iš minėtų trijų būtybių. Šių mitinių gyvūnų paveikslai iki šių dienų išliko Gogurio karalių kapavietėse (Lee, 2004).

Išlikęs menas

Gogurio menas, pasižymintis gyvybingais vaizdais, geriausiai išliko ant kapaviečių sienų tapytuose paveiksluose. Patys žymiausi išlikę pavyzdžiai randami penkto amžiaus kapavietėje, pramintoje „Šokėjų kapu“ Gugne (kor. 국내성, Gungnaesong) mieste, šiandieninės Kinijos teritorijoje. Viena iš freskų, davusi šiai kapavietei pavadinimą, vaizduoja eiles šokėjų, pakėlusių rankas. Dalis jų dėvi mantijas ilgomis rankovėmis, kiti – švarkus ir kelnes, surištas ties kulkšnimis. Kitos kapavietės patalpos vaizduoja ten palaidotus asmenis, raitus karius, tigrų medžioklę ir mitinius gyvūnus. Beveik aštuoniasdešimtyje Gogurio karalystės kapaviečių galima rasti freskų, nupieštų ant akmens arba ant kalkių tinko. Ryškios spalvos ir lankstūs kontūrai yra įprastos Gogurio piešinių detalės  (Lee, 2004). Kapaviečių paveiksluose taip pat vaizduojami Gogurio gyventojų kasdieniai išgyvenimai, žmogaus gyvenimo pokyčiai, taip pat tikėjimas pomirtiniu pasauliu (Choe, 2004). Manoma, kad Korėjos dailininkai mokėsi iš Kinijos menininkų; lygiai taip pat Gogurio civilizacijos atstovai perdavė savo žinias menininkams Japonijoje. Kapavietėse taip pat pilna artefaktų, tačiau lengvai pasiekiami horizontalūs įėjimai lėmė tai, kad dauguma kapaviečių buvo išplėštos. Keli išlikę artefaktai, pavyzdžiui, auksuotos bronzinės karūnos ir papuošalai, liudija jų kūrėjų meistriškumą.

Kultūriniai palikimai. Be meno, Gogurio civilizacijoje naudotas grindų šildymas ondolas (kor. 온돌, ondol) ir hanboko apranga yra priskiriami kultūriniam paveldui. Gogurio civilizacijos liekanų – sienomis apjuostų miestų, tvirtovių, rūmų, kapų ir artefaktų – rasta Šiaurės Korėjos ir Mandžiūrijos regionuose, įskaitant senovinius paveikslus Gogurio kapaviečių komplekse Pchenjane (kor. 평양 – Pyongyang) Šiaurės Korėjoje. Taip pat kai kurie griuvėsiai dar išlikę Kinijoje, pavyzdžiui ant Penkių mergelių kalno (kor. 오녀산, Onyeosan), netoli pirmosios karalystės sostinės. 2004 m. liepos pirmą dieną Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) į Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtraukė Gogurio kapaviečių kompleksą, esantį šiandieninės Šiaurės Korėjos teritorijoje, ir senovinės Gogurio karalystės kapavietes Kinijoje (Chase, 2011).

Naudota literatūra

1. Cartwright M., 2016, Goguryeo, Ancient History Encyclopedia.
2. Chase T., 2011, Nationalism and the Net: Online discussion of Goguryeo history in China and South Korea.
3. Choe K., 2004, Historic Remains Recognized by UNESCO, Korean Art & Culture vol. 18 No. 3, p. 8-15.
4. Dragon‘s Armory, 2018, Goguryeo Cataphract, Korean Heavy Cavalry, 개마무사.
5. Lee T., 2004, Offering a Glimpse into the Ancient World of Goguryeo, Korean Art & Culture vol. 18 No. 3, p. 16-23.
6. Pai H., Woo D., 2014, In and out of space: identity and architectural history in Korea and Japan.
7. Ryoo J., 2018, Korean Festivals: Setting the Stage for Cultural Restoration and Reconciliation. Ministry of Culture, Sports and Tourism. Korean Culture and Information Service.

Redagavo: Erika Kairytė